2013 m. sausio 18 d.    
Nr. 3
(2027)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kelionė pūgoje

Krekenavos Dievo Motinos paveikslas
Neringos Kozminienės nuotrauka

Šiemet stebėtinai laiku atėjo žiema, gili ir gryna. Seniai jos tokios nematėme – šerkšnu išrašytais langais, girgždančiu sniegu po kojomis, vilko balsu naktimis staugiančiom vėtrom... Kai saulė žemiausiai prie horizonto, ateina Advento laikas. Kai tamsu ir šalta, kai metų sandūroje lyg grūdus aruoduose skaičiuojame atliktus darbus, tarsi norėdami nuspėti ir ateinančių metų derlių, sieloje ir širdyje pagyvėja šviesos laukimas. Taip pamažu į mūsų namus atkeliauja kalėdinė dvasia, atsiskleidžianti Kalėdų šventėmis. Šventinis šurmulys įsuka labai greitai, nors kartais atrodo, kad viską imi daryti tik iš tradicijos, lyg vykdytum prievolę. Kadangi reikia visur suspėti, lieka mažai laiko šeimai ir draugams. Atrodo, turėtume patirti daug džiaugsmo, bet jį temdo prieššventinė įtampa, trumpa diena ir šaltis.

Tada atminty iškyla garsaus anglų rašytojo Č. Dikenso „Kalėdų giesmė“ – viena iš geriausių visų laikų kalėdinių istorijų, kuri dar ir šiandien jaudina seną ir jauną, vargšą ir turtingą tiek pat, kiek ir 1843 metais, kai pasirodė pirmą kartą. Pagal knygą pastatyta šimtai spektaklių ir filmų, o jos autorius teberagina švęsti Kalėdas širdyje ir saugoti jų dvasią visus metus. Ši istorija pasakoja, kaip senas šykštuolis Skrudžas gyvena be meilės, jam niekas neįdomu, niekas nedžiugina, nestebina, jis nemato jokios prasmės džiaugtis Kalėdomis. Vienintelį malonumą patiria nuolat varinėdamas savo ištikimą tarną. Tačiau vieną stebuklingą naktį Skrudžo gyvenimas pasikeičia. Kūčių vakarą į nepakartojamą kelionę kietaširdį bambeklį pasiima trys Kalėdų dvasios – Praeitis, Dabartis ir Ateitis, kurios jam aiškiai parodo nedžiuginančią praeitį, skaudžią dabarties pasaulio tiesą ir ateityje slypinčius pavojus... Aišku, istorija baigiasi laimingai – ta kelionė pakeičia jį visiems laikams, atveria akis ir širdį, padaro geresnį ir parodo, kur vis dėlto slypi tikroji laimė.

Zarasų rajono Degučių seniūnijos Vajasiškio bendruomenės žmonės moka džiaugtis kiekviena diena, aktyviai bendrauja, kartu sprendžia problemas, organizuoja talkas, gražina aplinką ir bažnyčią. Ir visada sugalvoja ką nors naujo. Taip ir šiemet, nepailstančios pirmininkės Genutės Sarokinos iniciatyva baigiantis adventui sugalvota dar viena (gaila, jau paskutinė šiais metais) piligriminė kelionė į Krekenavą.

Krekenavos bažnyčia – garsiausia šventovė Panevėžio vyskupijoje, nuo 2011 metų vasaros turinti teisę vadintis Mažąja bazilika. Nuo seno miestelis garsėja Dievo Motinos paveikslu, kuris tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Sakoma, kad XV amžiuje italų meistrų tapytas ir į Krekenavą pirmaisiais krikščionybės metais atgabentas kūrinys grąžina žmonėms sveikatą ir turi galių apsaugoti nuo nelaimių. Kiekvieno mėnesio 15 dieną Krekenavos bažnyčioje vyksta atlaidai, pritraukiantys daugybę tikinčiųjų ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir visos Panevėžio vyskupijos. Krekenavos Bazilikos klebonas teologijos mokslų daktaras kun. Gediminas Jankūnas ankščiau dirbo Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, parapijiečiai iki šiol jį mini tik geru žodžiu. Taigi, pasikvietę kaimynus iš Degučių parapijos bei į didžiulį autobusą priėmę ir būrį uteniškių, gruodžio 15 dieną (jau antrą kartą) susiruošėme kelionėn į šią šventovę.

