Kurianti
Lietuva

2013 metai

1863 metų sukilimo metai

Sukilimo pralaimėjimas stiprino lietuvių tautą

Skulptūra „1863 metų sukilėliai“ (skulptorius Konstantinas Bogdanas) Vytauto Didžiojo karo muziejuje, 1958.

Minėdami 1863–1864 metų sukilimo pradžios 150 metų sukaktį, jau rašėme apie kai kuriuos šio istorinio įvykio momentus. Kreipiamės į istoriką Darių Staliūną, prašydami įvertinti sukilimo reikšmę bei svarbą Lietuvai, paaiškinti esmines sukilimo priežastis ir pasekmes. Humanitarinių mokslų daktaras D. Staliūnas – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas ryšiams su užsieniu – parengė humanitarinių mokslų krypties istorijos srities daktaro disertaciją „Valdžia, visuomenė ir aukštasis mokslas Lietuvoje. XIX a. vidurys – XX a. pradžia“. Pagrindinės mokslinių interesų kryptys – sociokultūriniai ir politiniai procesai XIX amžiaus Lietuvoje, Rusijos etnopolitika buvusiose LDK žemėse. Yra išleidęs keletą knygų (viena iš jų – anglų bei lietuvių kalbomis, skirta vadinamajai rusinimo politikai) iš XIX a. vidurio – XX amžiaus pradžios Lietuvos istorijos, daugybę straipsnių keliomis kalbomis. Kartu su istoriku M. Dolbilovu, jau daug metų dirbančiu JAV, išleido knygą apie katalikų ir stačiatikių santykius Rusijos imperijoje. Yra išleidęs knygą ir apie 1863–1864 metų sukilimą. Nors tai nėra D. Staliūno interesų sritis, tačiau jis maloniai sutiko atsakyti į keletą probleminių klausimų, susijusių su šiuo Lietuvos istoriniu įvykiu.

Kokie buvo 1863 metų sukilėlių Lietuvoje ryšiai su Lenkijos sukilimo vadais? Kaip jie derino savo pozicijas?

Iš esmės sukilimo vadovai Lietuvoje jį matė kaip sukilimo buvusiose Abiejų Tautų respublikos žemėse tąsą ir buvo įsitikinę, kad sukilimo vadai Lenkijoje yra viršesni už juos, taigi iš esmės jie pakluso nurodymams iš Varšuvos. Jeigu kai kuriais klausimais buvo kitokios nuomonės, tada stengdavosi įrodyti, kad reikia elgtis kitaip. Tiek baltieji (konservatyvesnė grupė, kuri bandė tartis su imperine valdžia ir norėjo ieškoti paramos iš užsienio), tiek raudonieji (radikalesnioji grupė, pasisakiusi už socialinių klausimų sprendimą) matė save kaip sukilimo Lenkijoje padalinį. Tiesa, riekia padaryti tam tikras išlygas. Čia svarbūs yra kunigo Antano Mackevičiaus parodymai po suėmimo. Jais remiantis yra svarstoma, kokios buvo jo pažiūros. Tačiau reikia turėti galvoje, kad jis jau aiškiai suvokė, jog tuo metu jam grėsė kartuvės, tad sunku pasakyti, ar jis dėstė mintis nuoširdžiai, ar pirmiausia galvojo apie tai, kaip būtų galima išlikti gyvam. Remdamiesi žandarų apklausomis istorikai svarsto, kokios jo pažiūros. Tačiau tuose parodymuose yra prieštaringų minčių. Kartais jis sakęs, kad „pakėliau Lietuvą, kad ji apsispręstų, su kuo ji nori būti – su Lenkija ar Rusija“. Istorikai daro išvadą, kad jis Lietuvą matė, kaip atskirą subjektą, tik per silpną būti savarankiška valstybe, turinčia apsispręsti. Tačiau tai prasilenkia su logika. Po to, kai A. Mackevičius sukyla su ginklu prieš Rusijos imperiją, dilemos, su kuo bus Lietuva, jau nebėra – jis jau kariauja su ja, ir taip parodo, kad Lietuva nenori būti su Rusijos imperija. Kitoje vietoje jis sako: „Aš pakėliau Lietuvą, kad ji paremtų Lenkiją“. Esmė ta, kad sprendžiant iš A. Mackevičiaus parodymų, jam buvo svarbiausi socialiniai dalykai, t. y. jis siekė pagerinti valstiečių padėtį ir apginti Bažnyčią nuo Rusijos imperijos diskriminavimo, kunigų persekiojimo. Vadinasi, jis norėjo, kad Lietuva būtų su tais, kurie įvykdys šias sąlygas. Kadangi A. Mackevičius labiau pasitikėjo Lenkija, galvojo, jog Lietuvai su Lenkija yra pakeliui.

