Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

2005 metų konklavos ištakas prisimenant

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI neša kryžių Didžiojo penktadienio procesijoje Romos Koliziejuje

Perspėjimas dėl naujosios pagonybės pavojų

Su didele pagarba ir pripažinimu pasaulio katalikų žiniasklaidoje analizuojamas dėl amžiaus nusprendusio atsistatydinti iš Kristaus vietininko pareigų popiežiaus Benedikto XVI nuoseklaus ir inovacinio mokymo paveldas. Per visus ilgus savo darbo Vatikane metus prieš ir po išrinkimo 2005-aisiais į apaštalo šv. Petro tarnystę jis visą dėmesį nepaliaujamai skyrė Bažnyčios atsinaujinimui, kad ji su galinga jėga galėtų skleisti krikščioniškąjį tikėjimą vis labiau sekuliarėjančioje Vakarų visuomenėje. Žinomas amerikiečių katalikų apžvalgininkas Raselas Šo sako, kad „nedaug yra žmonių šiuolaikiniame pasaulyje, kurie kaip popiežius Benediktas XVI (Jozefas Ratcingeris) tokį ilgą laiką ir taip giliai būtų darę įtaką Katalikų Bažnyčios gyvenimui“ nuo jo, tada jauno, bet jau ryškaus teologo darbų rengiant Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) dokumentus iki vadovavimo 1981–2005 metais Šventojo Sosto svarbiausiai dikasterijai – Tikėjimo mokslo kongregacijai – ir pagaliau vėlesnis buvimas 1,2 milijardo katalikų dvasiniu vadovu su beprecedentiniu naujosios evangelizacijos uždavinių iškėlimu į visos pastoracinės veiklos prioritetinę sritį.

Būsimose apžvalgose dar ne kartą aptarsime Šventojo Tėvo ilgo, jau beveik 86 metus trunkančio gyvenimo patirtį ir teologinio mokymo bei ganytojiškos veiklos bruožus. Šį kartą prasidėjusios Gavėnios dvasioje norisi priminti tuometinio Kardinolų kolegijos dekano kardinolo J. Ratcingerio pastebėjimus apie padėtį perdėtai supasaulėjusioje visuomenėje ir Bažnyčioje jo pontifikato išvakarėse. Šie pastebėjimai galbūt pranašiškai nulėmė 2005 metų konklavos rezultatus ir vėliau išrinktojo popiežiaus Benedikto XVI veiklos kryptį. Pirmiausia kalbama apie minėtų 2005-ųjų kovo 25 dieną Romos Koliziejuje celebruoto Didžiojo penktadienio tradicinio Kryžiaus kelio meditacijas, kurias tuomet jau sunkiai sergančio popiežiaus Jono Pauliaus II prašymu parengė jo artimiausias bendradarbis kardinolas J. Ratcingeris. Evangelinis leitmotyvas jo tuometiniams Kryžiaus kelio apmąstymams buvo paties Jėzaus išsakyta mintis apie kviečio grūdą, kuris krinta į žemę ir miršta, kad neštų vaisių. Taip Atpirkėjas iš anksto paskelbė apie savo mirtį ir išganytojišką prisikėlimą bei perspėjo, kad vengimas aukotis dėl tikėjimo yra bevaisis ir gresia katastrofiškos pasekmės.

Šis šv. Jono evangelijoje atpasakotas palyginimas, pasak teologo J. Ratcingerio, yra tinkama proga pamąstyti apie didžiulį pavojų mūsų laikų sekuliarizuotiems žmonėms nutolstant nuo Dievo, kai įsivyravusioje bedieviškoje kultūroje formuojasi naujoji pagonybė, grindžiama nepamatuota žmogiška puikybe ir vertybių, netgi paties tikėjimo, banalizavimu. Tokioje situacijoje žmonės jau nebesuvokia, kad eina susinaikinimo keliu, tuo labiau, kad nuodėmingas nuosmukis yra palietęs ir dalį dvasininkijos ir ta „šiukšlių“ sankaupa trukdo Bažnyčios didžiajai misijai. Štai medituodamas antrąją Kryžiaus kelio stotį, kurioje Jėzus ima į rankas sunkų kryžių, kardinolas J. Ratcingeris nurodo, kad šio pasaulio galingieji laiko kitus valdžios simbolius, kurie prieštarauja tiesai, teisingumui ir žmogiškajam orumui. „Kaip dažnai jų pompastika ir didingi žodžiai yra tik grandiozinis melas, tik iškilmingų įsipareigojimų tarnauti bendrajam gėriui parodija“. Tokio „teisingumo“ kaina yra tik dar didesni žmonių ir tautų kentėjimai bei praradimai.

