Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės už savo valstybę

Antanas Terleckas,

Laisvės premijos laureatas

Antanas Terleckas

Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui, nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų.

Vengdami okupacinės valdžios represijų mes ne tik nefiksavome narystės, bet kartu kovojome už laisvę. Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais. Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja, kasdieninis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena. Deja, jos nebėra. Nebėra ir Vlado Šakalio, nuostabų humoro jausmą turėjusio žmogaus, įveikusio SSRS–Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją. Nebėra Jono Pratusevičiaus, kuris, būdamas 15 metų, išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra buvusio tremtinio Jono Gelažiaus ir daugelio kitų.

Iš savo tėvo, Pirmojo pasaulinio karo invalido, 1945 m. gegužės 9 d., tai yra karui jau pasibaigus, išgirdau tokius žodžius (cituoju aukštaitiškai): „Aik, sūnau, balševikų mušti. Aičiau aš, bet asu invalidas ir negaliu“. Mūsų apylinkėse 1941 m. birželio 14 d. buvo masiškai tremiami patys neturtingiausi valstiečiai, jų maži vaikai. Taip buvo sėjama baimė, kad tokio likimo sulauks bet kuris, reikalauta visiško paklusnumo. Tėvuko paragintas nutariau tapti partizanu, tačiau manęs miško broliai nepriėmė, buvau per jaunas. Jų vadas per mano draugo brolį, partizaną Bronių Avižienį patarė man, 17-mečiui, rinktis ne šautuvą, bet knygas ir pasakė: „Jeigu vaikai žus, neliks ir mūsų tautos“. Krivasalio vyrai išėjo į mišką 1944 metų rudenį kartu su Šiškinių ir kitų aplinkinių kaimų vyrais, krivasaliečiai kovėsi su reguliariąja NKVD divizija, garsia nuo 1945 m. kovo 11–12 d. Kiauneliškių mūšyje Labanoro girioje. Mūšis baigėsi, kai apsupti NKVD kareivių paskutiniai likę 7 gyvi partizanai susisprogdino bunkeryje. Žuvo apie 100 vyrų. Tarp jų keli mano draugai, kai kurie jaunesni už mane. Tame mūšyje į čekistų rankas pateko sunkiai sužeistas mokyklos draugas Liudas Malakauskas. Mano klasės draugas Algirdas Paznėkas išmesdavo iš bunkerio čekistų įmestas granatas. Daug tų granatų išmetė, bet viena sprogo jo rankose. Tai buvo vienas didžiausių mūšių tuometinio Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje. Krivasalyje po karo neliko šaukiamojo amžiaus vyrų. Apie 1953 metus partizaninis karas buvo nuslopintas.

Sovietinė valdžia veikė mūsų tautos protus ir dvasią, siekė pavergti ne tik kūną, bet ir sielą, pratino prie vergovės mūsų vaikus. Priešinausi tam, todėl daugiau kaip 11 metų praleidau sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. Prisimenu paskutinį atsisveikinimą su motina 1979 metų spalio viduryje. Ji prašė irgi aukštaitiškai: „Untaniuk, nelysk tu kalėjiman, palauk kol aš numirsiu“. Mane areštavo spalio 30 d., o motiną Amžinybė pasikvietė kitų metų vasario 19 d.

Sovietmečiu dažnas klausdavo manęs: kam to reikia? Gyventum sau ramiai kaip dauguma, reikia tik prisitaikyti. Net atgimimo metu spaudoje teko skaityti, kas bus su mūsų Lietuva, jeigu Raudonoji armija išsinešdins iš Lietuvos. Kartais išgristu klausimą: „Ar už tokią Lietuvą kovojome?“ Ir sau, ir kitiems atsakau: „Pasvėrus labai sunkias valstybės kūrimosi aplinkybes svarbu įvertinti tai, ką turime, nenusivilti ir žengti pirmyn“.

Prisimenu sovietmetį, kai 1985 m. liepos 30 d. buvau laikinai išleistas iš tremties į tėviškę palaidoti mirusio brolio Jono. Į pačias laidotuves nespėjau, nes kelionėje buvau tyčia užlaikytas. Pasimeldžiau tik prie jo kapo. Netrukus atėjo laikas grįžti į saulėtąjį Magadaną. Laukė dvi baisios šaltos žiemos. Norėdamas nusipirkti bilietus ne kartą stovėdavau pusdienį prie kasų ir kiekvieną kartą sužinodavau, kad bilietų į Magadaną vis nėra ir nėra. Tuo pačiu metu buvau spaudžiamas milicijos, kodėl negrįžtu į tremtį. Už tai buvo grasinama nauja byla. Čekistų užsakytą beprotybės karuselę baigė pati KGB, jos kapitonas Antanas Bimbiris, kuris taip kalbėjo: „Nevaidink, Antanai, didvyrio. Galėtume pasilikti Lietuvoje. Už tai tau tereikėtų skleisti nuomonę, kad beprasmiška kovoti su tokia galinga valstybe, kaip Sovietų Sąjunga. Mes nereikalaujame iš tavęs nei formalaus prašymo, nei slapyvardžio“. Atsisakiau tokio pasiūlymo ir greitai vėl atsidūriau tremtyje. Manau, kad ne vienas tuo metu susilaukė panašių siūlymų. Ar visi jie atsisakė, nežinau. Manau, kad su daugeliu mes šiandien prasilenkiame gatvėje ar Seimo rūmuose. Prieš keletą metų buvo atvirai kalbama, kad svetimos valstybės žvalgybos agentai dažnai vaikščioja po šiuos rūmus. Vadinasi, nieko aš neperdėjau.

Nevilties, beprasmybės, menkavertiškumo nuotaikų tikrai daug. Ar tai ne jų veiklos rezultatas, kad Lietuvoje patriotizmas paverstas vos ne keiksmažodžiu? Nedrįstame ištarti žodžio „Tėvynė“. Sovietmetyje pripratome prie sąvokų „kraštas“, „respublika“, „šalis“.

Brangūs Lietuvos žmonės, tie, kurie šiandien dažnai mini žodžius „Lietuvos žmonės“, žinokite, kad 1949 metais šie žodžiai buvo privalomi sakyti CK nutarimu. Tad galvokite kalbėdami. Žinokite, kad aš, išgirdęs tuos žodžius, išjungiu televiziją. Tikiuosi, ateis laikas eteryje dažnai girdėti žodžius „Tėvynė“, „Lietuva“, „valstybė“, „tautiečiai“, „Lietuvos piliečiai“. Juk sinoptikų pranašaujama saulė gali nušvisti ir čia, ne tik Respublikoje, šalyje ar krašte. Saulei šviečiant, lengviau prisiminsime, kad turime valstybę, o ne šalį.

