|
Bejėgiškumo demonstravimas
Gintaras Visockas
Šiandien Lietuva prisimena Klaipėdos susigrąžinimo žygdarbį, atliktą prieš 90 metų. 1923 metų žvarbų sausį išvaduota Klaipėda puikiai organizuota politinė bei karinė operacija, pasauliui pademonstravusi lietuvių diplomatų, žvalgybininkų ir karių sumanumą, drąsą, ryžtą. Vaizdžiai kalbant, tąsyk nušluostėme nosis net tokioms galingoms valstybėms, kaip Prancūzija ir Vokietija. Neįvyko jokio stebuklo. Tiesiog pasirinkome teisingą taktiką. Buvome ne prašinėtojai, ne maldautojai, ne verkšlentojai. Buvome politikai, pajėgiantys savo valią primesti oponentams, priešams, nedraugams. Buvome kariai, sugebantys pasiimti tai, kas mums priklauso. Tokių didingų žygių mūsų istorijoje yra apstu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukūrimas, Žalgirio mūšis, Vasario 16-osios Aktas, kovos su bermontininkais, bolševikais, Lituanikos skrydis virš Atlanto, partizaninis pasipriešinimas, garbinga laikysena 1990-ųjų sausio 13-ąją...
Neabejotinai turime kuo didžiuotis. Tačiau ar turės kuo didžiuotis mūsų ainiai, vertindami šiandieninius mūsų darbus? O kokias klaipėdas bei klaipėdos kraštus susigrąžiname šiandien? Nejaugi turime teisę tvirtinti, esą lietuvybės židiniai stiprėja Seinuose, Punske, Karaliaučiaus srityje, Baltarusijoje? Nejaugi būsime teisūs, įrodinėdami, jog lietuvybė nėra ujama Vilniaus krašte? Nejaugi galime didžiuotis gerėjančia demografine padėtimi? Gal pastatėme gamyklų ir įmonių, kurios mums neša auksinius kiaušinius? Gal mūsų žvalgyba turi akivaizdžių nuopelnų demaskuojant ir neutralizuojant priešiškų struktūrų šnipus? Gal artimiau susidraugavome su savo vieninteliais broliais latviais? Pavienių pastangų priešintis Lietuvos mažėjimui turime. Ir vis dėlto kur pažvelgsi, vien praradimai bei susigūžimai. Į savo raidyną ketiname įsileisti svetimų raidžių, nes taip, matote, pageidauja imperinių ambicijų neatsikračiusi oficialioji Varšuva. Prezidentė jau kreipiasi į Konstitucinį teismą prašydama išaiškinti, ar tik nebūtų galima lengviau dalinti dvigubas pilietybes atsižvelgiant į šių dienų poreikius bei užgaidas. Lietuvos įstaigose vis rečiau bepaisoma lietuvių kalbos vartojimo taisyklių: vertimai į rusų kalbą garantuojami, o atgal į lietuvių ne. Vienas Vilniaus apygardos teismo teisėjas, iškilus tokiai dilemai, pateikė saliamonišką paaiškinimą, kodėl nėra būtinas kaltinamojo kalbos vertimas į lietuvių kalbą. Pasirodo, salėje visi advokatai supranta rusiškai, o byla privalo būti išnagrinėta kuo operatyviau...
Pasaulis nenumaldomai keičiasi. Kai kurių transformacijų, matyt, neišvengsime, kad ir kaip joms besipriešintume. Tačiau neturime teisės pamiršti, jog mes ne rusai, ne lenkai, ne prancūzai. Mūsų tauta itin negausi. Įsileiskime į lietuviškąjį alfabetą bent vieną svetimą raidę bei pradėkime dvigubą pilietybę dalinti beveik visiems, kas tik to paprašys, ir Lietuvoje ims siautėti nesusipratimų, niveliacijos, asimiliacijos chaosas, silpninantis būtent mus lietuviškąją grandį. Nejaugi sąmoningai siekiame tokio chaoso? Atidžiai žvelgiant į kai kurias lietuviškųjų televizijų laidas atrodo, jog šiai blogybei priešinasi vien Tautininkų sąjungos vadovas Gintaras Songaila.
Kiekvieną sausį Lietuva prisimena tragiškąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Taip ir privalo būti. Kai kurių dalykų negalima pamiršti. Tačiau skausmingus, lemtingus anų dienų įvykius mums vis dėlto trukdoma deramai prisiminti. Trukdo tie nedraugai, kurie tiek praėjusiais, tiek šiais metais pradėjo eskaluoti temą, girdi, savi šaudė į savus. Kad mūsų oponentai bandys skleisti žeminančias versijas, reikėjo tikėtis. Bent jau įžvalgi valstybė turėjo suvokti, jog gali susiklostyti nepalanki situacija. Įžvalgūs šalies vadovai privalėjo iš anksto numatyti taktiką, kurios mums derėtų laikytis, jei viešojoje erdvėje pasirodys priešiški pareiškimai. Vienintelis teisingas kelias, kad ir kaip skaudu bei pikta, buvo toks: ignoruoti, nepastebėti, neišgirsti. Ir nebuvo jokių bandymų su oponentais ginčytis teismo salėje, nes paduodami į teismą mes juos norom nenorom sureikšminame ir populiariname ir pasaulis sužinotų jų versiją.