Visą naktį vis labiau šėlusi, ryte pūga buvo pačiame įkarštyje – sniegas dribo, sūkuriavo gūsiuose, atrodė, maišosi dangus su žeme. Ir nors belaukiant vėluojančio autobuso teko pašokinėti, stengiantis bent kiek apšilti, nė vienam iš susiruošusiųjų keliauti nekilo mintis apsisukus eiti namo. Džiugu, kad žiemos šį kartą nepabūgo ir parapijos jaunimas, o tai sužinojęs Kalėdų senelis padarė stebuklą dovanodamas jiems nemokamą kelionę. Vėliau, jau pro autobuso langus, grožėjomės žiemiškais vaizdais, tik vairuotojas Vytautas tuo pernelyg nesidžiaugė – įsismarkaujanti žiema rodo savo dantis. Nors kelininkai dirbo visu pajėgumu, eismo sąlygos darėsi vis sudėtingesnės...

150 kilometrų kelionė per pūgą neprailgo. Zita pasirūpino bendra malda, Edvardas kalbėjo apie Tikėjimo metų reikšmę, aiškino, kuo skiriasi tikėjimas nuo žinojimo, kad Tikėjimas, Viltis ir Meilė, tarsi trys sesės, yra neperskiriamos ir nedalijamos.

Atlaiduose šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Susėdę po bažnyčioje įrengtomis efektyvų ir nebrangų šildymą užtikrinančiomis infraraudonosiomis lempomis, klausėmės Dievo žodžio, o vėliau – ir gražaus svečių iš Vilniaus koncerto.

Po šv. Mišių kunigas Gediminas, primindamas, kad Kalėdų stebuklas įvyko tvartelyje, pakvietė į „parapijos tvartelį“ – neseniai įrengtus parapijos namus. Čia mūsų laukė Krekenavos bendruomenės moterų padengtas, gardžiausiais valgiais nukrautas ilgiausias stalas, kurio, kaip dainoje dainuojama, „net nulinko vienas galas“. Godžiai šaukštais kabindami šeimininkų virtą riebią sriubą ir Degučių gaspadinių paruoštą šiupinį, siurbčiodami karštą arbatą, dalinomės įspūdžiais, juokėmės iš vyskupo pašmaikštavimų, kalbinome kažkada kaimyninėje Antalieptės parapijoje klebonavusį kun. Algirdą Dauknį, grožėjomės ant sienų sukabintais paveikslais. Svarstėme – jei žiniasklaidoje ir viešoje erdvėje sklandančios pranašystės apie Pasaulio pabaigą būtų rimtas dalykas, tuomet aišku, kad šis Adventas ir ši kelionė yra paskutiniai. Mūsų klebonas Gediminas nuramino, kad „Sodros“ bei būsimos pensijos jis bijo labiau negu Pasaulio pabaigos. Ir vis perspėdavo: „Žinau, kad vajasiškiečių kojos jau pačios kilnojasi, bet raminkitės – Adventas. Kiti šildėsi prie židinio ir tyliai mąstė apie visas tos dienos patirtis. Ir niekas neabejojo, kad tikėjimo kelionėje labai svarbu, kad keliautume ne vieni. Beveik tris valandas praleidę vakaronėje net nepajutome, kaip greitai prabėgo laikas.

Grįžome namo gerai nusiteikę, dvasiškai sustiprėję, kupini įspūdžių. Tikiuosi, kad kiekvienam iš mūsų Kūčių vakarienė buvo padėkos šventė už kiekvieną seniūnijos, bendruomenės, šeimos narį, tad vienas kitam dėkojome. Iš tos padėkos galbūt kils supratimas, kad esame šeima, kad esame artimi ir vieni kitiems reikalingi. Tikiuosi, kad iš tos bendrystės gimė Viltis, kad į Naujuosius metus įžengėme galbūt neturtingi, bet atleidę ir susitaikę.

Jolanta Gylienė

Utena–Vajasiškis–Krekenava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija