Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Keistas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo verdiktas

Gintaras Visockas

„XXI amžius“ jau keletą sykių rašė apie Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkės Albinos Kavaliauskaitės ir VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ vadovybės konfliktus. Nūnai skelbiame dar vieną publikaciją, nes civilinė byla dėl nušalinimo nuo darbo jau baigta nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Šių metų sausio 3-ąją Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Andrius Verikas priėmė sprendimą pagal ieškovės A. Kavaliauskaitės ieškinį atsakovui VšĮ „Karoliniškių poliklinika“.

Taigi dabar jau galimos pirmosios išvados, kokią praktiką bando formuoti Lietuvos teisėsauga, gilindamasi į medicinines paslaugas teikiančio darbdavio ir samdomo medicinos darbuotojo tarpusavio nesutarimus. Man regis, šios dvikovos baigtis svarbi visai Lietuvai. Nuo to, kaip baigsis profsąjungos lyderės ir VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ vadovybės kivirčų nagrinėjimas Lietuvos teismuose, priklauso ir tūkstančių kitų panašiose sveikatos įstaigose dirbančių žmonių likimai.

Jei ši byla baigsis profsąjungos lyderės A. Kavaliauskaitės pralaimėjimu, tai reikš, kad poliklinikose dirbantys gydytojai, slaugytojos, masažuotojai ir visų kitų specialybių medicinos darbuotojai realiai turės dar mažiau teisių nei iki šiol, o poliklinikų vadovai taps beveik visagaliais, kurių nurodymams bei paliepimams privalu paklusti nedelsiant, be atsikalbinėjimų, tarsi poliklinika būtų ne civilinė, o karinė ar sukarinta įstaiga, kur pavaldiniai išties besąlygiškai privalo paklusti savo vadams ir viršininkams.

Beje, šio konflikto baigtis svarbi Lietuvai ir dėl visuomeninių priežasčių. Jeigu pralaimės būtent VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ paskutiniuoju metu kineziterapeute („gydytoja judesiu“) dirbanti A. Kavaliauskaitė, tai bus smūgis žemiau juostos ir visam Lietuvos profsąjunginiam judėjimui, nes ji – vienos profesinės sąjungos lyderė. Ir, regis, ji nelinkusi nei nusileisti spaudimams, nei pasiduoti vilionėms. Tad šis pralaimėjimas taptų blogu ženklu visų kitų įstaigų, kuriose planuojama kurti profesines sąjungas, lyderiams. A. Kavaliauskaitės pralaimėjimą tokiu atveju būtų galima traktuoti kaip perspėjimą – beprasmiška ginčytis su darbdaviais, o dirbančiuosius burti į profsąjungas, nes teismai linkę palaikyti darbdavių pusę.

Tad ką byloja teisėjo A. Veriko sausio 3-ąją priimtas sprendimas? Jis ieškovės A. Kavaliauskaitės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Vadinasi, slenkama būtent poliklinikų vadovams palankia kryptimi.

Atvirai kalbant, teisėjo A. Veriko sprendimas yra keistokas. Šių eilučių autoriaus manymu, minėtas teisėjas nebandė išsiaiškinti svarbiausių, reikšmingiausių šio konflikto priežasčių. Teisėjas savo dėmesį sukoncentravo ne į priežastis, o į pasekmes.

Tačiau pirmiausiai savo skaitytojams trumpai priminsime, dėl kokių priežasčių 2012-ųjų rugpjūčio pabaigoje, likus penkioms dienoms iki kineziterapeutės A. Kavaliauskaitės atostogų, kilo konfliktas. Ogi „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybė pareikalavo, jog A. Kavaliauskaitė pasitikrintų sveikatą. Šis poliklinikos vadovybės reikalavimas – teisėtas. Poliklinikoje dirbanti gydytoja privalo tikrintis sveikatą net ir tada, kai vadovybė nusprendžia surengti „neeilinį sveikatos patikrinimą“. Tokia griežta tvarka įteisinta būtent tam, kad būtų apsaugoti poliklinikoje besigydančių pacientų interesai. Ir labai šaunu, jog egzistuoja tokia griežta tvarka. Pacientų saugumas – svarbiausias dalykas.

