Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Į Vilnių susirinkę lietuviai pasakė, kad jie nori būti lietuviais savo tėvynėje

Eitynių dalyviai neša plakatą, kuriame pavaizduoti lietuvių tautos didvyriai

Į Vilnių susirinkę lietuviai pasakė, kad jie nori būti lietuviais savo tėvynėje

Kovo 11-osios popietę, kaip ir buvo planuota, nepaisydami jiems daromų trukdžių, patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai surengė masines eitynes šventės proga. Kai iš pradžių pro policijos užtvaras, kruopščiai tikrinančias žmonių nešamas vėliavas (gal jų kotuose policija įžvelgė šautuvo vamzdžius?), įtartinai apžiūrinčias praeivius, žmonių grupelės po truputį plūdo į Katedros aikštę, neatrodė, kad jų sueis labai daug. Tačiau netrukus priešais Gedimino paminklą susirinko tokia žmonių gausybė, tiek plazdėjo valstybinių vėliavų, tiek tautinės trispalvės juostelėmis pasipuošusių piliečių susirinko, kad atrodė, jog atgimė Sąjūdžio sukelta mitingų dvasia. Nors Vilniaus miesto savivaldybė neišdavė leidimo šiemetiniam patriotiniam renginiui – tautinio jaunimo eitynėms – ir netgi teismas nusprendė, jog toks savivaldybės sprendimas nekeistinas, į eitynes Gedimino prospektu susirinko keli tūkstančiai žmonių. Tarp jų buvo ir panevėžiečių, kauniečių, klaipėdiečių. Iš Katedros aikštės pajudėti besiruošiančią minią tuoj pat apsupo gausios policijos pareigūnų pajėgos ir minią kelis kartus grėsmingai „perspėjo“: „Prašome laikytis viešosios tvarkos ir nekurstyti nesantaikos. Policija įspėja“. Senamiesčio gatvėse pasirodė raiti policijos pareigūnai, tačiau eitynių dalyviai pradėjo rikiuotis į koloną, ir lygiai 16 valandą minia iš Katedros aikštės pajudėjo Gedimino prospekto link, skanduodama: „Lietuva“. Policija užtvėrė Gedimino prospektą savo automobiliais, trukdė dalyviams eiti Gedimino prospektu, bandė eiseną sustabdyti, tačiau žmonės išsiskirstė į šaligatvius. Prie Vinco Kudirkos aikštės sutikę naujas kliūtis – policijos automobilius – žmonės patraukė tiesiai per aikštę. Sudarytos „Zuoko kliūtys“ trukdė ne tik eitynių dalyviams, bet ir manevruoti policijai. Pravažiavęs Vinco Kudirkos aikštę vienas policijos automobilis kliudė beisbolo aikštelės tinklą ir jį nutraukė, sustojo ir dėl to susidarė žmonių spūstis. Be minią lydėjusių itin gausių policijos pajėgų, Gedimino prospekte eisenos dalyviams kelią pastojo koncertų scenos, prekeivių palapinės ir žaidimų aikštelės. Tūkstančiai dalyvių strigo ir dėl to, kad juos lydėję policijos mikroautobusai lėtino žygio tempą.

Eidami žmonės skandavo: „Lietuva, Lietuva!“, „Viens, du, trys, graži Lietuva!“, „Lietuva, būk laisva!“. Dažnai pasigirsdavo šūkis „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“, kiti dalyviai tuo metu traukė tautines dainas. Tačiau dainuoti per kelis šimtus metrų susidariusiai kolonai buvo gana sunku, ypač eitynes paskelbus „nelegaliomis“. Jokių rasistinių šūkių, apie kuriuos melagingai skelbė įvairios interneto svetainės, nebuvo. Eiseną stebėjo ir į ją įsijungė ir kiti Gedimino prospekte besibūriavę šventės dalyviai. Vienoje Gedimino prospekto vietoje policininkų saugoma grupelė jaunuolių, tarp kurių matėsi ir savo idėjas per televizijas propaguojantys gėjai, pasitiko eiseną rėkdama „Lietuva – visiems“, tačiau eitynių dalyviams įspūdžio ji nesudarė. Skanduodami „Zuokui gėda“ eitynių dalyviai pasiekė Lukiškių aikštę. Į tą erdvę dalyvius nukreipė juos lydintys policijos pareigūnai, sustatę automobilius prospekte ir neleidę žygiuoti toliau. Žmonės aikštėje susirinko į būrius, dainavo lietuviškas dainas. Sugiedoję Lietuvos himną, eitynių dalyviai sveikinosi, dalinosi įspūdžiais, po to iš lėto išsiskirstė, draugiškai pakalbindami visą dieną „budėjusius“ ir „tvarką užtikrinusius“ policininkus, spėjusius sustirti nuo šalčio.

* * *

Visos įmantrios Zuoko sudarytos kliūtys ir savivaldybės sprendimai neleisti eisenai eiti Gedimino prospektu, ir pasityčiojimas iš patriotinių tikslų, ir teismų patvirtinimai, kad toks draudimas yra „teisėtas“, ir neleidimas žygiuoti Pilies ir Didžiosios gatvėmis iki Aušros Vartų, ir Gedimino prospekte sustatytos dvi didelės scenos, kuriose koncertai turėjo vykti iki vakaro (tokių ir panašių kliūčių prospekte buvo net keliolika), ir prie Nacionalinio dramos teatro surengta fotografo Algimanto Aleksandravičiaus darbų paroda, ir nuo Vinco Kudirkos iki Lukiškių aikštės įrengtos žaidimų aikštelės, kuriose jaunuoliai galėjo žaisti stalo futbolą, krepšinį, ledo ritulį, beisbolą, važinėtis riedlentėmis ar žaisti šaškėmis, ir savo gaminius pardavinėję pyragėlių ir riestainių kepėjai, nesukliudė žmonėms atsisakyti dalyvauti patriotinėse eitynėse. Visi šie sostinės valdžios sugalvoti „sporto“ renginiai nesutraukė tiek žmonių, kiek sutraukė dalyvauti patriotinėse eitynėse jaunimo iniciatyva, dar paskatinta nevykusių Zuoko draudimų. Bet gal būtent Vilniaus merui ir reikia dėkoti, kad savo draudimais jis taip suvienijo net ir abejojančius žmones aktyviai dalyvauti eitynėse? Jam už tai ačiū.