Dar 1926 metais profesorius Stasys Šalkauskis, straipsnyje „Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai“ kalbėdamas apie gerąsias lietuvio valstiečio savybes, sielojosi dėl blogųjų. Išmintį lietuvis kartais supranta kaip atsargumą, atsisakymą nuo drąsių sumanymų ir ateities perspektyvų. Buvęs baudžiauninkas linkęs lenktis prieš jėgą, turtą ir grasinti silpnesniam, kai yra pats gavęs galios ir pralobęs. Filosofas kalbėjo ir apie inteligentijos ištižimą, išsilaisvinimą gavusios Rusijos savybes. Tokie inteligentai užaugo nuolatinėje pozicijoje valdžiai. Jie užsikrėtė nihilizmu, savo kultūros ir tradicijos neigimu. Rusijos kino režisierius Aleksandras Sokurovas, analizuodamas pasaulio diktatūrų priežastis, teigė, kad didžiausias demokratijos priešas – žmonių noras paklusti. Daugumai tai patogiausia. Taip nusikratome atsakomybės naštos. Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės, ypač už savo valstybę. Imama dusinti bet kokią teigiamą iniciatyvą. Kaune keliamos bylos vaikams už kreida užrašytą šūkį „Tiesos“. Nejau taip bijome to žodžio, kad pradėjome kovoti su vaikais? Dar nesenai guodėmės, kad mūsų inteligentai neaktyvūs. Lyg tyčia tokių atsirado, turinčių, ką tautai pasakyti, ir norinčių tai pasakyti, tik kalbėti nebuvo kur. Televizijos kanaluose neatsirado vietos. Užtenka vietos gąsdinimams, šokiams, netikroms nuotakoms, greitųjų kreditų reklamoms, kurios kvailina piliečius ir net priverčia bėgti iš Lietuvos. TV ekranai užteršti visokiais senais ir naujais rusiško imperializmo kalambūrais. Po ilgos pertraukos vėl mums peršamas „naftalininis“ Štirlicas ar panašūs į jį dabartiniai supermenai, ginantys Maskvos interesus. Taigi, norintys prabilti garbūs piliečiai pasirinko gatvę, bet ir ten, pasirodo, negalima. Ne tik negalima, bet ir griežtai draudžiama. Kas žino, gal buvę signatarai su buvusiais ministrais pradės valstybę griauti, o juk visiems aišku, jei įstatymas varžo teigiamas pilietines iniciatyvas, vadinasi, toks įstatymas paseno ir jį reikia keisti, o ne tampyti po teismus.

1957 metais buvau teisiamas už tai, kad neva dalyvavau kuriant pogrindinę organizaciją „Nacionalinis liaudies frontas“. Iš tiesų buvo tik užsiminta apie jo kūrimą. Aš atsisakiau dalyvauti. Tai nesutrukdė nuteisti mane ketveriems metams. Norėčiau, kad tokios bylos būtų pamirštos kartu su sovietmečiu. Deja, savo absurdiškumu į manąją labai panaši Eglės Kusaitės byla. Rusijos propaganda tvirtina, kad būtent Baltijos ir Lenkijos valstybėse netrukdomi rengiami teroristai. Tokius mitus kurdami Maskvos ideologai rado draugų Lietuvoje. Už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus griebtasi teroristinės veiklos imitacijos. Išprovokuojama jauna, menką gyvenimo patirtį turinti mergina. Toliau įvykiai rutuliojasi taip, kad kyla pavojus, jog paaiškės sumanytojo spektaklio absurdas. Keisčiausia, kad šiame teatre kai kurios struktūros savo vaidmenis atlieka kartu su pasaulyje susikompromitavusiu ne vieno teroristinio akto organizatoriumi, garsiuoju Rusijos FSB. Absurdiškiausia, kad spektaklis vyksta Lietuvos – Europos Sąjungos ir NATO narės – teritorijoje. Užsienio žvalgybos agentai tardo Lietuvos pilietę. Šį spektaklį derėtų nedelsiant baigti. Jei kam nors labai patinka bendradarbiavimas su FSB, tegul ir renkasi tokį darbą, tik ne Lietuvoje, o čia leiskime dirbti savo valstybei nuoširdžiai atsidavusiems darbuotojams, bet tokie kažkodėl atleidžiami ir tampomi po teismus. Dėl to gėda mums visiems.

