Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Neregėtos Jungtuvės su Sužadėtiniu

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus, pakrikštytas Šventąja Dvasia ir išsirinkęs pirmuosius mokinius, drauge su Motina Marija dalyvauja Galilėjos Kanos vestuvėse ir čia pradeda daryti stebuklus. Jis ne tik savo buvimu šios šventės pokylyje moters ir vyro sąjungą iškelia į naujo kilnumo lygmenį, kuris būdingas sakramentui, o vėliau patvirtina ir jos neišardomumą (plg. Mk 10, 9), bet, kai bus iškeltas ant kryžiaus, visiems paliudys, kad Jis yra tikrasis Bažnyčios Sužadėtinis, nes per savo išganingą meilę trokšta besąlygiškai ir priimtiniausiu malonės būdu susivienyti su tais, dėl kurių atidavė tai, kas brangiausia, – gyvybę!

Taigi Jėzus per visuomenės gyvybingą ląstelę – šeimą – kuria didžiąją dangaus Šeimyną, kurios nariai daugiau nebesituoks, nes visus svarbiausius kiekvieno žmogaus lūkesčius tobuliausiai patenkins mūsų širdžių dieviškasis Jaunikis. Tik danguje visi geriausiai suvoksime, kad santuoka – skleidimasis palikuonimis į ateitį – buvo tarsi repeticija prieš nepakartojamą susiliejimą su Jėzumi, nes būsime visiškai ir amžinai panardinti Jo degančios meilės Širdies begalybėje.

Kol žmonėms yra dovanotas laikas tuoktis ir šeimose gimdyti bei auklėti vaikus, jie pirmiausia turi suvokti, kad jų atžalos nėra jų privati nuosavybė, o gražiausia Dievo dovana. Katekizme ne veltui rašoma: „Jie yra pirmiau Dievo vaikai, o tik tada savo tėvų vaikai. Kilniausia tėvų pareiga yra savo vaikams paskelbti Gerąją Naujieną ir perduoti krikščionių tikėjimą“. Tėvai tenebūkštauja galvodami, kad, jei jų vaikų auklėjimas bus persunktas Jėzaus mokymo tiesų dvasia, jie bus pernelyg religingi ir gali vėliau tapti kitų pajuokos objektais. Be abejo, Kristaus malonėje augantys vaikai gali kitiems bendraamžiams sukelti tam tikrą priešiškumą, nes moralinių vertybių atžvilgiu kartais kardinaliai skirsis jų požiūriai. Bet tai visai natūralu. Ko dabar galime laukti iš tų sūnų ir dukrų, kurių nuomonę formuoja gatvės vaikai ir internetas, nes gimdytojai išvykę į užsienius užsidirbti, o sengalvėlių močiučių sielvartas, matant klystkeliais einančius savo vaikaičius, tegali būti auka Viešpačiui už „paleipusių“ atžalėlių atsivertimą, bet negali atstoti tikrojo tėvų pašaukimo – čia ir dabar tinkamai savo vaikus auklėti, ugdyti ir paprasčiausiai būti su jais drauge. Bet nesuabejokime stiprinančiu Dievo paramos teikimu tai jaunimo daliai, kuriai Jis leidžia (dėl ištikimybės tikėjimui) patirti kitų žmonių skleidžiamas rafinuotai kandžias pašaipėles...

Išminčius pritarė technologijos pažangai, bet puikiai suvokė jos trūkumus. Pramonininkui paklausus to išmintingo žmogaus apie jo profesiją, šis atsakė: „Sukuosi žmonių pramonėje“. „Ir kas, malonėkite pasakyti, tai galėtų būti?“ – pasidomėjo pramonininkas. „Pagalvok apie save“, – tarė išminčius. – „Tavo pastangos kuria geresnius daiktus, mano – geresnius žmones“. Vėliau savo mokiniams jis sakė: „Gyvenimo tikslas – žmogaus tobulėjimas, bet šiais laikais žmonėms, regis, labiausiai rūpi tobulinti daiktus“.

Nors didelė visuomenės dalis yra tiesiog pakerėta naujausių technologijų pažangos paviršutiniškų įspūdžių poveikio, tikintys tėvai dėl to nesijaudina ir stengiasi pirmenybę atiduoti Aukščiausiajam. Jie, užuot vakarais spoksoję į televizorių, nors trumpai skaito ir apmąsto Dievo Žodį, kuris „atgimdo“ protą, iš naujo primena krikščioniškų prioritetų svarbą ir neleidžia pasiklysti pseudotiesų labirintuose. Jei vaikai dažnai mato su jais besimeldžiančių tėvų pavyzdį, tikrai išauš diena, kai į jų vidų įsismelks Šventosios Dvasios gaivinančio vėjo gūsis, juos kviečiantis laisvai, džiugiai ir toliau leistis į šį dieviškosios malonės nuotykį.

Kai kurie vaikai savo dvasiniu uolumu net pralenks gimdytojus. Tėvai turėtų tiktai džiaugtis ir dėkoti Viešpačiui už savo atžalas, kurios kasdien auga Dievo meilės paunksmėje. Pasak katekizmo, „jaunų žmonių tikėjimas dažnai yra daug karštesnis ir labiau pasiaukojantis, nes neretai Viešpats jaunesniam apreiškia, kas yra geriau“. Pavyzdžiui, būna taip, kad Dievas jaunuolį šaukia savo gyvenimą radikaliai nukreipti į pašvęstąjį gyvenimą. Didi palaima šeimai, parapijai ir net tautai, jei žmogus, degdamas idealizmu, drąsiai nukreipia savo žingsnius į kunigų seminariją. Jei vėliau jis taps dvasingu kunigu, galės daugeliui nušviesti kelią pas Kristų. Beje, ne tik dvasininkai, vienuoliai bei vienuolės, bet ir visi supratingi krikščionys yra Bažnyčios Sužadėtinio kilnieji pasiuntiniai, gyvenimu ir darbais skelbiantys, kad nėra ir nebus didesnės meilės, kurios viršūnė – žmogaus mistinės Jungtuvės su Dievu, kuris savuoju gerumu nustelbia viską...

© 2013 „XXI amžius“