Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Laisvės gynėjai prisiminti prasmingai

Atminimo laužai Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų Alfredo PLIADŽIO nuotrauka

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – buvo minima ne tik iškilmingame minėjime Seime ir valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje. Seimo Kovo 11-osios salėje vykusiame minėjime kalbėjęs Telšių vyskupas Jonas Boruta priminė, kad šiemet Žemaičių žemės krikščionys mini Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, reikšmingą ne tik Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai. (Vyskupo J. Borutos kalbą spausdiname p. 5) Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, kalbėjęs apie Sausio 13-osios bylą, apgailestavo, kad jos eiga po kelių kolaborantų nuteisimo praktiškai sustojo. Jo teigimu, šiandien esame pavargę nuo melo, o ir tikėti nebežinome kuo. Z. Vaišvila sakė: „Per daug melo Lietuvoje. Netikiu, kad norima tikrai ištirti visumą. Apsiribota tik siauru kolaborantų ratu. Kodėl nutrauktos kitos bylos, kuriose įžvelgtas tik kriminalas, tačiau neįžvelgta užsienio agresija ir perversmo vykdymo veiksmai?“. Kreipdamasis į Seimą, jis kvietė negriauti Tautos pasitikėjimo valstybe. „Nei Seimo, nei Prezidento valia nėra ir nebus aukščiau už Tautos valią. Jos ignoravimo pasekmės būtų nepataisomos“, – sakė Z. Vaišvila. (Beje, prie signataro Z. Vaišvilos namų jau kelintą kartą protestuoja Algirdo Paleckio vadovaujamo vadinamojo „Socialistinio fronto“ nariai.) Laisvės gynėjų dienos 22-ųjų metinių minėjime Seime buvo įteikta 2012 metų Laisvės premija nenuilstamam disidentui Antanui Terleckui. (Laureato kalba ir biografija spausdinami p. 3).

Mes galime būti reikšmingi būdami vieningi ir siekdami kilnių tikslų

Vysk. Jonas Boruta SJ

Kasmet, jau daugiau nei du dešimtmečius, daugumos Lietuvos žmonių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, užsienio šalyse, su šventu jauduliu savo širdimis lanko Lietuvai brangias žuvusių tėvynainių krauju aplaistytas vietas: Seimo, Lietuvos Radijo ir Televizijos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, jų prieigas. Nors skaudžius įvykius prisimename, tačiau prisimename ir kažką labai šviesaus, kaip visa tauta ir mūsų krašto žmonių visuomenė (su nedidelėmis išimtimis) tuomet buvo vieninga savo siekiais, tarpusavio pagarba. O kaip katalikų vyskupas, priminsiu, kad tada niekam nekilo mintis, kaip dabar kartais reikalaujama, „iš viešosios erdvės pašalinti krikščioniško tikėjimo ženklus“, ženklus to krikščioniško tikėjimo, kuris per 600 metų formavo ir vienijo įvairias gentis į vieningą Lietuvos valstybę, o sunkiais istorinių išbandymų metais mūsų krašto žmonėms buvo dvasinė atrama ir tvirtybės bei ištikimybės šaltinis kilniai, humaniškai Tėvynės ir tautos meilei.

Žemaičių krikštui – 600 metų

Lietuva, tapusi krikščioniška 1387 metais, jau daugiau nei prieš 600 metų patyrė krikščioniškos Europos įtaką, vadovaujant Katalikų Bažnyčios popiežiams. Tačiau didelė besiformuojanti lietuvių tautos dalis – Žemaitija – tik po beveik 30 metų patyrė Evangelijos šviesą. Žemaičių krikštas ilgai nepasidavė evangelinei tiesai, nes jos nešėjas – Kryžiuočių, o vėliau ir Kalavijuočių ordinas – tai padaryti siekė jėga ir prievarta. Sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis krikštyti žemaičius pradėjo Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila. Pradžia buvo 1413 metai, o visos Žemaitijos krikštas baigėsi 1417 metais.

Sukilimas, atstatęs istorinį Klaipėdos krašto teisingumą 

Edvardas ŠIUGŽDA

Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai. Tarp jų – Biržų šaulių būrio šaulys A. Zubavičius, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu už žygius Klaipėdoje. Klaipėda, 1923 m.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius yra paskelbęs Klaipėdos krašto atgavimo metais. Šių metų sausio 15-oji paskelbta atmintina Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 15 d. sėkmingai baigėsi sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Taip buvo atgautas Klaipėdos kraštas, šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – net 500 metų  vokiečių valdžioje buvęs ar kitaip svetimųjų valdomas Žemaitijos pajūris. 1923 metų sausio 6-ąją Šilutėje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paprašė Lietuvos ateiti į pagalbą, ir sausio 9-ąją daugiau nei tūkstantis civiliai aprengtų Lietuvos savanorių peržengė sieną. Sėkmingai įvykdžius Klaipėdos šturmą ir iš krašto išstūmus prancūzų administraciją, Lietuvos Seimas sausio 24-ąją patenkino komiteto prašymą prisijungti prie Lietuvos. Netrukus Klaipėdą autonomine Lietuvos dalimi pripažino ir Ambasadorių konferencija, sukeldama džiaugsmo nuotaikas Lietuvoje. Mes, XXI amžiaus lietuviai, galime remtis jau tik istorikų tyrimais apie šį Lietuvai svarbų įvykį, nulėmusį ir dalies Mažosios Lietuvos gyvenimą.