Kartoju dar kartą – E. Kusaitę palikime ramybėje. Rūpintis savo piliečių, taigi ir Eglės, gerove yra pati svarbiausia valstybės funkcija. Didžiosios Britanijos laikraštis „Financial Times“ sumanė Vakarams atskleisti okupuotų Baltijos valstybių padėtį. Tokių drąsių ir sąžiningų žurnalistų, kaip Deividas Sateris, tais laikais buvo reta arba jų neišleisdavo į Pabaltijį. 1977 m. vasario 16 d. jis atvyko į Vilnių susitikti su vietiniais rezistentais. KGB nutarė šį susitikimą sutrukdyti. Pirmiausia, milicija Lenino prospekte, prie KGB rūmų, sulaikė į pasimatymą su manimi skubantį Kęstutį Jokubyną, apkaltino jį taupomosios kasos apiplėšimu. Šį rezistentą, praleidusį septyniolika metų lageriuose ir ketverius metus tremtyje, iškratė, atėmė D. Sateriui skirtą tekstą. Akistatoje KGB „liudininkai“ (patys čekistai) patvirtino, kad jis tikrai dalyvavo plėšiant kasą ir nužudant apsaugos milicininką. Sutartu laiku nesulaukęs K. Jokubyno (politinio kalinio, vėliau emigravusio į Vakarus ir aktyviai kovojusio už tautinio pasipriešinimo sovietų valdžiai nuteistų dalyvių išlaisvinimą – red.) D. Sateris iškvietė taksi ir paprašė vairuotojo nuvežti į Nemenčinės plentą, kur tuomet gyvenau. Išlipęs iš automobilio žurnalistas desperatiškai bandė surasti mano namą, kol pagaliau sužinojo atsidūręs prie Vilniaus–Kauno autostrados. Supratęs apgaulę D. Sateris tik 22 val. su jau paleistu Kęstučiu mane pasiekė. Virš mano buto KGB buvo susukęs savo agentų lizdą su visa pasiklausymo ir įrašymo aparatūra. Tai gerai žinojome, bet laiko susirasti saugią vietą pokalbiams neliko. Mes vasarą išeidavome slapta pasikalbėti į mišką, o tada buvo žiema. Nusprendėme, kad tegul įrašinėja. Mintis apie Lietuvą dėsčiau kartu su K. Jokubynu, J. Sasnausko draugais, moksleiviais, kurie buvo 30 metų jaunesni už mane, garsiai, aiškiai be dviprasmybių, o Deividas jas užrašinėjo. Taigi diktavome žurnalistui ir KGB mikrofonams.

Nesuprantu, kodėl visokių pasiklausymų taip bijoma dabar, kodėl aukščiausieji mūsų valstybės pareigūnai, pajutę, kad yra sekami, nutyla ar kalba puse lūpų. Visuomenininkas, paviešinęs patį pasiklausymo faktą, yra kaltinamas vos ne valstybės išdavimu, neva viešinti dabar ne laikas. Bet juk terorizuojami mūsų tautos išrinktieji atstovai. Ką manyti mums, eiliniams piliečiams?  Kas klauso, kodėl klauso, kam teikiama sukaupta  informacija?  Tai ir turėtų  išsiaiškinti  VSD. Ar mes vėl teatre? Šį kartą tampame  tikrais  Orvelo romano „1984“ personažais...

Aš su draugais, žuvusių partizanų giminės, kiti rezistentai rašėme ir reikalavome, o vėliau Seime buvo priimtas nutarimas, kad būtina surasti žuvusių laisvės kovotojų palaikus. Bet iki šiol nieko nedaroma. Praėjo keleri metai, bet kalbos taip ir liko kalbomis, nieko nedaroma, elgiamasi kaip caro laikais. Caro laikais nušautus arba pakartus sukilėlius irgi slėpdavo nuo visuomenės. Kodėl dar gyvi nusikaltėliai nepriverčiami parodyti, kur žvyrduobėse užkasė ar balose nuskandino partizanus? KGB budeliai šią tradiciją perėmė iš caro kazokų, kurie 1831-aisiais ir 1863-aisiais pakartus ar nušautus sukilėlius slapta užkasdavo. Ar kada sugebėsime rasti ir civilizuotai palaidoti savo didvyrius?  Gailėdamiesi barbarų, mes patys elgiamės kaip barbarai. Juk prižiūrimi net priešo kareivių kapai. Tremtinių, prieškarinės Lietuvos Respublikos valstybės veikėjų,  partizanų  vaikai, kurie siekia tik istorinio teisingumo, kažkodėl Valstybės paliekami vienui vieni  bylinėtis  su savo tėvų, senelių  žudikais. Vilkinamos, o kartais nutraukiamos karo nusikaltėlių  bylos. Dažnai baigtų bylų nuosprendžiai kelia juoką. 