A. Kavaliauskaitė neatsisakė pasitikrinti. Ji tik nepanoro tikrintis darbdavio nurodytoje sveikatos priežiūros įstaigoje. Ir šis pageidavimas – ne nuo lubų nurašytas. Jis pagrįstas konkrečiais, vis dar tebegaliojančiais teisės aktais. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-ųjų metų gegužės 31-osios įsakyme Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūrose“ skelbiama, kad konkreti sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje turi būti privalomai atliekamas sveikatos patikrinimas, nenustatoma.

Atkreiptinas dėmesys ir į įstatymą, kalbantį apie LR pacientų teises ir žalos atlyginimo pobūdžius. Šis teisės aktas skelbia, jog pacientas turi teisę pasirinkti gydytoją, slaugytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą.

A. Kavaliauskaitė savo skunde nurodė, kad jokios svarbios priežasties ją siųsti neeiliniam sveikatos tikrinimui tuo konkrečiu momentu nebuvo, nes tų pačių 2012-ųjų gegužę ji jau buvo pasitikrinusi savo sveikatą. Tikrinimą atlikę medikai pripažino, jog A. Kavaliauskaitė galinti dirbti, tačiau darbdaviui užkliuvo prieš 20 metų turėtas neįgalumas dėl klausos, bet neįgalumą neterminuotai nustačiusios valstybinės institucijos išvada palanki A. Kavaliauskaitei: „Gali dirbti gydytojos darbą, nereikalaujantį geros klausos“. Taigi pabrėžtina: ne savo valia masažuotoja dirbančiai A. Kavaliauskaitei absoliuti klausa ir nereikalinga. Jei ji siektų darbuotis simfoniniame orkestre ar konservatorijoje, ginčai dėl klausos kokybės būtų suprantami. Dabar sveiku protu sunkiai besuvokiami.

Nepaisant šių A. Kavaliauskaitei palankių aplinkybių, teisėjo A. Veriko sprendimas sukonstruotas būtent taip, kad ieškovė privalėjo pasitikrinti sveikatą nedelsiant, vos tik šito pareikalavo „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybė, ir būtent toje įstaigoje, kurią nurodė minėtos poliklinikos vadovai.

O kodėl būtent darbdavio nurodytoje gydymo įstaigoje? Tik dėl to, kad nepasitiki A. Kavaliauskaitės pasirinkta įstaiga – Justiniškių šeimos gydytojų kabinetu? O kur įrodymai, kad minėtoji gydymo įstaiga nepatikima? Tiesa, oponentai rado pretekstų kritikuoti Justiniškių šeimos gydytojų kabinetą. Jų įsitikinimu, „A. Kavaliauskaitė 2012-ųjų gegužės 14 dieną pristatė Justiniškių šeimos gydytojų kabineto gydytojos Irenos Ubartienės pasirašytą pažymą, kurioje nenurodytas nė vienas kenksmingas faktorius, medžiaga“. Iš tos pažymos neva negalima spręsti, ar ieškovė galinti dirbti kineziterapeutės darbą.

Šių eilučių autoriui tokie priekaištai labiau primena biurokratinį priekabiavimą nei tikrosios tiesos paieškas. Kokius sveikatos reikalavimus turėtų atitikti pacientus masažuoti trokštantis asmuo? Svarbu nesirgti užkrečiamomis ligomis, turėti abi rankas, sveikus sąnarius, nenugeibusius raumenis, šiek tiek ištvermės. Kokios čia begali būti dar kenksmingos sąlygos? Ir iš kur masažuotojo kabinete tokia triukšminga aplinka, galinti pakenkti klausai bei sukelti profesinį klausos susirgimą?

