Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Atsinaujinimo diena „Jėzus Kristus yra Viešpats“

Sausio 27-osios sekmadienį katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ pakvietė į pirmąją šių metų Atsinaujinimo dieną, jos temą „Jėzus Kristus yra Viešpats“ skirdami Tikėjimo metams. Renginys Park Inn konferencijų salėse Kaune sulaukė gausių dalyvių iš įvairių Lietuvos kampelių. Jie šlovinimu ir malda drauge su „Gyvųjų akmenų“ bendruomene pradėjo renginį, vėliau klausėsi konferencijų, dalyvavo darbo grupėse, o vakarop drauge šventė sekmadienio Eucharistiją, kuriai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Konferencija „Jėzus klausia: kuo jūs mane laikote?“

Pirmąją konferenciją „Jėzus klausia: kuo jūs mane laikote?“ vedęs br. kun. Paulius Vaineikis OFM iš pradžių perdavė klausytojams sveikinimus iš pranciškonų bendruomenės Pakutuvėnuose ir pasidžiaugė Viešpačiu, kuris surinko į būrį ir yra Geroji naujiena kiekvieno gyvenimui.

„Vienintelis žodis, kuris keičia pasaulį, yra Dievo žodis“, – sakė brolis kunigas Paulius, kviesdamas kiekvieną ypač šiais Tikėjimo metais mąstyti, koks yra jo tikėjimo pagrindas, kas iš tiesų jam yra Jėzus Kristus.

Pasak brolio pranciškono, Evangelijoje pagal Matą Jėzaus klausimai (Mt 16, 13–20), kuo žmonės jį laiko ir kuo laiko jį mokiniai, iš tiesų yra kiekvienam asmeniškai užduodamas klausimas. Viešpats nusižemina, šitaip klausdamas, tai savotiška provokacija – kad žmogus, ieškodamas atsakymo, mąstytų, kas yra jis pats.

„Įsikūnijusi Meilė šiandien laukia, kad ji būtų atpažinta“, – sakė brolis kunigas Paulius OFM, pabrėždamas, jog krikščioniškoji tapatybė nėra viena iš doktrinų, ideologijų, moralinių normų, tai žmogaus meilės santykis su gyvuoju Dievo Sūnumi. Tikėti reiškia ne tik žavėtis Jėzaus žodžio jėga, ne tik pritaikyti jį gyvenime; tikėti – tai pažinti ir mylėti asmeniškai, išpažinti Jėzų kaip viso tikėjimo centrą. Br. kun. P. Vaineikis OFM paliudijo stulbinančią, savo paties nesulaikomų ašarų aplaistytą atsivertimo į Viešpatį akimirką asmeninės krizės akivaizdoje, tarnaujant sovietų kariuomenėje 2000 km nuo tėvynės, pasidalijo, kaip netikėtai suvokimas, jog Dievas „yra čia“, visiškai perkeitė gyvenimą iš buvusio netikėjimo. Užbaigdamas konferenciją brolis pranciškonas priminė, jog tariami žodžiai: „Jėzus Kristus yra Viešpats“ reikalauja sąžiningumo, neskubėjimo, atsakomybės, pagarbos ir pažangos, radikalaus kai kurių dalykų atsižadėjimo tikint, kad tik Jėzus Kristus tikrai yra žmogaus gyvenimo Viešpats.

Konferencija „Kerigmos šerdis – dangaus ir žemės santuoka“

Antrąją konferenciją „Kerigmos šerdis – dangaus ir žemės santuoka“ vedęs dr. Benas Ulevičius, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, iš pradžių atkreipė dėmesį, jog kerigma graikų kalba reiškia garsų, šauklišką skelbimą. Pirmieji „kerigmininkai“ buvo Nojus, Jonas Krikštytojas. Jie skelbė nuojautas, jog Dievas artinasi, ir žmonėms ateina metas rimtai pažvelgti į savo gyvenimą.

