Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Universiteto auditorija pavadinta profesoriaus Prano Dovydaičio vardu

Prof. Pranas Dovydaitis (1886–1942)

Prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas kalba apie P. Dovydaitį

Prieš Vasario 16-osios šventę, vasario 14-ąją, Kauno Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7) Kaune vyko Prano Dovydaičio auditorijos atidarymo iškilmės. Jose dalyvavo VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka, fakulteto dekanas Benas Ulevičius, prof. P. Dovydaičio giminaičiai, ateitininkų atstovai, svečiai. Auditoriją šventino prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, prieš tai priminęs P. Dovydaičio reikšmę. Prelatas citavo P. Dovydaičio žodžius, jog žymūs asmenys lieka vadais ne tik gyvi būdami, bet ir išėję Amžinybėn, ir apibūdino jį buvus ne tik profesoriumi mokslininku, bet ir giliu kataliku. Istorikas Z. Ivinskis apie P. Dovydaitį yra sakęs, kad tai buvo Dievo ginklanešys. Sukalbėjus maldas prelatas pašventino auditoriją.

Rektorius Z. Lydeka priminė tragišką P. Dovydaičio likimą.

VDU dėstytojas, ateitininkas V. Malinauskas apibūdino P. Dovydaičio įnašą į mokslą. Daug lemia, kokį pėdsaką kultūroje paliko žmogus, o P. Dovydaičio nuopelnai didžiuliai – reikia minėti ne tik jo įkurtą žurnalą „Soter“, bet ir jo sukurtą intelektualinę terpę – tai daugybė žmonių, padariusių įtaką mūsų kultūrai. Tai daug didesnis nuopelnas, nei parašytos knygos ar straipsniai. P. Dovydaičio paveldas yra milžiniškas. Jis buvo žmogus enciklopedistas, ne tik kurios nors siauros srities profesorius. V. Malinauskas priminė, kad šia nedidele auditorija jau keletą metų naudojasi ateitininkai, nors apie suteiktą jai garbingą vardą dar nebuvo ir manyta.

Rita Dovydaitytė-Dagienė (prof. P. Dovydaičio brolio, pulkininko Pijaus Dovydaičio duktė), kuklindamasi atidengiant auditorijos užrašą, pašventintoje auditorijoje šiltai prisiminė apie savo garbingąjį dėdę. Ji įvertino jo indėlį ir tuo, kad XX amžiaus martirologijos sąraše prof. P. Dovydaitis įrašytas 15 numeriu. „Tai kelias į altorių garbę“, – sakė dukterėčia. „Yra liudijimų, kad lageryje krečiant kalinius jis enkavedistams pasakė: „Galite mane nušauti, bet maldaknygės ir rožančiaus neatiduosiu“. Tai paliudijo vienas kalinys. Lenkų kunigas įpareigojo jį aukoti šv. Mišias (gal tai buvo tik Komunijos dalijimas?). Jis vedė savo šeimą, tautą, ypač jaunimą, į šviesą. Deja, neturime jo kapo. Sūnus Jonas 1967 metais nerado nieko – ten jau gyvenvietė. Dėdės ūkyje dirbusi moteris pati pirmoji sukvietė iš Sibiro sugrįžusius vaikus jį prisiminti Čekiškės bažnyčioje“, – sakė R. Dagienė. Seserėčia džiaugėsi, kad kun. Arvydas Žygas pasirūpino jo atminimo ženklu Višakio Rūdos bažnyčioje, kad Čekiškėje P. Dovydaičio vardu pavadinta mokykla.

Sūnėnas Rimvydas Dovydaitis pasakojo prisiminimus apie dėdę. Jis paminėjo dvi išėjusias stambias monografijas – 1970 metais išeivijoje išleistą J. Girniaus knygą ir prieš trejus metus A. Vasiliauskienės knygą. Iš pastarosios pateikė trumpą P. Dovydaičio gyvenimo chronologiją ir prašė ją padauginti kopijomis – sūnėnas nori, kad studentai žinotų, kas yra šis žmogus, kurio vardu pavadinta auditorija, ir pasidalijo prisiminimais ir darbais rengiant knygą, parašytą Vytauto Dovydaičio.

Višakio Rūdos parapijos klebonas kun. Vidmantas Striokas pakvietė aplankyti P. Dovydaičio gimtinę ir ten įrengtą nedidelį muziejėlį.

Fakulteto dekanas padėkojo visiems, prisidėjusiems prie P. Dovydaičio atminimo įamžinimo.

XXI
Edvardo ŠIUGŽDOS nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“