2013 m. sausio 18 d.    
Nr. 3
(2027)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Įpareigojanti krikšto dovana

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir naujagimių
krikšto apeigoms į Siksto koplyčią
susirinkusios Vatikano darbuotojų šeimos

Popiežius Benediktas XVI
krikštija kūdikius

Viešpaties solidarumo ženklas atgailaujantiems

Kadangi Tikėjimo metais naujosios evangelizacijos kontekste skatinama geriau suvokti būtent per krikštą gautą tikėjimo dovaną, popiežiaus Benedikto XVI išsakytos pastabos praėjusios Viešpaties krikšto liturginės šventės šv. Mišių homilijoje įgyja išskirtinę svarbą. Pagal nusistovėjusią tradiciją, tą sausio 13-osios sekmadienį Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje Šventasis Tėvas pakrikštijo pastaraisiais mėnesiais gimusių 20 kūdikių (tarp jų buvo ir dvynių) iš Vatikane dirbančių pasauliečių šeimų. Tarp pakrikštytųjų buvo „Vatikano radijo“ žurnalisto Aleksandro Džizočio ir jo žmonos Nikolės prieš tris mėnesius gimusi dukrelė Marija Tereza. Apeigose dalyvavo ir jų keturmetis sūnus Andrea Karolis, gavęs ypatingą Popiežiaus palaiminimą. „Krikšto sakramente apsireiškia gyvas ir veiklus Šventosios Dvasios buvimas, praturtinantis Bažnyčią naujais vaikais, taip ją gaivinantis, skatinantis jos augimą, ir dėl to negalima nesidžiaugti“, – kalbėjo Benediktas XVI į pamaldas susirinkusioms šeimoms ir jų artimiesiems.

To šventadienio Evangelijos skaitiniuose kalbama apie, atrodytų, paradoksalų suaugusio Jėzaus krikštą, todėl Šventasis Tėvas homilijoje išsamiau aptarė šį Viešpaties pasirinkimą, kaip solidarumo aktą su žmonėmis ir paklusnumą dangiškojo Tėvo valiai. „Dievo Sūnus laisvai pasirenka nusižeminimo ir nuolankumo kelią, kad įgyvendintų Tėvo planą, būdamas klusnus Jo mylinčiai valiai dėl žmonijos visuose dalykuose, net iki Kryžiaus aukos“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis priminė, kad anomis dienomis žmonės, laukdami Mesijo, ėjo prie Jordano upės, kad būtų Jono pakrikštyti, reikšdami atgailą už nuodėmes, melsdami Dievo atleidimo, prašydami atsivertimo dovanos. Jėzui, kuris buvo be nuodėmės, viso to nereikėjo, bet Jis nusprendžia krikštu pradėti savo viešąją išganytojišką veiklą ir stoja į nusidėjėlių gretas šalia tų, kurie siekia Dievo artumo. „Jėzus rodo solidarumą su mumis, mūsų pastangomis atsiversti, palikti savanaudiškumą, atsitraukti nuo nuodėmių, – kalbėjo homilijoje Šventasis Tėvas. – Ir šis Jėzaus solidarumas nėra tik, jeigu taip galima pasakyti, proto ir valios raiška. Jėzus realiai panyra į mūsų žmogiškas sąlygas. Jis tai išgyvena iki galo (nors yra be nuodėmės) ir parodo mūsų silpnumo ir trapumo supratimą“.