O jei daktarė I. Ubartienė iš tikrųjų ne visas skiltis užpildė, „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybė galėjo paprašyti sveikatos patikrinimo protokolo. Šią teisę suteikia darbdaviui Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) įsakymas, kuriuo nustatyta sveikatos tikrinimų tvarka. Bet „Karoliniškių poliklinika“ davė nurodymą ieškovei „su savimi turėti asmens dokumentą bei būti pasiruošus vykti sveikatos patikrinimui į kitą sveikatos priežiūros įstaigą“. „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybės įsitikinimu, patikrinimą privalu atlikti būtent neabejotiną reputaciją turinčioje įstaigoje – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose – ir nedelsiant.

Sutinku, neprieštarauju – ši įstaiga neabejotinai patikima. Bet kur konkretūs įrodymai, kad jos reputacija yra neabejotina? Kur oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad šios įstaigos darbuotojai niekad niekur bent jau per paskutiniuosius keletą metų nėra padarę nė menkiausios klaidelės? Apie tai teisėjo A. Veriko sprendime neužsimenama, tik puikuojasi teiginys, jog „Karoliniškių poliklinika“ nepasitiki gydymo įstaiga, kurioje dirba daktarė I. Ubartienė, o konkrečių, įtikinamų, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, teisėjo sprendime nerasite. Lietuvos teisėsaugos atstovas į šį aspektą tiesiog nesigilino.

Betgi reikėjo gilintis, nes tiek 2012 metų gegužę poliklinikos atsiųstoje A. Kavaliauskaitei medicininėje formoje 047, tiek Sveikatos pase, kuris buvo išvežtas į Santariškes pirma A. Kavaliauskaitės, nurodyta pasitikrinti sveikatą, vadovaujantis „13 pr. 2 lent. 4.2.2 p.; 13 pr. 2 lent. 4.2.3. p.; 13 pr. 2 lent. 4.3.1.2.p. LR Vyriausybės 2002 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 1145 2.3p.“ Tačiau nei 13 priedo, nei tokios lentelės su išvardytais punktais darbdavio nurodytame Vyriausybės nutarime nėra. Šiuos punktus tegalima atrasti tik SA ministro įsakyme.

Taigi atsakingas už darbo saugą darbuotojas, duodamas privalomus nurodymus gydytojui, „pamiršo“ įrašyti tokį svarbų faktą. Dokumentas negali būti su klaidomis, todėl keistai atrodo atsakovo pareikštos abejonės dėl daktarės I. Ubartienės kompetencijos. Kyla klausimų, kodėl kardiogramą, plaštakų rentgenogramą atlikti ar net klausą patikrinti reikėjo taip skubiai, lyg nuo to priklausė A. Kavaliauskaitės ar masažo procedūrų laukiančių pacientų gyvybė.

Teisėjas nesigilino, kad tiek Vyriausybės nutarime, tiek SA ministro įsakyme nenumatyta į Sveikatos pasą įklijuoti jokių papildomų privalomų lydraščių, kaip tai padarė darbo saugos organizatorius, išdėstydamas juose savo pamąstymus apie A. Kavaliauskaitės sveikatą.

Lietuvos teisėsaugos atstovas netikrino „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybės teiginių, esą Santariškių klinikos turi neabejotiną patikimumo reputaciją, tačiau reikėjo atkreipti dėmesį į tai, kad LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas leidžia pacientui pasirinkti gydytoją, slaugytoją ir sveikatos priežiūros įstaigą.

Be to, Santariškių klinikos teikia antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas. Kaip žinia, profilaktiniai sveikatos patikrinimai yra pirminio lygio sveikatos priežiūros įstaigų paslauga. Ir vis dėlto teismo prerogatyva – tikrinti net pačias akivaizdžiausias aplinkybes ir faktus. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas privalėjo, man regis, bent jau formaliai išsiaiškinti, ar „Karoliniškių poliklinikos“ nurodoma gydymo įstaiga – tikrai neabejotinos reputacijos, ar tikrai joje teikiamos pirminio lygio paslaugos. Tačiau keisčiausia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A. Verikas neatkreipė dėmesio į patį svarbiausią šios bylos aspektą. Nagrinėjant bylą nesigilinta į pagrindines priežastis, kodėl „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybė A. Kavaliauskaitei bandė primesti neeilinį sveikatos patikrinimą.

Jei teisėjas būtų norėjęs, jis būtų lengvai nustatęs, jog tarp „Karoliniškių poliklinikos“ vadovų ir A. Kavaliauskaitės seniai kilęs rimtas konfliktas. Poliklinikos vadovybė moterį kadaise buvo atleidusi iš darbo. Tačiau ji nenuleido rankų ir Lietuvos teismų pagalba sugrįžo dirbti į minėtą polikliniką, tad ji turi bent jau moralinę teisę nepasitikėti „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybės geranoriškumu bei objektyvumu.

Mintyse turint šias aplinkybes visai kitaip būtų atrodęs A. Kavaliauskaitės nenoras tikrintis būtent ją neteisėtai sykį atleidusio darbdavio nurodytoje gydymo įstaigoje. Ne toks jau gražus atrodytų ir „Karoliniškių poliklinikos“ vadovybės primygtinis tvirtinimas, jog kineziterapeutei A. Kavaliauskaitei „tikrai reikalingas neeilinis sveikatos patikrinimas“. Jei teisėjui A. Verikui būtų svarbios visos bylos aplinkybės, jis būtų nusprendęs teisme išklausyti ir dviejų liudytojų, kurie būtų patvirtinę savo ausimis girdėję, kaip A. Kavaliauskaitė neatsisako pakartotinai tikrintis sveikatą. Ji tąsyk tik akcentavo, kad šios procedūros nenorinti atlikti būtent toje gydymo įstaigoje, kurią norodė jos darbdavys. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A. Verikas į tokias „smulkmenas“ nesigilino, todėl jo sprendime ir įrašytas sakinys: „Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė Albina Kavaliauskaitė nesiekė bendradarbiauti ir piktnaudžiavo savo teisėmis“. Taigi akivaizdu, kad teismo sprendime neanalizuojama, ar savo teisėmis nepiktnaudžiavo kaip tik kita pusė. Tokią galimybę teisėjas A. Verikas tiesiog atmetė. Jo sprendime rasite ir tokį sunerimti verčiantį sakinį: „Kiti ieškovės argumentai šioje byloje keliamo ginčo išsprendimui reikšmės neturi“. Kokie konkretūs argumentai neturi reikšmės ir kodėl būtent jie neturi reikšmės?

Šį teisėjo A. Veriko sprendimą profsąjungos lyderė A. Kavaliauskaitė greičiausiai skųs aukštesnės instancijos teismui. Jei teismo sprendimas bus skundžiamas, „XXI amžius“ seks, kaip klostosi ši, mūsų manymu, visai Lietuvai svarbi byla. Lietuvos visuomenė neturėtų jos ignoruoti. Šia byla turėtų ypač domėtis tie, kurie mėgsta viešai reikalauti tiesos.

Šiai bylai reikalingas tikras, nuoširdus, neapsimestinis visuomeninkų dėmesys. Bent jau ne toks, kurį sykį pademonstravo parlamentaras Naglis Puteikis. Na ir kas, kad minėtas Seimo narys atskubėjo į teismo posėdį, kada teisėjas A. Verikas bylą „pradėjo nagrinėti iš esmės“. Beveik visą teismo posėdį parlamentaras N. Puteikis mobiliuoju telefonu kažkam siuntė arba skaitė kitų siunčiamas SMS žinutes. Tad vargu, ar įsidėmėjo, kas buvo kalbama teismo posėdyje.

© 2013 „XXI amžius“