Dėl rusų kariuomenės galima pasakyti tiksliai, nes tai buvo valstybė su savo biurokratinėmis institucijomis, kurios viską suskaičiuodavo. 1864 metais Rusijos kareivių buvo 144 tūkst., o sukilėlių gal tik 15 tūkst., t. y. maždaug 10 kartų mažiau. Svarbu ne tik skaičiai, bet ir ginkluotė bei pasirengimas. Šio sukilimo metu vyko tik partizaninis karas, tarp sukilėlių buvo tik keli karininkai, o kiti nebuvo parengti karo veiksmams, buvo ginkluoti dalgiais ar kovai nepritaikytais šautuvais. Nepavyko sulaukti ginklų laivu iš Anglijos – ekspedicija nesugebėjo išsilaipinti. Sukilimas neturėjo jokių šansų laimėti. Tiek raudonieji, tiek baltieji nenorėjo sukilimo, nes suvokė, kad tai bus iš esmės pražūtingas dalykas. Varšuvoje sėdėję žmonės puikiai tai suvokė, jie planavo sukilimą pradėti vėliau, bet Rusijos valdžia Lenkijoje 1862 metų pabaigoje paankstino ėmimą į kariuomenę ir bandė išgaudyti daugelį sukilimo aktyvistų. Tai išprovokavo sukilimo pradžią. Ne tik istorikai iš laiko perspektyvos mato tokį neracionalų žingsnį, bet ir tuo metu daugelis žmonių suprato, kad tai yra avantiūra...

Bet kartais ryžtamasi ir tokiam beviltiškam žygiui...

Taip. Tačiau tai nereiškia, kad sukilėliai nusipelno pasmerkimo. Viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsime į tai: kas svarbiau – ar patriotizmas be išlygų, kuris kartais atneša blogesnius rezultatus, bet tarnauja kaip tam tikras moralinis pavyzdys, ar tam tikras racionalus savo veiksmų pasekmių suvokimas.

Kalbame apie kun. A. Mackevičių. Buvo ir daugiau žinomų vadų, iš jų paminėtini Zigmantas Sierakauskas ir Kostas Kalinauskas, Boleslovas Dluskis ir kt. Visi jie buvo represuoti. Kiek iš viso represuota dvasininkų? Kiek jų įsijungė į sukilimą? Kiek lenkų, gudų, žydų iš LDK teritorijos dalyvavo sukilime?

Kunigų sukilime dalyvavo iš tiesų nemažai, nors neaišku, kiek konkrečiai. Žinome tik tai, kiek buvo jų represuota. Žemaičių vyskupijoje – apie 16 proc., kas penktas kunigas, tai tikrai daug, turint galvoje, kad ta kova buvo iš tiesų beviltiška. Tautiniu aspektu kalbant modernios tautos dar nebuvo pradėjusios formuotis, dar vyko transformacija iš istorinės į kalbinę tautą. Tuomet lenkai nebuvo tokie, kaip suprantami dabar. Lietuvos bajorijos dauguma save suvokė kaip lenkus, bet dalis tų lenkų tuo pat metu laikė save lietuviais, tačiau irgi šiandien suvokiami kitaip. Jie buvo kaip Abiejų Tautų respublikos gyventojai, tęsiantys tos respublikos tradicijas. Bajorija buvo pagrindinis sukilimo dalyvis, bet sukilime dalyvavo ir daug valstiečių. Žydai sukilime praktiškai nedalyvavo. Yra keli žydai, prisidėję dar prieš sukilimo pradžią, 1861 metais, pavyzdžiui, Druskininkuose dalyvavo manifestacijoje. Bet šiaip jie nerėmė sukilimo, netgi laikėsi prorusiškos linijos. Į sukilimą išėjo ne tik bajorai ir valstiečiai, kaip kaimo gyventojai, bet buvo daug miestiečių, gimnazijų mokinių.

Ar sukilimo pralaimėjimo pasekmės davė prielaidas lietuvių tautos formavimuisi? Juk spaudos varžymas, pradėtas nuslopinus sukilimą, sukėlė pasipriešinimą ir galėjo pradėti Lietuvos atgimimą. Baltarusijoje to tikriausiai nebuvo, nes joje spauda nebuvo uždrausta...

Tai sudėtingas klausimas. Istorikai sutaria, kad sukilimo pralaimėjimas kartu su baudžiavos panaikinimu sukūrė socialines prielaidas modernios lietuvių tautos susiformavimui. Valstiečiai tapo asmeniškai laisvi, jie pradėjo save suvokti kaip laisvi žmonės. Sukilimo pralaimėjimas sumažino bajorijos įtaką (lenkišką) Lietuvoje. Vadinasi, kūrėsi tam tikros sąlygos modernios lietuvių tautos formavimuisi. Bet dar svarbiau yra tai, kad po sukilimo prasidėjo ir tai, ką vadiname rusinimo politika, kuri labai stipriai suvaržė ne tik Katalikų Bažnyčios veiklą, bet ir įvedė daug diskriminacinių priemonių, nukreiptų prieš lietuvių etnokultūrą. Buvo uždrausta spauda tradiciniais rašmenimis – tiek lotyniška, tiek ir gotiška (skirta protestantams) abėcėle. Šis draudimas ir rusiškų raidžių įvedimas, kai lietuviai liko be oficialios spaudos, stabdė lietuviškos visuomenės modernėjimą, jos švietimą – kuo mažiau knygų, tuo mažiau raštingų žmonių, nėra mokyklų lietuvių kalba. Juk nelegaliose mokyklose negalima buvo tiek pasiekti. Taigi viską sudėjus, sukilimo numalšinimas, po jo prasidėjusi nauja carizmo politika sudavė stiprų smūgį modernios lietuvių tautos susikūrimui. Iš tikrųjų pagrindinis priešas Rusijos valdžiai buvo ne lietuviai, o lenkai, ir pagrindinės represijos buvo nukreiptos prieš juos, t. y. buvo daug suvaržymų etninei grupei, kuri buvo vadinama lenkais, faktiškai prieš katalikų bajoriją. Iš pradžių buvo uždrausta spausdinti ir mokytis lenkų kalba, bet leidiniai nebuvo uždrausti. Niekas net nesvarstė tokios galimybės, nes suprato, kad tai nerealu įgyvendinti – lenkų kultūra turėjo senas tradicijas, didžiulę literatūrą, ji buvo spausdinama Lenkijos karalystėje, Prūsijoje, Austrijoje, niekaip nepadarysi, kad toji literatūra dingtų ir kad čia nepatektų. Įdomus niuansas, kad Lenkijos Karalystėje, kuri irgi buvo Rusijos sudėtyje kaip atskiras vienetas, Rusijos valdžia įvedė knygas lenkų kalba, bet rusiškomis raidėmis (kirilica), tačiau jų neplatino Šiaurės Vakarų krašte (Lietuvoje ir Baltarusijoje), nes norėta, kad lenkų kalbos čia nebūtų, kad nebūtų lenkinami lietuvių ir baltarusių valstiečiai. Lenkų kalba buvo suvokiama kaip pavojinga. Lenkijos karalystėje knygos lenkų kalba, spausdintos kirilica, buvo platinamos neilgai, nes į tokias knygas taip pat žiūrėta nepalankiai.

Su baltarusiais buvo kitaip. Baltarusiai XIX amžiuje buvo laikomi sudėtine rusų tautos dalimi. Tada sąvoka „rusas“ Rusijos valdžios ir visuomenės požiūriu reiškė „didrusis“, „mažrusis“ ir „baltarusis“, todėl tos priemonės prieš baltarusius buvo dar stipresnės nei prieš lietuvius. Dar 1859 m. buvo uždrausta baltarusių literatūroje, kaip ir ukrainiečių, naudoti lotyniškas raides. Bet tos priemonės ten reiškė visai ką kita, nes baltarusių dauguma buvo stačiatikiai, kuriems įprastas raidynas yra kirilica, taigi jiems tas draudimas nebuvo skaudus. Po sukilimo raštiško draudimo spausdinti knygas baltarusių kalba nebuvo. Gal todėl, kad valdžia manė, jog nesiruošiama spausdinti knygų baltarusių kalba, nes nebuvo inteligentijos, niekas tuo nesirūpino ir nebuvo reikalo įvesti tokį draudimą. Tačiau Ukrainoje 1863 metų liepą buvo įvestas draudimas spausdinti knygas ukrainiečių kalba – jie turėjo skaityti knygas rusiškai. Baltarusiams formaliai tas draudimas neįvestas, bet realiai jis egzistavo – faktiškai iki XX amžiaus pradžios buvo išleista vos keletas leidinių, kuriuose buvo užrašyta tik liaudies kūryba, pvz., baltarusių dainos. Jiems buvo realiai uždrausta (neleista) spausdinti jų kalba ne tik lotyniškai, bet ir kirilica (lietuviškai buvo uždrausta spausdinti tik įprastu raidynu). Baltarusiai, ypač bajorai, lotynišką abėcėlę naudodavo leisti knygoms laikotarpiu tarp sukilimų. Ukrainiečiai Rusijos imperijos dalyje nevartojo lotyniškos abėcėlės, išskyrus Galiciją (kuri buvo Austrijos Habsburgų imperijos sudėtyje). Ten buvo vartojama lotyniška abėcėlė, ten spausdino ukrainiečiams knygas ir netgi platino Rusijoje, tad rusai uždraudė tą jiems nepriimtiną „invaziją“. Po sukilimo ukrainiečių kalba buvo uždrausta visiškai – ir lotyniškai, ir kirilica. Baltarusiams to draudimo neįvedė tik dėl to, kad nematė reikalo, – jie buvo ir taip silpni, todėl po 1905 metų baltarusių tautinio judėjimo savas laikraštis „Naša niva“ buvo leidžiamas net dviem abėcėlėmis – rusiška ir lotyniška, vėliau tik rusiška abėcėle, nes abiem rašmenų variantais leisti buvo per brangu.