Buvusiuose KGB rūmuose kalėjau tris kartus. Kartu kalėję draugai klausė, ką darysime su KGB kalėjimu Vilniuje, kai Lietuva taps laisva? Tikėjome, kad tai bus Kovų muziejus, tačiau dabar tik keliose tardytojų kabinetuose yra Genocido muziejus. Didžiąją pastato dalį užima teismai. Neseniai paaiškėjo, kad mūsų valdžiai to per maža. Norima visus buvusius KGB rūmus atiduoti teismams. Prašau valdžią, kad rūmai būtų išsaugoti pagal savo paskirtį. Siūlau tokį sprendimą: dabartiniam kreivų langų Prokuratūros pastatui dėl simetrijos šalia pastatyti naują pastatą ir ten perkelti teismus iš Gedimino pr. 40.  Gal  buvusiuose KGB rūmuose palikta vokiečių gestapiška  ar sovietų  kegėbistinė dvasia kaip tik ir  neleidžia  mūsų  teisėjams tinkamai vykdyti teisingumą?

Labai gaila, kad valdžios atstovai daug ką stengiasi kurti Lietuvoje, kad būtų taip, kaip Sovietų Sąjungoje. Kas sugalvojo mūsų VSD paversti panašų į KGB? Kas jiems prisiuvo antpečius, o vadovams net generolo laipsnius davė? Kas baigusį Maskvoje karinę politinę akademiją Liną Petronį paskyrė Lietuvos valstybės saugumo valdybos viršininku, o paskui pasiuntė kandidatu į Lietuvos Seimo narius? Kas? Ogi generolas Jurgis Jurgelis. Susipažinkite su juo.

Negaliu neišreikšti savo nuogąstavimų dėl atominių elektrinių statybos Visagine, Astrave ir Baltijske.

Priklausydami Europos Sąjungai, būdami Pasaulio bendrijos dalis mes turėjome galimybę priversti Rusiją  ir Baltarusiją  laikytis tarptautinių įstatymų ir nestatyti atominių elektrinių šalia mūsų sienų. Be abejo, to siekti buvo nepatogu, nes patys skelbėmės apie atominės elektrinės statybą. Todėl dažniau kalbėjome ne apie uždraudimą, o tik apie statybų kontrolę. Kiek žinau, atominės jėgainės projektavimui, senosios uždarymui skirtos milijardinės lėšos. Panašu, kad kai kurie rankas jomis jau pasišildė. Dabar ateina kiti atsiimti savo dalies. Aš norėčiau tikėti, kad šie nauji žmonės bus tikri Lietuvos patriotai ir neveiks kaip buvę. Nepaisydami referendumo rezultatų ir vėl pradėdami kalbas apie būsimas statybas Lietuvoje, toliau  varžome  savo rankas. Ar tikrai norime gyventi didelėje atomo koncentracijoje? Ar norime rizikuoti savo vaikų ir anūkų ateitimi? Ne visi  tautiečiai nori emigruoti, pasiliekantiems  suteikime  teisę čia gyventi saugiai ir ilgai. (Vidaus reikalų ministro Dailiaus Barakausko perspėtas, kad kalbama per ilgai, A. Terleckas savo kalbos Seime nebaigė.) Iš tiesų visada norėjau, kad Lietuvoje saugiai gyventų laisvi ir laimingi mano tautiečiai. Gyventų ilgai ir laimingai. Ačiū, kad Tamstoms užteko kantrybės išklausyti mane.

Pagal kalbą, pasakytą iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Seime 