Vaikų krikštijimas – tikėjimo liudijimas

Taigi kupinas užuojautos Jėzus renkasi „kentėjimą“ su žmonėmis, renkasi atgailą. Jėzaus dieviškoji misija – išgydyti dvasinius ligonius ir sužeistuosius, sau prisiimti pasaulio nuodėmę. Viešpaties krikšto metu balandžio pavidalu nusileidusi Šventoji Dvasia su dangiškojo Tėvo maloniu balsu, patvirtinančiu meilę savo Sūnui, išreiškia šio veiksmo tikrumą. Dievas savąja galia ateina sunaikinti nuodėmės, bet Jo galia, išreiškiama per Kristaus kentėjimus, labai skiriasi nuo „pasaulio galios“. Tik per Atpirkėjo mirtį ant kryžiaus žmogus yra išlaisvinamas iš nuodėmės dominavimo, sutaikomas su Tėvu ir Jėzaus prisikėlimu žmogus išgelbėjamas nuo amžinosios mirties, nugali blogį. Taigi, Krikšto sakramentu žmogus panyra į Išganytojo mirties slėpinį, kuris yra gyvybės šaltinis, kad kartu dalintųsi Jo prisikėlimu, atgimtų naujam gyvenimui, aiškino popiežius Benediktas XVI, nurodydamas krikštijimo metu įvykstantį Dievo įvaikinimo stebuklą. Pakrikštyti vaikai, išvaduojami iš prigimtinės nuodėmės, tampa mistinio Jėzaus kūno – Bažnyčios – nariais, „tai jiems leidžia giliai išgyventi savąjį šventumo pašaukimą bei paveldėti amžinąjį gyvenimą, kurį mums suteikė Jėzaus prisikėlimas“.

Kreipdamasis į krikštijamų kūdikių tėvus, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šiuo sprendimu dėl savo vaikų krikščioniško tapatumo jie džiaugsmingai paliudijo savo tikėjimą ir priklausomybę Bažnyčiai. Tai – žinojimas, kad tikėjimas yra nepelnytai iš Dievo gauta brangi dovana, kuri yra įpareigojanti, nes per asmeninį ryšį su Jėzumi orientuoja visą žmogiškąją egzistenciją, suteikdama jai tikrąją prasmę. „Šiandien čia krikštijamiems vaikams prasideda tikėjimo kelias, grindžiamas tikrumu ir patirtimi, kad nieko nėra didesnio už Kristaus pažinimą ir draugystės su Juo perdavimą kitiems, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. – Kas yra tai patyręs, nė už ką pasaulyje nenorės atsisakyti savojo tikėjimo“. Jis pabrėžė, kad krikšto tėvų pareiga – padėti vaikų tėvams auklėjant ir perduodant tikėjimo tiesas, liudijant Evangelijos vertybes.

Nėra lengva atvirai ir be kompromisų parodyti tai, kuo tikime, ypač tame kontekste, kuriame dabar gyvename, kai sekuliarizuota visuomenė tuos, kurie gyvena tikėjimu į Jėzų, laiko senamadiškais ir nešiuolaikiniais, pripažino Šventasis Tėvas. Tokio mentaliteto akivaizdoje netgi ir tarp krikščionių gali iškilti abejonių, svarstymų, kad, neva, ryšys su Jėzumi skatina „laisvės apribojimą“, kliudo savirealizacijai. Paplitęs požiūris tik rodo, kad santykis su Dievu nesuprastas, kadangi tikėjimo kelias išlaisvina iš visokių ydų ir veda į gyvenimo tikrą pilnatvę, į bendrystę su Dievu ir su kitais. Baigdamas homiliją, popiežius Benediktas XVI linkėjo pakrikštytiems mažyliams gausių Šventosios Dvasios malonių išsiliejimo, patikėdamas juos Švč. Mergelės Marijos globai, kad savo motinišku buvimu ji visuomet juos saugotų ir lydėtų kiekvienu gyvenimo momentu. Po šv. Mišių susitikęs šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais piligrimais, Šventasis Tėvas trumpoje katechezėje dar kartą priminė Viešpaties krikšto prasmę, pasveikino ir palaimino visus naujagimius ir padrąsino katalikus Tikėjimo metais prasmingai prisiminti savąjį Krikštą kaip dvasinį atgimimą, atvėrusį kelią į amžinąjį gyvenimą ir įpareigojusį „gyventi kaip tikri Dievo vaikai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija