Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Jaunimo organizuotos eitynės Kaune

Jaunimas tvarkingai nešė patriotinius šūkius

Policija „saugojo“ eitynių dalyvius nuo jų pradžios iki pabaigos

Katzas rinko „įkalčius“ diktofonu ir fotoaparatu

Policija filmavo ir įrašinėjo kiekvieną eitynių dalyvių judesį

Eitynės tęsėsi nuo Ramybės parko iki Senamiesčio

Rotušės aikštėje

Vasario 16-osios popietę jaunimo organizuotos šventinės eitynės Kaune iš pradžių sutraukė keletą šimtų žmonių, o netrukus prisijungė ir per tūkstantį dalyvių. Į pirmąsias gretas rikiavosi Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) merginos ir vaikinai. Buvo dalijamasi plakatais, vėliavomis, sustatoma darni kolona, tačiau pasirengimą ir vis prisijungiančius žmones akylai stebėjo policija. Iš pradžių atrodė, kad policijos buvo netgi daugiau nei eisenos dalyvių. Buvo ir keletas provokatorių. Plakatą eitynių dalyviams prieš nosį iškėlė ir kolonai neleido pradėti žygiuoti kažkoks lietuvis, pasivadinęs „žemaičiu“, kurį visą laiką globojo iš Amerikos atvykęs žydų sionistų veikėjas Katzas. Kolonos pašonėje stoviniavo dvi mergaitės, iki akių užsidengusios veidus šalikais ir laikančios flomasteriu išmargintą popieriaus lapą, kuriame buvo raginama nedalyvauti renginyje, nes tai yra „fašistinės eitynės“.

Prieš pajudant kolonai pasigirdo per garsiakalbį sakomas raginimas „besąlygiškai klausytis policijos reikalavimų“. Policininkai sudarė sieną iš abiejų kolonos pusių, priekyje ir pabaigoje jie aklinai apjuosė visą koloną. Gatvėje besirikiavusiuose tarnybiniuose džipuose darbavosi viską filmuojantys ir garsiakalbiu pareigas aiškinantys pareigūnai. Policininkai buvo apsupę visą ilgą eitynių dalyvių koloną iš visų keturių pusių kas 2–3 metrus vienas nuo kito, ypač šonuose. Kai kuriems dalyviams išsprūsdavo žodžiai: „Tai į Sibirą varote savo tautiečius?“ Tačiau jie rūškanu veidu tylėjo. Iš tiesų vaizdas buvo kraupus – taip galima įsivaizduoti į „persiuntimo“ punktus varomų tremiamųjų būrius, taip galima įsivaizduoti ir vokiečių nacių genamų žydų pulkus. Priekyje važiavusi mašina su modernia įrašymo ir filmavimo technika, fiksavusia visus eitynių dalyvių judesius ir garsus, eitynių iniciatorius ir vadovus, tą vaizdą dar labiau užaštrino. Galima drąsiai sakyti, kad Sąjūdžio laikais tuometinė milicija taip stropiai nesirūpino „žmonių saugumu“, kaip dabar tai daro dabartinė Lietuvos policija. Lieka tik pasidžiaugti, kad vis dėlto prieš žymiai didesnį eitynių dalyvių skaičių policija nemetė tiek pajėgų, kiek pernai prieš gegužės 17-ąją Garliavoje susirinkusį šimto žmonių būrelį. Kolonoje plevėsavo trispalvės, viena kita Latvijos vėliava, viduryje buvo nešama didžiulė Lietuvos vėliava, išskleista virš galvų, kitur – patriotiniai plakatai, raginantys dirbti Lietuvai, ginti savo žemę, tautines idėjas. Žmonės žygiavo ramiai, susitelkę ir susijaudinę lyg pirmuosiuose Sąjūdžio laikų mitinguose. Jaunimas, padedant ir vyresniems eitynių dalyviams, nešė vėliavų gausybę, dainavo tautines, patriotines, karines dainas, ir dainas Maironio žodžiais. Kartais pasigirsdavo būgnų ritmai, solidarūs šūkiai: „Lietuva!“, „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“, „Didžiuokis ir apgink savo lietuvybę!“. Eitynes Laisvės alėjoje ir Senamiestyje stebėję žmonės plojo, verkė, mojavo, jungėsi prie kolonos. Retkarčiais pasigirsdavo skandavimai „Lietuva! Lietuva! Lietuva!“, o paskui iš kolonos priekio ir galo ataidėdavo „Lietuva – lietuviams! Lietuviai – Lietuvai!“ Kartais pasigirsdavo ir šūkiai „Didžiuokis ir apgink savo lietuvybę!“ arba „Ne Rytams, ne Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“. Pakeliui prisijungdavo vis gausesni dalyvių būriai. Buvo ir vienas kitas nepritariantis eitynių dalyvių šūkiui „Lietuva – lietuviams“, bet jie visai nekreipė dėmesio į antrąją šūkio dalį. Viena moteris, kartodama jos girdėtus gąsdinimus apie Lietuvoje „atgimstančius“ vadinamuosius neonacius, sakė: „Vadinasi, ir mano vyras, jei jis rusas, turi nešdintis iš Lietuvos“. Teko jai paaiškinti, kad dabar pasuose net nenurodoma tautybė ir todėl visi Lietuvoje gyvenantieji žmonės, ar jie save vadintų lietuviais, ar rusais, lenkais, žydais, vis vien yra lietuviai, Lietuvos piliečiai. Moteris, iš kurios laikysenos buvo galima abejoti, ar ji išvis turi šeimą, susigūžusi nutilo. Trijų jaunų mergaičių, laikiusių plakatėlį „Pilieti, tu dalyvauji fašistinėse eitynėse“, „XXI amžiaus“ atstovai paklausė: „Tai kurie muša jus, rusus ar žydus?“ Pikčiausioji iš jų, su nelietuvišku akcentu atrėžė: „Taigi šie fašistai, kurie tik ką praėjo!“; „Tikrai? O gal vis dėlto neįžeidinėtumėte?! Argi jie jus sumušė kada nors?“, – paklausėme, o merginos nerado jokių argumentų. Eitynių šūkiu „Lietuva – lietuviams!“ buvo nepatenkintas ir aktyvus Kauno žydų bendruomenės narys, Lietuvos istorijos žinovas Chaimas Bergmanas. Jis, kaip ir kai kurie kiti nepatenkintieji, pamiršo ir necitavo antrosios šūkio dalies „Lietuviai – Lietuvai!“. Beje, prie kolonos prisijungdavo ir kitų tautybių žmonių – lenkų, rusų, žydų, – kurie eitynėse nematė jokio priešiškumo sau.

Dvi valandas trukęs įspūdingas Vasario 16-osios paminėjimas baigėsi Rotušės aikštėje. Dainos ir jas pakeičiantys skandavimai tęsėsi dvi valandas, kol eitynių dalyviai ėjo nuo Ramybės parko Vytauto prospekte, kur palaidoti Birželio sukilimo dalyviai, visa Laisvės alėja iki Senamiesčio ir Rotušės aikštės. Čia renginio organizatoriai skubėjo pasakyti nors kelis sveikinimo žodžius aikštėje ratu sustojusiems eitynių dalyviams, nes laikas buvo griežtai reglamentuotas. LTJS vadovas Julius Panka pasisakė trumpai, dėkodamas visiems, kurie gyvena Lietuvoje, dirba jos labui, kovoja už Lietuvą ir tautos pamatines vertybes. Jis pasidžiaugė, kad ponams, atstovaujantiems Izraeliui, nepavyko išprovokuoti neramumų, ir pajuokavo, kad galbūt jie labai norėjo būti kaip nors užgauti, bet niekas to malonumo jiems nesuteikė. LTJS Kauno skyriaus vadovas Tomas Skorupskis sakė, kad eitynių dalyvių kasmet daugėja. Iš pradžių buvo tik 300, pernai jau apie 800 žmonių, o šįkart daugiau nei tūkstantis. Kalbėjęs Seimo narys Algirdas Patackas sakė, kad jam labai patiktų šūkiai „Lenkija – lenkams“ arba „Izraelis – žydams“, todėl nematąs nieko blogo šūkyje „Lietuva – lietuviams“. Jis džiaugėsi, kad yra jaunimo, kuris spinduliuoja didžiulę jėgą, ir tai reiškia, kad Lietuva dar gyvuos. Kun. Robertas Grigas sakė: „Nacionalizmas nelygu nacizmui. Mano seneliai nuo nacių slėpė Vilkaviškio žydus. Jei kitos rasės žmogus būtų skriaudžiamas, kiekvienas doras lietuvis jam padėtų, ar tai būtų žydas, čečėnas, rusas ar lenkas. Padėtų dėl pačios Lietuvos garbės. Turime apginti amžinas tautos tradicijas. Tai darome dėl Lietuvos garbės, dėl amžinųjų vertybių. Bet kai atėję veikėjai kaltina mus nacizmu ir fašizmu, – eitynėse mačiau kelių jaunų žmonių užrašą: „Pilieti, tu dalyvauji fašistinėse eitynėse“... Norėtųsi tokių paklausti: ar mūsų partizanų vadai, kurių portretus čia nešate, ar Kudirka, Maironis, Valančius yra fašizmas? Ar mūsų Trispalvė, Vyčio ženklas, mūsų istorinė atmintis yra fašizmas? Ar noras išsaugoti kalbą, išlikti lietuviais, gyventi pagal tautos papročius yra fašizmas? Jeigu kas taip kaltina mus, tai rodo, jog nori uždrausti mums būti pačiais savimi. Niekas neturi teisės uždrausti mums būti lietuviais, kalbėti lietuviškai, branginti istorines vertybes. Laikykimės tautinių vertybių ir niekas mums to neuždraus“.

