Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Įpareigojanti krikšto dovana

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir naujagimių krikšto apeigoms į Siksto koplyčią susirinkusios Vatikano darbuotojų šeimos

Viešpaties solidarumo ženklas atgailaujantiems

Kadangi Tikėjimo metais naujosios evangelizacijos kontekste skatinama geriau suvokti būtent per krikštą gautą tikėjimo dovaną, popiežiaus Benedikto XVI išsakytos pastabos praėjusios Viešpaties krikšto liturginės šventės šv. Mišių homilijoje įgyja išskirtinę svarbą. Pagal nusistovėjusią tradiciją, tą sausio 13-osios sekmadienį Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje Šventasis Tėvas pakrikštijo pastaraisiais mėnesiais gimusių 20 kūdikių (tarp jų buvo ir dvynių) iš Vatikane dirbančių pasauliečių šeimų. Tarp pakrikštytųjų buvo „Vatikano radijo“ žurnalisto Aleksandro Džizočio ir jo žmonos Nikolės prieš tris mėnesius gimusi dukrelė Marija Tereza. Apeigose dalyvavo ir jų keturmetis sūnus Andrea Karolis, gavęs ypatingą Popiežiaus palaiminimą. „Krikšto sakramente apsireiškia gyvas ir veiklus Šventosios Dvasios buvimas, praturtinantis Bažnyčią naujais vaikais, taip ją gaivinantis, skatinantis jos augimą, ir dėl to negalima nesidžiaugti“, – kalbėjo Benediktas XVI į pamaldas susirinkusioms šeimoms ir jų artimiesiems.

Neregėtos Jungtuvės su Sužadėtiniu

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus, pakrikštytas Šventąja Dvasia ir išsirinkęs pirmuosius mokinius, drauge su Motina Marija dalyvauja Galilėjos Kanos vestuvėse ir čia pradeda daryti stebuklus. Jis ne tik savo buvimu šios šventės pokylyje moters ir vyro sąjungą iškelia į naujo kilnumo lygmenį, kuris būdingas sakramentui, o vėliau patvirtina ir jos neišardomumą (plg. Mk 10, 9), bet, kai bus iškeltas ant kryžiaus, visiems paliudys, kad Jis yra tikrasis Bažnyčios Sužadėtinis, nes per savo išganingą meilę trokšta besąlygiškai ir priimtiniausiu malonės būdu susivienyti su tais, dėl kurių atidavė tai, kas brangiausia, – gyvybę!

Laisvės gynėjai prisiminti prasmingai

Atminimo laužai Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų Alfredo PLIADŽIO nuotrauka

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – buvo minima ne tik iškilmingame minėjime Seime ir valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje. Seimo Kovo 11-osios salėje vykusiame minėjime kalbėjęs Telšių vyskupas Jonas Boruta priminė, kad šiemet Žemaičių žemės krikščionys mini Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, reikšmingą ne tik Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai. (Vyskupo J. Borutos kalbą spausdiname p. 5) Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, kalbėjęs apie Sausio 13-osios bylą, apgailestavo, kad jos eiga po kelių kolaborantų nuteisimo praktiškai sustojo. Jo teigimu, šiandien esame pavargę nuo melo, o ir tikėti nebežinome kuo. Z. Vaišvila sakė: „Per daug melo Lietuvoje. Netikiu, kad norima tikrai ištirti visumą. Apsiribota tik siauru kolaborantų ratu. Kodėl nutrauktos kitos bylos, kuriose įžvelgtas tik kriminalas, tačiau neįžvelgta užsienio agresija ir perversmo vykdymo veiksmai?“. Kreipdamasis į Seimą, jis kvietė negriauti Tautos pasitikėjimo valstybe. „Nei Seimo, nei Prezidento valia nėra ir nebus aukščiau už Tautos valią. Jos ignoravimo pasekmės būtų nepataisomos“, – sakė Z. Vaišvila. (Beje, prie signataro Z. Vaišvilos namų jau kelintą kartą protestuoja Algirdo Paleckio vadovaujamo vadinamojo „Socialistinio fronto“ nariai.) Laisvės gynėjų dienos 22-ųjų metinių minėjime Seime buvo įteikta 2012 metų Laisvės premija nenuilstamam disidentui Antanui Terleckui. (Laureato kalba ir biografija spausdinami p. 3).

2012-ųjų Laisvės premija įteikta Antanui Terleckui

Laisvės premijos laureatą Antaną Terlecką sveikina Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Džojos Gundos BARYSAITĖS (lrp.lt) nuotrauka

Sekmadienį, minint Laisvės gynėjų dieną, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises Antanui Terleckui įteikta 2012 metų Laisvės premija. 2011 m. rugsėjo 15 d. Laisvės premijos įstatymu įsteigta Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Laisvės premija kiekvienais metais įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją. Pirmąją – 2011-ųjų – premiją gavo Rusijos kovotojas už laisvę ir demokratiją Sergejus Kovaliovas. Vadovaujantis Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu, nutarta 2012 metų Laisvės premiją paskirti aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui ir vadovui, „45 pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, pogrindinės spaudos leidėjui A. Terleckui.

Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės už savo valstybę

Antanas Terleckas,

Laisvės premijos laureatas

Antanas Terleckas

Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui, nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų.

Vengdami okupacinės valdžios represijų mes ne tik nefiksavome narystės, bet kartu kovojome už laisvę. Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais. Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja, kasdieninis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena. Deja, jos nebėra. Nebėra ir Vlado Šakalio, nuostabų humoro jausmą turėjusio žmogaus, įveikusio SSRS–Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją. Nebėra Jono Pratusevičiaus, kuris, būdamas 15 metų, išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra buvusio tremtinio Jono Gelažiaus ir daugelio kitų.

Mes galime būti reikšmingi būdami vieningi ir siekdami kilnių tikslų

Vysk. Jonas Boruta SJ

Kasmet, jau daugiau nei du dešimtmečius, daugumos Lietuvos žmonių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, užsienio šalyse, su šventu jauduliu savo širdimis lanko Lietuvai brangias žuvusių tėvynainių krauju aplaistytas vietas: Seimo, Lietuvos Radijo ir Televizijos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, jų prieigas. Nors skaudžius įvykius prisimename, tačiau prisimename ir kažką labai šviesaus, kaip visa tauta ir mūsų krašto žmonių visuomenė (su nedidelėmis išimtimis) tuomet buvo vieninga savo siekiais, tarpusavio pagarba. O kaip katalikų vyskupas, priminsiu, kad tada niekam nekilo mintis, kaip dabar kartais reikalaujama, „iš viešosios erdvės pašalinti krikščioniško tikėjimo ženklus“, ženklus to krikščioniško tikėjimo, kuris per 600 metų formavo ir vienijo įvairias gentis į vieningą Lietuvos valstybę, o sunkiais istorinių išbandymų metais mūsų krašto žmonėms buvo dvasinė atrama ir tvirtybės bei ištikimybės šaltinis kilniai, humaniškai Tėvynės ir tautos meilei.

Vilkaviškio vyskupijos šeimų šventė    

Birutė Nenėnienė

Šokis su mažaisiais

Per Kristaus apsireiškimo – Trijų Karalių – iškilmę Alytuje surengta tradicinė Vilkaviškio vyskupijos šeimų šventė „Šeima – tikėjimo vartai“. Įvairaus amžiaus šeimos iš visų vyskupijos dekanatų parapijų pirmiausia susitiko maldos sukauptyje Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Šv. Mišioms vadovavęs Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila įžanginiu žodžiu pasidžiaugė susirinkusiųjų gausa, liudijančia ir šeimų bendrystę su Viešpačiu.

Šeimų šventė tikėjimui stiprinti

Inesė Ratnikaitė

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi eina aukoti šv. Mišių

Šiaulių vyskupijos Šeimų šventė, pavadinta „Sustiprink mūsų tikėjimą“, tradiciškai vyko Trijų Karalių iškilmės dieną Šiaulių arenoje. Dvyliktus metus vykstanti šventė patraukli tiek nusistovėjusiomis tradicijomis, tiek naujomis, kasmet skirtingomis detalėmis. Šiemet pašventintas ir kelionę pradėjo šeimų kryžius, Popiežiaus Benedikto XVI palaiminimą perdavė apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi.

Trys Karaliai, skelbdami didžiųjų švenčių pabaigą, keliavo per Lietuvą

Trys Karaliai Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje

Trijų Karalių apsilankymas tampa gražia įvairių Lietuvos vietų tradicija, apdovanojanti gyventojus džiugiomis emocijomis. Tuo galėjo įsitikinti pirmąjį sausio sekmadienį tris išminčius sutikę žmonės. Šiandien – keli trumpi pasakojimai apie Trijų Karalių apsilankymą iš įvairių Lietuvos vietų.   

Džiugino autentiškais apdarais

MARIJAMPOLĖ. Sausio 6 dieną,  sekmadienį,  per miestą iškilmingai žygiavo Trys karaliai. Marijampoliečiai buvo maloniai nustebinti pamatę ir sutikę didingai per miestą žygiuojančius tris išminčius Kasparą, Merkelį ir Baltazarą. Iš J. Basanavičiaus aikštės „Trys išminčiai iš Rytų“, pagal Bibliją ėję pasveikinti Betliejuje gimusio kūdikėlio Jėzaus, aplankė miesto centrinėje aikštėje įrengtą Prakartėlę ir nukeliavo prie Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikos, kur sulaukė nuoširdaus marijampoliečių, panorusių pasisveikinti ir įsiamžinti nuotraukoje, dėmesio. Vėliau Trijų karalių šventinė eisena, kurioje kartu su marijampoliečiais keliavo Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, Seimo narys Albinas Mitrulevičius, nužygiavo prie Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios. Pasibaigus šv. Mišioms ir šios parapijos tikintieji buvo pasveikinti ne tik trijų išminčių, bet kartu su jais atkeliavusių mažųjų nykštukų giesmėmis.

Bejėgiškumo demonstravimas

Gintaras Visockas

Šiandien Lietuva prisimena Klaipėdos susigrąžinimo žygdarbį, atliktą prieš 90 metų. 1923 metų žvarbų sausį išvaduota Klaipėda – puikiai organizuota politinė bei karinė operacija, pasauliui pademonstravusi lietuvių diplomatų, žvalgybininkų ir karių sumanumą, drąsą, ryžtą. Vaizdžiai kalbant, tąsyk nušluostėme nosis net tokioms galingoms valstybėms, kaip Prancūzija ir Vokietija. Neįvyko jokio stebuklo. Tiesiog pasirinkome teisingą taktiką. Buvome ne prašinėtojai, ne maldautojai, ne verkšlentojai. Buvome politikai, pajėgiantys savo valią primesti oponentams, priešams, nedraugams. Buvome kariai, sugebantys pasiimti tai, kas mums priklauso. Tokių didingų žygių mūsų istorijoje yra apstu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukūrimas, Žalgirio mūšis, Vasario 16-osios Aktas, kovos su bermontininkais, bolševikais, „Lituanikos“ skrydis virš Atlanto, partizaninis pasipriešinimas, garbinga laikysena 1990-ųjų sausio 13-ąją...

Trys Karaliai ir Kelno katedra

Sausio 6 dieną Bažnyčios liturgijoje buvo švenčiamas Viešpaties Apsireiškimas, paprastai vadinamas Trijų Karalių švente. Šia proga piligrimų ir turistų dėmesį patraukia didinga Kelno katedra, ypač didžiausia jos įžymybė – Trijų Karalių relikvijorių (nuotraukoje). Tai vienas garsiausių auksakalystės šedevrų – 220 cm ilgio, 110 cm pločio ir 150 cm aukščio urna-sarkofagas, savo forma primenanti trinavės bažnyčios pastatą, – kaip teigia tradicija, viduje saugantis gimusį Jėzų Betliejuje aplankiusių trijų išminčių iš rytų šalies relikvijas.

Sukilimas, atstatęs istorinį Klaipėdos krašto teisingumą 

Edvardas ŠIUGŽDA

Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai. Tarp jų – Biržų šaulių būrio šaulys A. Zubavičius, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu už žygius Klaipėdoje. Klaipėda, 1923 m.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius yra paskelbęs Klaipėdos krašto atgavimo metais. Šių metų sausio 15-oji paskelbta atmintina Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 15 d. sėkmingai baigėsi sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Taip buvo atgautas Klaipėdos kraštas, šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – net 500 metų  vokiečių valdžioje buvęs ar kitaip svetimųjų valdomas Žemaitijos pajūris. 1923 metų sausio 6-ąją Šilutėje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paprašė Lietuvos ateiti į pagalbą, ir sausio 9-ąją daugiau nei tūkstantis civiliai aprengtų Lietuvos savanorių peržengė sieną. Sėkmingai įvykdžius Klaipėdos šturmą ir iš krašto išstūmus prancūzų administraciją, Lietuvos Seimas sausio 24-ąją patenkino komiteto prašymą prisijungti prie Lietuvos. Netrukus Klaipėdą autonomine Lietuvos dalimi pripažino ir Ambasadorių konferencija, sukeldama džiaugsmo nuotaikas Lietuvoje. Mes, XXI amžiaus lietuviai, galime remtis jau tik istorikų tyrimais apie šį Lietuvai svarbų įvykį, nulėmusį ir dalies Mažosios Lietuvos gyvenimą.