Kurianti
Lietuva

2013 metai

Etnografija

Užgavėnės tam, kad sąžinė būtų švaresnė

Lina Poškevičiūtė

1980 metų vasarį surengtoje žiemos palydų šventėje Lukšiuose

Prie Jonikių sodybos Urlikiškės kaime, Šakių rajone

Užgavėnes – žiemos pabaigos šventė, švenčiama 46 dienos iki Velykų. Kaip įminti tikrąją jos prasmę? Ar Zanavykų krašte Užgavėnės buvo tokios populiarios kaip ir visoje Lietuvoje? Apie tai yra daug publikcijų, leidinių, tačiau šios šventės tradicijos Zanavykijos regione beveik nenagrinėtos.

Mūsų protėviams kalendorinės šventės buvo ypač svarbios. Galime pastebėti, kad jos buvo kažkuo panašios. Per šventes buvo atliekamos daugiau ar mažiau iškilmingos apeigos, turinčios užtikrinti gerą derlių, sveikatą. Būdavo linksminamasi, daug bendraujama – tai suartina šeimą ir visą bendruomenę. Tačiau XX amžiaus pradžioje jau retai kas tikėjo, kad per Užgavėnes pasivažinėjus rogėmis bus geresni linai.

Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai: vaišės, važinėjimasis, čiuožinėjimas, supimasis, įvairūs būrimai, persirengėlių eisenos ir vaidinimai, žiemą ir pavasarį simbolizuojančių būtybių – Lašininio ir Kanapinio – kova.

Kalbinti zanavykai mini tik pasivažinėjimą arklių rogėmis, arba šlajomis. Štai R. Starkauskienė iš Pelenių kaimo (Šakių r.) mena: Kaimo vyrai susėsdavo į roges, veždavosi vieną moterį, čigone apsirengusią. Į namus atvažiuodavo, šokdina, dainuoja, muzikantą turėdavo. O vakare susirinkdavome pas podžių, kepdavome mielinius blynus, vyrai kurdavo laužą, o mes ant ledo čiuoždavom. Ši zanavykė akcentavo, kad arkliais važiuodavo vien vyrai.

Nemini kaimo žmonės ir kitiems regionams būdingų persirengėlių su kaukėmis. Vyrai kailiniais apsirengavo, už kepurės kokią plunksną užsikišdavo. Šio krašto meistrai pasigamindavo bandonijas, armonikas ar smuikelius, bet kad drožtų medines kaukes – nepamena net senieji Šakių gyventojai. Zanavykai akcentuoja, kad didesnis dėmesys buvo kreipiamas maisto ruošimui. Moterys privirdavo riebios mėsos, dažniausiai karkos, kepdavo kugelį, mielinius blynus, spurgas, dar vadinamas kropeliais. Žmonės tikėjo, kad per Užgavėnes reikia daug ir riebiai valgyti, net iki 12 kartų.

„Žiema, žiema, lauk iš kiemo!“ – šiuos žodžius po ilgos ir niūrios žiemos per Užgavėnes taria dažnas iš mūsų. Ir Zanavykijoje taip buvo. Zanavykų krašto merginos nusiskindavo vyšnios šakelių, pamerkdavo į vandenį. Jei šakelė iki Šv. Velykų pražydėdavo, tikėdavosi toje šeimoje vestuvių.

Per Užgavėnes bent sniege išsivolioti turėtume visi, kad geresni ne tik metai būtų, bet, kaip sakė viena zanavykė, – ir sąžinė švaresnė būtų.

Daugelis zanavykų prisimena XX amžiaus 7–8 dešimtmetyje miesteliuose vykusias žiemos palydas, kuriose gausiai dalyvaudavo saviveiklininkai: susėdę į roges gatvėmis važinėdavo, užsukdavo į įstaigas. Pražygiuodavo vestuvininkai – Driežų Katrė ir Vingių Jonas su visa palyda. Visi šokdavo, ratelius vesdavo. Vykdavo tradicinės žirgų lenktynės, dalyvaudavo apie 15 važnyčiotojų iš aplinkinių kolūkių. Dar vykdavo poledinės žūklės mėgėjų varžybos. Kokia šventė be Lašininio ir Kanapinio. Vienas storas, kitas liesas būdavo, vos kojas bepavelkantis, ginčydavosi, ar verta dirbti. Žiūrovams būdavo pristatomi du girtuokliai mechanizatoriai – Slunkius bei Pelėda. Juos žiūrovų teismui pristatydavo meška. Linksmindavo šventės dalyvius čigonai, mainikautojai, kurie nepagailėdavo kritikos dar pasitaikantiems trūkumams. Visada atlėkdavo su rogėmis čigonai, meškos, velniai, o ragana atjodavo ant šluotos, būdavo ir kitokių persirengėlių. Kaip pasakoja buvę Zanavykų krašto kultūros darbuotojai, šventę apvainikuodavo populiarios automobilių lenktynės. Dalyvaudavo apie 20 vairuotojų. Galima būdavo pasivaišinti čia pat kepamais šašlikais, kropeliais, žagarėliais, įvairiais konditerijos kepiniais, alumi.

Pirmoji po Užgavėnių diena, trečiadienis, vadinama Pelenų diena. Zanavykai ją vadina Pelene. Taip prasideda rimties ir susikaupimo laikotarpis. Pelenų dienos bažnytinės maldos persunktos didžios rimties raginimu pasitaisyti ir į dieviškąjį gailestingumą atsigręžti: Atmink, žmogau, kad tu esi dulkė ir vėl dulke pavirsi. Šią dieną prasideda Gavėnia, pasninko bei atgailos metas, kuris turi padėti tinkamai pasirengti Šv. Velykų prisikėlimui. Bažnyčia, švęstu pelenu pabarstydama tikinčiųjų galvas, primena apie mirtį. Pelenai – simbolis, tyliai skelbiantis, kad kiekvieno žmogaus laukia mirtis. Kas gimsta, tas ir miršta. Ši tiesa verčia mus susikaupti ir pažvelgti į save. Jei kurio žmogaus istorija buvo vertinga ir graži, tai ir iškeliavimas pas Šviesos Tėvą bus laimingas. Mūsų tikėjimas moko ne vien gyventi, bet ir mirti – tinkamai pasiruošti mirčiai gerais darbais, todėl dabartį, kuri yra dar mūsų rankose, pakreiptume tikrojo gėrio, tikros laimės ir tikro džiaugsmo link. Dar galime viską pataisyti, ką buvome sugadinę, ir įsigyti bent dalį to, ko neturėjome. Per pasninką bent šiek tiek atsisakę per didelio pataikavimo kūnui, leidžiame galingiau ir laisviau pasireikšti mūsų amžinajai sielai. Tik tuo būdu artėjame prie kenčiančio Išganytojo ir geriau suprantame Jo didžiadvasišką meilę. Kas yra dvasingesnis, tas gali bent kiek nujausti Prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo tiesų tikrumą ir grožį.

Po mirties priminimo ir pasninko dienų eina mūsų Išganytojo kančios įvykių prisiminimai. Jie pabrėžia, kad susimąstymas ir atgaila atkreipia mus į Dievą, o didžiadvasiškai ištverti kentėjimai atperka mus ir palaimina.

Pelenų dienos Evangelijoje dieviškasis Mokytojas sako: Pasninkaudami nebūkite paniurę kaip veidmainiai... Džiaukimės tuo džiaugsmu, pasibarstę galvą pelenais, nes prieš mus klojasi tikrojo viešpataujančios sielos gyvenimo kelias ir šviečia amžinųjų Velykų viltis.

Šakių rajonas
Autorės ir archyvinė nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“