Per visą eitynių Kaune laiką, beveik iki Rotušės aikštės, tarp prisijungusiųjų šone vis sukinėjosi žinomas sionistų veikėjas Zurofas bei jo dešinioji ranka Katzas. Jie abu įniko kasmet Vasario 16-ąją atvykti į Lietuvą ir paleisti nuodingus šmeižikiškus gandus apie Lietuvoje iškylantį ir „grėsmę pasauliui keliantį“ neonacių judėjimą, kurio svarbiausioji apraiška esą yra tautinio jaunimo organizuojamos eitynės per Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventes. Katzas vis gėdino eitynių dalyvius, priekaištaudamas, kad čia vyksta fašistų renginys.

Vos tik pradėjus judėti kolonai, Katzas piktai mostelėjo mūsų redakcijos nariams, dalyvavusiems eitynėse: „Jūs matote, kas čia darosi?!“ Kai jam atsakėme klausimu „O kas čia baisaus?“, jis dar pikčiau mostelėjo ranka: „Ką su jumis čia ir kalbėti!“ Visą kelią Katzas įrašinėjo diktofonu dainas ir šūkius bei fotografavo eitynių dalyvius ir jų nešamus plakatus, ieškodamas „įkalčių“ „nacionalistų siautėjimui“ Kaune ir Lietuvoje bei jų „nebaudžiamumui“. Gaila, kad eitynėse nedalyvavę žydų atstovai, matyt, paklausę Katzo šmeižtų, melagingai teigė esą eisenos metu skambėjo šūkiai „Lietuva – lietuviams“, buvo nešami plakatai „Vakar juden raus, šiandien Lietuva lietuviams“. Dar labiau įžeidžiančiai kalbėjo Katzas – esą eitynių dalyviai yra nacių ir Hitlerio garbintojai. Zurofams ir katzams padedantys jaunimo eitynių ir mūsų tautiškumo niekintojai nesustoja ties patriotizmo atmetimu – jie nori parodyti Lietuvą, šventines eitynes organizuojančius žmones kaip nacius, nacionalistus ir fašistus. „Ekspertai“ įrodinėja, kad meilė tėvynei, patriotizmas yra atgyvena, tyčiojasi iš patriotizmą skatinančių žmonių, visam pasauliui rėkia apie Lietuvoje atgyjantį nacizmą, neonacizmą ar nacionalizmą. Net Premjeras visuomeniniu patarėju išsirinko homoseksualų „ideologijos“ gynėją, fašistais vadinantį tautinio judėjimo dalyvius, jauną ateistą Bielskį, net ne okupacijos sąlygomis išsiugdžiusį neapykantą Bažnyčiai, dirbantį universitete dėstytoju (gal eitynių dalyviams dėl tariamai rasistinių ir nacistinių šūkių iš anksto pagrasinęs Premjeras, pasirinkdamas tokius savo patarėjus, irgi įsitikinęs eitynių dalyvius provokavusio „žemaičio“ plakato teisumu, kad esą „Grėsmė – ne Rytai ar Vakarai, o patriotizmas ir jį globojanti valstybė“?) Tokie ekspertai, pasinaudodami buitinio nacionalizmo apraiškomis, gąsdina atvykusius, nors šie tikrai nepatiria jokių persekiojimų tautiniu ar rasiniu pagrindu. Kai žurnalistai formuluoja klausimą žydų veikėjams: „Kaip jūs vertinate Vasario 16-ąją įvyksiančias nacių eitynes?“, jie iškart piktavališkai, netgi šmeižikiškai, eitynių dalyviams lipdo bjaurias etiketes. Lietuvius juodinantys „ekspertai“ nepamena net ir paskutiniais okupacijos metais užgimusio Sąjūdžio dvasios, kai mes visi kartu traukdavome pavergto lietuvio sielą švarinančią dainą, ieškojome laisvo žodžio, didžiavomės savo istorija. O tokie „ekspertai“ dirba universitetuose ir toliau, jau nepriklausomybės ir laisvės sąlygomis, žaloja jaunas studentų sielas.

Patriotinės eitynės Kaune rengiamos penktus metus, tačiau, anot organizatorių, būtent šiemet jos buvo itin svarbios visam lietuvių tautiniam judėjimui. Lietuvių Tautinio Jaunimo sąjungos atstovai šiemetės Vasario 16-osios šventės proga savo pranešime aiškino: „Šios eitynės skirtos paminėti mūsų tautinės valstybės 95 metų gimtadienį, 1949 metų vasario 16-osios deklaraciją, atkreipti visuomenės dėmesį į šių laikų iššūkius mūsų tautai ir valstybei“. Be to, turėtas ir kitas tikslas: „Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius išduoti leidimą taikiai patriotų šventei, eitynės Kaune įgauna dar didesnę svarbą, o kartu ir užduotį. Eitynių masiškumas ir tvarkos užtikrinimas tampa itin svarbus“, – taip rašoma pranešime. LTJS į eiseną kvietė tokiais paraginimais: „Šiais globalizacijos, socialinės atskirties ir visuomenės degradacijos laikais tautinėms idėjoms lieka vis mažiau vietos. Politikai aktyviai užsiima nutautinimo ir iškrypėlių propaganda, o taikius tautinius judėjimus engia, skleidžia apie juos melagingą informaciją. Kiekvienas gali nebaudžiamas niekinti mūsų valstybės simbolius, o iš patriotiškai nusiteikusių žmonių, norinčių pagerbti tautos didvyrius, bandoma atimti teisę laisvai žygiuoti miestų gatvėmis“. Eitynės buvo tarsi atkirtis iš Vakarų bei Rytų skleidžiamiems tautinių vertybių niekinimams.

Aišku, jaunimas šventiškas eitynes pasirinko ir kaip priešpriešą jau atsibodusiems šių ar kitų švenčių oficialiems minėjimams, kuriuose valstybės ar miesto galvos pasako keletą mažai ką reiškiančių žodžių, pakeliama vėliava, Prezidentė susitinka su vaikučių būreliu ir pan. Kartais dar būna oficialios valdiškos kalbos ir oficialios gėlės Rasų kapinėse, tradicinis valdžios ritualas prieš fotografus ir televizijų operatorius. Nuskaidrina profesorius Vytautas Landsbergis, prasmingai pakalbėdamas iš Signatarų namų balkono (aišku, jei „nepersūdo“, pasišaipydamas iš kurios nors gyventojų grupės, pavyzdžiui, iš pensininkų, tariamai urzgiančių ant buvusio premjero, kad negali nusipirkti „dar vieno naujo automobilio“). O tautai Vasario 16-oji vis labiau tampa tik eiline poilsio diena. Jokių problemų, jokių klausimų, jokių reikšmingų susitikimų su politikais, nagrinėjančiais esmines tautos ir valstybės problemas. Būna dar koncertas Vilniaus Operos ir baleto teatre ar Kauno muzikiniame teatre. Aišku, su specialiais pakvietimais, nes patekti į koncertą gali tik išrinktieji (ar parinktieji). Ir viskas.

Jokios agresijos, kitataučius įžeidžiančių plakatų, šūkių ar neapykantos proveržio, jokios svastikas primenančios atributikos eitynėse nesimatė. Nebuvo ir užrašų „Vakar juden raus, šiandien – Lietuva lietuviams“, kaip skelbė kai kurie Lietuvos žydų bendruomenės vadovai. Išties, kaip suprasti, kad kai kurie žydų organizacijų atstovai fašistais apšaukia eitynėse dalyvavusius jaunuolius, moteris, pensininkus, net vėliavėlėmis mosuojančius mažus vaikus? Ar nacio etiketę galima lipdyti buvusiems tautinio ir religinio pasipriešinimo dalyviams A. Patackui ir kun. R. Grigui, kurio šeimoje buvo gelbėjami žydai? Kaip galima vadinti fašizmu Maironio eilių skaitymą, patriotinių dainų dainavimą? Tai mūsų, kaip lietuvių, kuriančių savo valstybę, įžeidimas ir juodinimas. Nors LTJS atskiri veikėjai kartais būna pernelyg kategoriški, bet Kaune Vasario 16-ąją vykusias eitynes pavadinti „neonacių eitynėmis“ galėjo tik piktavaliai, savo negražių tikslų apjuodinti Lietuvą siekiantys asmenys. Taip jie bando pratęsti mūsų dvasinę okupaciją.

Edvardo ŠIUGŽDOS nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“