Ar  M. Muravjovas pats buvo toks žiaurus, ar jis pats įvedė tas žiaurias priemones – korimą, trėmimus į Sibirą? Ar pati caro Rusijos valdžia įgaliojo jį taip daryti? Ar kazokų įtraukimas į žiaurų sukilimo malšinimą buvo jo nuspręstas, ar jis buvo M. Muravjovo politikos pasekmė?

Ne, M. Muravjovas nesprendė kariuomenės įvedimo klausimo. Aišku, sukilimui malšinti buvo įvesti papildomi, žymiai didesni kariuomenės daliniai. Kalbant apie žiaurias priemones sukilėlių atžvilgiu, taip būtų daręs bet kuris kitas generalgubernatorius. Ar M. Muravjovas, ar kitas – visi būtų darę tą patį. Rusijos valdžios požiūriu, sukilėliai buvo nusikaltėliai, su ginklu kariavę prieš imperiją. Kalbant apie sisteminę politiką, kurią vykdė M. Muravjovas po sukilimo numalšinimo, buvo įvairūs draudimai, suvaržymai, privilegijos rusams, Pabaltijo vokiečiams ir visa tai priklausė nuo M. Muravjovo, tačiau jis nebuvo pats radikaliausias rusifikatorius, kaip dažnai yra galvojama. Toks įvaizdis susidarė stebint tai, kaip jis elgėsi malšinant sukilimą. M. Muravjovą 1865 metais pakeitęs Konstantinas Kaufmanas buvo žymiai radikalesnis. Pavyzdžiui, valdant M. Muravjovui, nebuvo didelio masto baltarusių katalikų vertimo į stačiatikybę, o štai valdžią perėmus K. Kaufmanui, nuo 1865 metų antrosios pusės prasidėjo masinis baltarusių katalikų vertimas į stačiatikius, dažnai prievartinėmis priemonėmis, apgaule. Taigi M. Muravjovas nebuvo pagrindinis rusifikatorius.

Kaip represijos ir asimiliacija pasireiškė Lenkijoje ir Gudijoje? Kuo skyrėsi nuo politikos Lietuvoje?

Iš principo Lenkijoje ta politika buvo kitokia. Čia Rusijos politika nebuvo labai radikali, nes Lenkija buvo per didelė ir per stipri, kad Rusija būtų siekusi paversti ją rusišku kraštu, o Šiaurės Vakarų kraštą, arba Lietuvą ir Baltarusiją, bent jau didesnę jo dalį, Rusija norėjo paversti ne tik tokiu kraštu, kuriame visi būtų lojalūs jos imperatoriui, bet ir taptų rusišku kraštu kultūrine ir kalbine prasme.

Ar sukilimą numalšinus sumažėjo Lenkijos įtaka Lietuvos teritorijoje, besiformuojančiai lietuvių tautai? Gal laimėjus sukilimui būtume „tapę“ lenkais?

Išties dar ne viską apkalbėjome, ne visus niuansus pasakiau. Po sukilimo šiek tiek sumažėjo bajorijos įtaka. Po sukilimo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis lietuvių kalba, baltarusiams bandoma primesti rusų kalbą, yra persekiojama Katalikų Bažnyčia (daugiau tarp baltarusių).  Vilniaus vyskupijoje, tai yra etniniame paribyje gyvenusiems žmonėms, spaudžiama Katalikų Bažnyčia ir lenkų kalba, nėra knygų lietuvių kalba, didėja simbolinis ryšys tarp katalikybės ir lenkiškumo, todėl po sukilimo, nors valdžios politika pirmiausia buvo antilenkiška, o ne kokia nors kitokia, labai išplinta lenkiškumo arealas Vilniaus vyskupijoje, t.y. katalikybė yra persekiojama, ją reikia ginti, o katalikybė siejama su lenkų kalba, taigi tas ryšys padidina lenkų kalbos plėtrą po sukilimo. Ne visur tas galioja, bet tas vyko būtent Vilniaus vyskupijoje, tą pagrįstai įrodė Vytautas Merkys (tokia išvada ir anksčiau buvo pastebėta). Aišku, istorikui toks klausimas, kas būtų, jeigu būtų taip, yra svarstoma, bet į tai sunku atsakyti – tai daugiau spėlionės, o ne pagrįsti teiginiai.

Kalbėjosi Edvardas Šiugžda

© 2013 „XXI amžius“