Apaštalas Paulius skelbė nepasibaigusį Dievo planą žmonijai, tik dabar jame didžiulis pasikeitimas, kurį atneša Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Tai Geroji naujiena – per Kristų prisiartino Dievo karalystė. Jėzus, pats pilnas gyvybės, jo mokymas, kaip sakė dr. B. Ulevičius, atnešė gyvastį, tad tikėjimas irgi turi tapti gyva žmogaus patirtimi. Tačiau žmogus gali būti miręs savo dvasia, užsisklendęs nuo Dievo, gyvybės šaltinio. Pasisemti Dievo meilės trukdo nuodėmė ir atsisakymas bendrystės su Dievu (žmogus, tiesa, turi teisę atsisakyti šios bendrystės ir būti kaip augalas, kuris, kaip sunkiai įsivaizduojama, nenori bendrystės su šviesa ar vandeniu). „Jėzus atėjo kaip šviesa tamsybėse esantiems“, – sakė prelegentas, pabrėždamas, jog žmogui dieviškoji gyvastis yra neprieinama; jis gyvas tiek, kiek jame yra Dievo, ir viena, ką žmogus gali padaryti, – tai priimti Jėzaus Kristaus kvietimą atgimti iš naujo, „iš aukštybių“, atverti Dievui savo širdį, tapti Dievo vaiku. Jėzui Kristui, Dievo gyvasties nešėjui, siųstam Tėvo, bet gimusiam iš Mergelės, nėra prarajos tarp dangaus ir žemės – jis, pakibęs ant kryžiaus, kaip tarpininkas, kaip tiltas, užpildo prarają; jis yra gyvybė ir judėjimas, ir kvietimas: ir jūs, esantys pažemėje, atgimkite iš Dievo, „iš aukštybių“.

Savo mintis B. Ulevičius užbaigė maldos invokacija, šaukiantis Viešpaties atgaivinimo, išvadavimo iš negyvėliškų įgūdžių, prašant tikrosios gyvybės iš tikrai gyvo šaltinio – gyvojo Viešpaties. Šią invokaciją tęsė renginio dalyviai, visi garsiai ir sutartinai savo bendra malda kreipdamiesi į dangiškąjį Tėvą.

Darbas grupėse

Po pietų Atsinaujinimo dienos dalyviai gausiai rinkosi darbo grupėse. Vienoje jų tema „Krikščionybė ir kitos religijos“ kalbėjęs dr. Artūras Lukaševičius (VDU KTF) atkreipė dėmesį, jog žmogus visais amžiais siekia užmegzti ryšį antgamte, alksta Dievo, religijos. Krikščionims šios viltys išsipildo Jėzuje Kristuje, jis tampa keliu pas Dievą. Krikščionybėje Dievas pats ateina iš anapus padėti žmogui, atsiųsdamas savo Sūnų. Grupelėje buvo aptartos didžiosios pasaulio religijos iškeliant religinio sinkretizmo pavojų, ypač kai krikščionybę norima „papildyti“ kitų religijų elementais. Taip pat paminėta, jog maginė mąstysena, ilgą laiką stingdžiusi žmonijos pažangą, deja, dar ir šiandien yra apėmusi šiuolaikinio žmogaus pasaulėvaizdį (tai liudija būrimo salonų, ekstraseansų klestėjimas), naujas jo bruožas yra „religinis vartotojiškumas“.

Tema „Jėzus Kristus apokrifinėse evangelijose“ kitoje grupėje kalbėjęs dr. Valdas Mackela (VDU KTF) sakė, jog yra žmonių, kuriems neužtenka Gerąją naujieną skelbiančių keturių kanoninių Evangelijų ir to Jėzaus, kurio gyvenimą, darbus, misiją iš jų atpažįstame. Kanono tikslas – ne tik pristatyti Jėzaus istoriją, bet ir padėti asmeniškai jį sutikti kaip Viešpatį, jose skelbiamas paties Jėzaus tikras mokymas, jos visuotinai pripažintos nuo pat pirmųjų amžių. Apokrifinėse evangelijose daug erezijų (pvz., kad Jėzus Kristus nebuvo žmogus ar kad jo kančia nebuvo tikra), jomis, kaip pastebėjo prelegentas, dažniausiai mėgsta remtis dabartinių krikščionybei priešpriešą demonstruojančių knygų autoriai.

Su jaunimu grupėje tema „Kas man yra Jėzus Kristus?“ dalijęsis br. kun. P. Vaineikis OFM kalbėjo apie tikėjimo „motyvaciją“ – suvokimą, iš kokio stipraus nuodėmės blogio atėjo savo mirtimi išgelbėti žmogaus Dievo siųstasis Sūnus Jėzus Kristus („esame atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos“ – 1 Pt 1, 18–19 ).

Atskirą grupę vaikams tema „Ar įdomu, ką sako Dievas? Šeštasis įsakymas“ rengė „Dievo armija“ („Gyvųjų akmenų“ jaunieji bendradarbiai), o norintieji dalyvavo Užtarimo maldoje su „Gyvaisiais akmenimis“ ir „Gailestingumo versmės“ bendradarbiais.