Šios informacinių ir propagandinių karų taisyklės Lietuvos valstybė niekaip nenori suvokti, todėl liūdna pripažinti, bet pastarieji metai paženklinti būtent mūsų beprasmiais ir visiškai nenaudingais ginčais su vos keliolika narių turinčios nykštukinės grupelės vadovu. Kai ponas Algirdas Paleckis pradėjo šūkalioti, Lietuvai tereikėjo prisiminti, kad tyla gera byla. Ypač keista, jog į tiesioginius netiesioginius debatus su nykštukine A. Paleckio organizacija įsivėlė vos ne visa Lietuva, įskaitant žymius politikus, savanorius ir įtakingus žurnalistus. Štai net sausio 14-ąją per LRT buvo parodyta laida, kurioje A. Paleckio pareiškimus neigiamai vertino buvęs parlamentaras Nikolajus Medvedevas ir Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Nejaugi šios diskusijos dalyviai nežino elementariausių tiesų, kad skaudžiausia ne tada, kai tave smerkia, o kai ignoruoja ir nepastebi. Taigi toks įspūdis, jog savo noru įsiveliame į beprasmes, nereikalingas, net žalingas diskusijas ir pražiopsome arba nepakankamai dėmesio skiriame tikrai svarbioms ir aktualioms diskusijoms.
Sausio 1-ąją įsigaliojo Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Buvęs specialiųjų tarnybų karininkas Kastytis Braziulis jį vertina neigiamai: naujasis teisės aktas įteisina ne tik totalinį sekimą, bet ir poveikio darymą asmeniui ar asmenų grupei. Pasak buvusio slaptųjų tarnybų darbuotojo, naujasis įstatymas prieštarauja žmogaus teisėms ir laisvėms, kriminalinės žvalgybos įstatyme nėra nurodyta kriminalinės žvalgybos paskirtis. Štai apie ką visą sausį mes turėjome diskutuoti televizijos laidose, laikraščių puslapiuose bei internetiniuose portaluose. Juk naujasis įstatymas arba sustiprina, arba susilpnina Lietuvos pajėgumus demaskuojant valstybės priešus. Kaip išsiaiškinti, ko iš tikrųjų siekė įstatymo rengėjai? O gal išties šio įstatymo rengimo iniciatyva be reikalo atiduota slaptosioms tarnyboms, neteisėtai siekiančioms dar didesnių galių? Juk nuo šio įstatymo tobulumo priklauso, ar mūsų slaptosioms tarnyboms bus lengviau išsiaiškinti, kodėl viešojoje erdvėje pasirodė versija, jog savi šaudė į savus. Deja, užuot analizavę įstatymą, galintį turėti lemiamos įtakos Lietuvos valstybės likimui, mes viešai įsivėlėme net į ginčus su firma, kuri į mūsų maisto parduotuves tiekia pigias tarybines dešreles, o sausio 13-osios išvakarėse neva nutarė dar labiau sumažinti jų kainą. Potekstė yra akivaizdi, tik mūsų atsakas neadekvatus. Ypač primityvi parlamentaro Kęstučio Masiulio iniciatyva, pagarsinta Facebooko erdvėje. Tik pamanykite, šis parlamentaras pasidžiaugė atlikęs reikšmingą darbą parašęs laišką Samsono vadovams ir paprašęs, kad verslininkai pervadintų tarybinius gaminius. Parlamentaras K. Masiulis prisipažino: Galbūt naivus prašymas, bet manau, kad tai visuomenės garbės klausimas ir kiekvienas pilietis gali turėti nuomonę apie tokius reiškinius. Būtų įdomi jūsų nuomonė apie tokią tarybinę situaciją? Be abejo, toks laiškas gal ir reikalingas, bet tik ne viešas. Sunku suvokti, kam viešai girtis pateikus tokį prašymą? Ko siekiama tokiais neva patriotiniais veiksmais? Viešai demonstruoti savo sąmoningumą ir pilietinę poziciją? Žinoma, nieko blogo, jei politikas visuomenei parodo savo nusiteikimą, tačiau tai reikėtų daryti bent jau nepopuliarinant oponentų. Įsivėlę į ginčus dėl tarybinių dešrelių politikai verčiau būtų pateikę savo išsamią naujojo Kriminalinės žvalgybos įstatymo analizę. Bet šio įstatymo stipriųjų ir silpnųjų pusių įvardijimas sudėtingas uždavinys, nes galimi ir vertinimo apsirikimai, ir susipykimai su slaptųjų tarnybų vadovybe. Tad ir slystama paviršiumi, vengiant imtis pamatinių, pagrindinių, svarbiausių darbų. Juk Lietuva neprapuls dėl tarybinių dešrelių, o be gero Kriminalinės žvalgybos įstatymo gali.
© 2013 XXI amžius
|