Laisvės premijos laureato Antano Terlecko biografija

Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Krivasalyje (Saldutiškio valsčius) mažažemių valstiečių šeimoje. 1954 metais baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, studijavo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūroje, vėliau neakivaizdžiai studijavo istoriją. Pirmą kartą sovietinio okupanto jėgą pajuto 1945 metų vasarą – tada buvo apkaltintas įkūręs pogrindinę organizaciją „Geležinis vilkas“ ir už tai kalintas Švenčionių kalėjime. Pirmą sykį į Sibirą (Taišeto konclagerius) buvo ištremtas 1957 metais. Ten praleido ketverius jaunystės metus. Vėliau dar ne kartą buvo suimtas, kalintas kalėjimuose ir lageriuose, ištremtas. 1975 metais jo laiškas tuometiniam KGB pirmininkui Jurijui Andropovui apie lietuvių tautos kančių istoriją pasiekė Vakarus, buvo išverstas į anglų kalbą, transliuojamas į Lietuvą per „Vatikano radiją“, skelbė tiesą apie tikrąją Lietuvos padėtį, kvietė priešintis sovietinei okupacijai ir kovoti su ja. Kiti jo laiškai, pranešimai, leidžiama pogrindinė spauda pateikė Lietuvai ir pasauliui panašias žinias, ragino nutraukti sovietinę okupaciją.

1975 metais Vilniuje vykstant Sergejaus Kovaliovo (beje, pernai jis tapo pirmuoju Laisvės premijos laureatu) teismui, A. Terleckas aktyviai siekė dalyvauti šiame teisme, globojo kitus į Lietuvą atvykusius Rusijos disidentus. Kartu su bendraminčiais 1978 metais A. Terleckas įkūrė Lietuvos laisvės lygą, buvo jos lyderis ir vadovas, užsiėmė aktyviu neginkluotu pasipriešinimu, leido pogrindinį žurnalą „Vytis“. 1979 m. rugpjūčio 23 d. drauge su kitais kovotojais už laisvę inicijavo, pasirašė ir išplatino „45 pabaltijiečių memorandumą“, skirtą pasaulio valstybių vadovams ir Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, raginantį likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų padarinius Baltijos valstybėms. Grįžęs iš paskutinės savo tremties vietos Kolymoje (Magadano sritis), 1987 m. rugpjūčio 23 d. kartu su kitais Lietuvos laisvės lygos nariais inicijavo ir prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengė pirmą sovietiniais laikais viešą nesankcionuotą mitingą, kuriuo buvo smerkiamas Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktas, jo slaptieji protokolai. Mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta juos likviduoti. Tai buvo drąsus žingsnis kelyje į Nepriklausomybę, artėjant link Kovo 11-osios Akto paskelbimo.

Memorandumą, kurio iniciatorius buvo A. Terleckas, pasirašė 35 lietuviai, 6 latviai ir 4 estai, jį savo parašais patvirtino žymūs rusų disidentai. Memorandumo paskelbimas tapo rimtu iššūkiu sovietinei sistemai ir jos ideologams. Šis memorandumas paskatino Europos Parlamentą dar 1983 m. sausio 13 d., lygiai tą dieną, kai po aštuonerių metų prasidėjo agresyvūs sovietų veiksmai prieš nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, priimti rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. 1983 metų Europos Parlamento nutarimas numatė perduoti Baltijos valstybių klausimą svarstyti Jungtinių Tautų Dekolonizacijos komisijai ir skatino šį klausimą svarstyti visose konferencijose, kur bus aptariamas Helsinkio baigiamojo akto įgyvendinimas. A. Terlecko veikla parengiant „45 pabaltijiečių memorandumą“ neliko KGB nepastebėta. 1979 metų spalį jis nuteisiamas trejiems metams lagerio ir ketveriems tremties, kalėjo Urale, ketverius metus praleido tremtyje Magadano srityje. Tremties vieta vietinių kalboje reiškia šalčio ir tamsos buveinę, sovietinės valdžios ji buvo apdairiai parinkta nepaklusniųjų perauklėjimui. A. Terleckas vienu metu kalėjo tame pačiame kalėjime su S. Kovaliovu, pirmuoju Laisvės premijos laureatu, Andrejumi Sacharovu ir Jelena Bonner bei daugeliu kitų tuometinės SSRS kovotojų už žmogaus teises. Grįžęs iš tremties A. Terleckas iš karto vėl įsitraukė į politinę veiklą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Laisvės lygos prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizuotas mitingas tapo dar vienu sovietinės imperijos griovimo darbu ir Sąjūdžio atsiradimo priešaušriu.

© 2013 „XXI amžius“