Įvadas į liturgiją ir Eucharistijos šventimas

Švęsti iškilmingos Eucharistijos į didžiąją salę vėl susirinkusiems įvadą į liturgiją vedęs vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas pasidžiaugė Atsinaujinimo dienos dovanojama tikėjimo bendryste ta dvasia, kurią išgyveno pirmieji mokiniai ir patiria Bažnyčia per visus amžius, vieni kitų tikėjimo stiprinimu, kvietimu atsiversti. Pasak vysk. K. Kėvalo, popiežius Benediktas XVI savo apaštališkajame laiške Porta fidei ir Tikėjimo metai kviečia „autentiškai iš naujo atsiverti į Viešpatį Jėzų Kristų“. Atsivertimas – tai meilės pilnatvės ilgesys, naujas žvilgsnis į pasaulį Jėzaus žvilgsniu, tai visiškas proto, jausmų ir elgesio pasikeitimas. Vysk. K. Kėvalas atkreipė dėmesį, jog šv. Mišiose, kur vyksta duonos ir vyno perkeitimas, ir jas švenčianti bendruomenė yra kviečiama į perkeitimą. Šv. Mišios, kur Viešpats taip arti, yra blyksnis tos džiaugsmingos tikrovės, kurios ilgimės ir į kurią keliaujame.

Eucharistijos šventimui vadovavęs ir homiliją pasakęs arkivysk. S. Tamkevičius iškėlė Dievo žodžio svarbą – jis gali sutelkti žmones į vienybę, suteikti tvirtą pamatą tautos gyvenimui.

Pasak arkivyskupo, dabartiniu metu pats svarbiausias klausimas, kurį kelia Lietuvos likimu besirūpinantys, – kaip suvienyti žmones? Kaip jiems padėti, kad jie norėtų ir pajėgtų prikelti Lietuvą? Atsako istorija ir Šventasis Raštas. Kaip teigė arkivysk. S. Tamkevičius, „po 50 nelaisvės metų mes, kaip ano meto žydai, buvome atsidūrę ne mažiau apgailėtinoje padėtyje. Taip pat verkėme iš džiaugsmo, matydami Gedimino kalne keliamą Trispalvę ar skelbiamą Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau daugeliui trūko vieno esminio dalyko: klausytis Dievo žodžio, apgailėti praeities nuodėmes ir šlovinti Dievą už viską, ypač – už padovanotą laisvę. Jeigu šitai dauguma žmonių būtų padarę, šiandien mes neabejotinai jaustume atgautos laisvės palaimą. Tačiau kai nesiklausoma Dievo žodžio ir neapgailimos nuodėmės, tuomet vietoj Dievo pradedama garbinti Babilono stabus: pinigus ir daiktus. Dėl jų daromi nusikaltimai.“ Pasak ganytojo, Šventoji istorija yra tam, kad ją gerai įsidėmėtume ir kad ji taptų mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo pamatu. „Šventosios istorijos skaitymas yra neatskiriama kiekvienų šv. Mišių dalis. Ją skaitomą girdime sekmadienio šv. Mišiose. Ar to užtenka? Tikriausiai tiek, kiek užtektų vieną kartą per dieną pavalgyti. Ją turime kasdien skaityti ir nuolat gilintis, ką Dievas nori mums pasakyti. Tikėjimo metai mūsų neatnaujins, jeigu neleisime veikti Dievo žodžiui. Kad tai atsitiktų, reikia žengti vieną žingsnį nuo televizoriaus prie Šventojo Rašto. O gal nerealus šis pasiūlymas? Nepažiūrėti vienos kitos lėkštos TV laidos ar muilo operos ir tą laiką paskirti savo dvasiniam augimui – tai visiškai protingas ir reikalingas žingsnis. Leiskime kalbėti Dievui, skirkime laiko klausytis Jo, o ne mūsų dvasią žalojančių laidų! – ragino ganytojas, o šį paraginimą renginio dalyviai sutiko plojimu.

„Dievo meilė yra begalinė ir ji nori apglėbti visus: ir teisiuosius, ir neteisiuosius“, – sakė arkivyskupas. – Pamąstykime, o gal Dievas nori ir mumis pasinaudoti, kad būtume Dievo žodžio nešėjai? Net nebūdami kunigais ar misionieriais. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai, mokydami ir auklėdami savo vaikus, iš tikrųjų per juos tapo didžiausiais misionieriais – Dievo gerumo ir meilės skelbėjais.“

Kitą Atsinaujinimo dieną numatoma surengti balandžio 21-ąją.

Pagal Kauno arkivyskupijos
Informacijos tarnybos pranešimus

© 2013 „XXI amžius“