Apmąstydamas trečiąją ir septintąją Kryžiaus kelio stotis, kuriose Kristus parpuola po savo našta, kardinolas J. Ratcingeris nurodė išsiplėtojusią žmogiškojo išdidumo nuodėmę, kurią Viešpats laisvanoriškai prisiima nusižemindamas, norėdamas mums padėti pakilti iš savosios puikybės. „Taip yra atskleidžiama ir mūsų išdidumo prigimtis: tai ta arogancija, kuri skatina mūsų norą „išsivaduoti“ iš Dievo ir likti savimi; arogancija, kuri skatina galvoti, kad mums nereikia Jo amžinosios meilės, ir mes galime būti patys savo gyvenimo „šeimininkais“. Tame sukilime prieš tiesą, tame bandyme būti pačiam sau dievu, kūrėju ir teisėju, mes neatidėliotinai klumpame ir grimztame į savęs sunaikinimą“, – perspėjo tuomet dar būsimasis apaštalo šv. Petro sosto įpėdinis. Tokiame nuosmukyje krikščioniškoji civilizacija, rodydama vis didesnį „tikėjimo nuovargį“, tolsta nuo Viešpaties ir pasiduoda pragaištingoms ideologijoms bei tokiai bereikšmei egzistencijai, kada jau niekuo nebetikima, tik dreifuojama pasroviui savo gyvenime ir sukuriama naujoji pagonybė, kuri, su pastangomis atsiriboti nuo Dievo, galiausiai nusišalina ir nuo pačio žmogaus.

Bažnyčioje susikaupusios šiukšlės ir išdavystės

Trečiasis Jėzaus kritimas po savuoju kryžiumi primena, kad bendrasis šiuolaikinio žmogaus nuosmukis ir krikščionių nutolimas nuo Kristaus stumia į „bedieviško sekuliarizmo“ glėbį. „Ar neturėtume pagalvoti, kaip daug Kristus kenčia ir jo paties Bažnyčioje? – klausia meditacijose kardinolas J. Ratcingeris. – Juk dažnai yra piktnaudžiaujama šventuoju Jo Buvimo sakramentu (Šventąja Komunija), kaip dažnai jis turi įeiti į tuščias ir blogas širdis! Kaip dažnai mes celebruojame (Eucharistijoje) tik patys save, net nenorėdami suprasti, kad jis ten yra! Kaip dažnai jo Žodis yra iškreipiamas ir neteisingai naudojamas! Kiek mažai tikėjimo yra daugelyje (netgi teologinių) teorijų ir kiek daug tuščių žodžių! Kiek daug šiukšlių yra Bažnyčioje ir netgi tarp tų, kurie kunigystėje turėtų Jam visiškai priklausyti! Kiek daug išdidumo, kiek daug pasitenkinimo savimi!“ Apmąstymuose pabrėžiama, kad dabar mažai pagarbos reiškiama ir Susitaikinimo sakramentui, kuriame Viešpats laukia mūsų ir nori mus pakelti iš nuopuolio. Kaip tik visos šios jo mokinių išdavystės, nevertas jo Kūno ir Kraujo priėmimas ir yra iš tikrųjų mūsų Atpirkėjo dabar patiriamas didžiausias kentėjimas.

Medituodamas aštuntąją Kryžiaus kelio stotį, kurioje Jėzus ramina jį sekančias ir dėl jo verkiančias Jeruzalės moteris, paragindamas jaudintis ne dėl jo, bet dėl savęs ir savo vaikų (Plg. Lk 23, 28), kardinolas J. Ratcingeris aiškino, kad tokiu būdu Išganytojas perspėjo dėl „grynai sentimentalaus pamaldumo, kuris negali skatinti atsiversti ir gyvybingai tikėti. Nėra jokios naudos dėl šio pasaulio blogio ir nelaimių apgailėjimo, jeigu nedarome išvadų, nesitaisome, nekeičiame ir neatnaujiname savo gyvenimo. Tokiu būdu Viešpats nurodo, kad neatitaisomos sunkios nuodėmės neišvengiamai lemia ir Dievo sunkios bausmės skyrimą. „Kas iš to, jeigu mes viešai reiškiame siaubą dėl blogio ir nekaltųjų kentėjimo, bet pasirengę subanalinti patį blogio slėpinį? – klausė 2005 metų Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio Romos Koliziejuje mąstymų autorius. – Kas iš to, jeigu entuziastingai kalbame tik apie Dievo ir Jėzaus gailestingą meilę ir švelnumą, bet nutylime Žodžio teismą?“ Dievui nepakanka vien tik teisinimosi, kad esame „silpni žmonės“, bet, kontempliuodami Sūnaus kentėjimus, turime aiškiau suvokti nuodėmės rimtumą ir ryžtis pilnam atsiteisimui, kad ji būtų atleista.

Reliatyvizmo diktatūra ir tikėjimo vaisiai

Savotišku būdu pratęsdamas mokymą, kad „Kristaus gailestingumas nėra „pigi“ malonė, nenureikšmina blogio ir sako, kad reikia stiprinti tikėjimą, norint atitaisyti nuodėmingą gyvenimą. Kardinolas J. Ratcingeris apie tai kalbėjo homilijoje per kardinolams aukotas šv. Mišias prieš 2005 metų balandžio 18 dienos konklavą, kurioje ir buvo išrinktas į šv. Petro sostą. „Kristaus mandatas tampa mūsų mandatu per kunigišką patepimą, – sakė tuometinis Kardinolų kolegijos dekanas. – Todėl esame pašaukti skelbti tikėjimą ne tik žodžiais, bet ir visu savo gyvenimu bei vertingais sakramentų ženklais“. Komentuodamas tos dienos liturgijoje skaitytą apaštalo šv. Pauliaus laiško Efeziečiams ištrauką su perspėjimu, „kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius“ (Ef 4, 14), kardinolas pabrėžė, kad tai yra labai svarbi nuoroda į tikėjimo brandos reikšmę.

Aukštasis hierarchas priminė, kaip pastaraisiais dešimtmečiais krikščioniškosios doktrinos „valtis“ yra blaškoma įvairių ideologinių srovių ir audrų – „nuo marksizmo iki liberalizmo, netgi libertinizmo; nuo kolektyvizmo iki radikalaus individualizmo, nuo ateizmo iki migloto religinio misticizmo; nuo agnosticizmo iki sinkretizmo“. Kone kiekvieną dieną iškyla naujos sektos, kurios bando, apaštalo šv. Pauliaus žodžiais tariant, „apgaulėmis ir gudrumu“ iškreipti krikščionis iš tiesos kelio. Ir netgi aiškus Bažnyčios tikėjimo išpažinimas bandomas pavaizduoti kaip „fundamentalizmo“ apraiška. „Taip mes kuriame reliatyvizmo diktatūrą, kuri nepripažįsta nieko aiškaus ir kurios galutinis tikslas yra kiekvieno savojo „ego“ bei troškimų patenkinimas“. Tačiau krikščionių mokymo tikslas yra kitas – Dievo Sūnus ir tikrasis Žmogus, kuris yra viso teisingai suprasto humanizmo matas. Toks yra brandus tikėjimas, kuris neseka laikinų madų tendencijomis, nebando prisitaikyti prie kartais labai prieštaringų naujovių, bet lieka „giliai įsišaknijęs draugystėje su Kristumi“, – aiškino kardinolas J. Ratcingeris 2005 metų konklavos dalyviams.

Paliesdamos šią vėlesnio jo pontifikato svarbiąją „draugystės su Kristumi“ temą, jis priminė, jog būtent įsikūnijęs Dievo Sūnus glaudžiausiai susieja tiesos ir meilės vertybes, tai, ką savo gyvenime turi paliudyti tikri Jo išpažinėjai. „Meilė be tiesos yra akla, o tiesa be meilės būtų tik kaip „skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1), – patvirtino evangelinę mintį tuomet dar būsimasis popiežius Benediktas XVI ir atkreipė dėmesį į du draugystės su Viešpačiu bruožus – ištikimą pasitikėjimą ir visišką paklusnumą dangiškojo Tėvo valiai. „Tarp draugų nėra paslapčių: Kristus mums pasako, ką girdi iš Tėvo, jis suteikia mums visišką pasitikėjimą, tiesą, pažinimą. Jis mums atskleidžia savąjį veidą ir savąją širdį“. Kitas draugystės su Kristumi elementas sutampa su trečiuoju Viešpaties maldos („Tėve mūsų“) prašymu: „teesie Tavo valia kaip danguje taip ir žemėje“.

Nuolankiai melsdamasis Getsemanės soduose prieš savo kančią, Jėzus perkeitė mūsų maištingą žmogiškąją valią į valią, kuri tapo vieninga su dieviškąja valia. „Jis patyrė visą mūsų atskirties dramą ir kaip tik atiduodamas mūsų valią į Dievo rankas, suteikia mums tikrąją laisvę: „ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mt 26, 39), – kalbėjo homilijoje kardinolas J. Ratcingeris. Jis pabrėžė, jog ši valios bendrystė atneša išganymą, nes būdami Jėzaus draugais, tampame ir Dievo draugais. Kuo labiau mes mylime Jėzų, kuo labiau jį pažįstame, tuo didesnę laisvę įgyjame, kartu džiaugsminga atpirkimo sklaida.

Baigdamas istorinę homiliją prieš 2005 kardinolų konklavą aukotose šv. Mišiose, tarsi pranašiškai pristatydamas savo pontifikato iškeltus naujosios evangelizacijos siekius, kardinolas J. Ratcingeris sakė, kad išvystyta draugystė su Kristumi skatina krikščioniškojo apaštalavimo dinamiką, tą šventąjį nerimastingumą dalintis gauto tikėjimo dovana. „Tikrai, meilė ir draugystė su Dievu buvo mums duota tam, kad ja galėtume dalintis su kitais. Mes priėmėme tikėjimą, kad duotume jį kitiems – mes esame kunigai tam, kad tarnautume kitiems. Ir mes turime nešti vaisių, kuris išliks (Plg. Jn 15, 16)“.

© 2013 „XXI amžius“