Taigi Vilniaus savivaldybė, vadovaujama mero Artūro Zuoko, visaip trukdė eitynių iniciatoriams žygiuoti jų pasirinktu maršrutu Gedimino prospekte. Su tuo nesutikę Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautinis centras kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad savivaldybė žygiuoti Gedimino prospektu neleido teisėtai. Tada eitynių organizatoriai prašė leidimo žygiuoti Pilies, Didžiąja gatvėmis Aušros Vartų link, tačiau savivaldybė į šį prašymą net neatsakė. Tas draudimas organizuoti ir dalyvauti patriotinėse eitynėse Kovo 11-ąją – mūsų orumo žeminimas, tyčiojimasis iš švenčiausių jausmų, provokavimas neteisėtoms akcijoms. Tai pirmiausias Konstitucijos paneigimas, pilietinių ir politinių teisių apribojimas, policinės santvarkos įteisinimas, karo padėties įvedimas. Eisenos draudimas parodė, kaip valdžia atitrūkusi nuo tautos, priešinasi jos siekiams. Jei „į darbą“ buvo paruoštos milžiniškos policijos pajėgos su dujomis, raitininkais, Vidaus saugumo daliniai su guminėmis kulkomis, jei buvo daromi vaizdo įrašai, galima suprasti, kaip valdžia nekenčia tautos. Dar likus kelioms dienoms iki kovo 11 dienos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas grasino: „Panaudosime jėgą, mes viską stebime ir stebėsime viską“. Iš anksto gąsdindama ir žemindama laisvos Lietuvos piliečius Vilniaus policija skelbė, kad kovo 11-ąją mieste budės iki 300 policijos pareigūnų, parengti trys mobilizacijos planai. Policijos teigimu, kiekviena situacija bus vertinama individualiai. Pareigūnai buvo pasirengę paimti iš minios plakatus, jeigu užrašai juose „kurstys rasinę ar tautinę nesantaiką“, tačiau to daryti neprireikė, nes „nesantaiką kurstančių“ plakatų nebuvo.

Policijai nebuvo duotas įsakymas mušti ir daužyti „įstatymą pažeidusiuosius“ gal dėl to, kad priekyje žygiavo Nepriklausomybės akto signatarų grupė, keli Seimo nariai ar buvę parlamentarai, kiti aktyvūs visuomenės ir politikos veikėjai. Stichiškai susiformavusios („neteisėtos“, Zuoko, o ir teismo uždraustos) eisenos dalyviai turėjo apeiti specialiai sudarytas vadinamąsias „Zuoko kliūtis“ (su keliais žaidėjais prie stendų, su šąlančiomis dainininkėmis, prie kurių stabtelėdavo vos 10–15 vis besikeičiančių klausytojų, su estrados scenomis, kuriose „barškinosi“ nelietuviškos muzikos įrašai, net su Kaune tą dieną jaunimo dėmesį nuo vykimo į Vilnių nukreipusiais renginiais).

Kitas klausimas yra jau teisinis. Jau kitą dieną Zuokas, besislapstantis nuo žurnalistų, pareiškė, kad kitąmet eitynėms bus leidžiama vykti, nes „incidentų nebuvo“, o dėl draudimo pažeidimo organizatorių atsakomybės spręs teisėtvarka. O gal vyriausiuoju eitynių organizatoriumi reikėtų pripažinti Vilniaus merą Zuoką, savo provokuojančiais sprendimais kiršinusį žmones ir didinusį jų skaičių eitynėse, kuriose jie dalyvavo ramiai ir atsakingai? Aišku, jei teisėtvarka yra sovietinė, totalitarinė ir antilietuviška, ji „nuteis“ ne tik organizatorius, bet ir dalyvius, tačiau ji kartu nuteis ir save.

Džiugu, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė jaunimą vadinti „nacionalistais“, o premjeras Algirdas Butkevičius pasisakė prieš nesantaiką keliančius eitynių draudimus. Gal pagaliau valdžia atsigręš į tautą, į Lietuvos piliečius ir supras, kad turi atsiprašyti už tūkstančius sudaužytų likimų, kai žmonės išvejami iš Lietuvos? Per ketverius „valstybės iš krizės vedimo“ metus iš Lietuvos buvo išvaryta 220 tūkst. Lietuvos piliečių. Ar tai ne genocidas, prilygstantis stalinizmo epochai? Ar už tokią „judėjimo laisvę“ kovojo Sąjūdis, ar už tokią nepriklausomybę žuvo, buvo kankinami partizanai, jų motinos, tėvai, seserys ir broliai, kiti jų artimieji ir bičiuliai? Gal Jurgis Razma nustos lietuvius, nešančius ir laikančius tautinę vėliavą, vadinti „nusikaltėliais, prisidengusiais vėliava“, kaip jis vadino gegužės 17-ąją policijos prievartautus tautiečius? Gal susigės ir savo atitrūkimą nuo tautos parodęs Andrius Kubilius, prieš eitynes parašęs savo garsiąsias „Kovo tezes“, smerkiančias, jo žodžiais tariant, „bukus, aršius, įžeidžiančius šūkius, pridengtus patriotizmu“, kaip buvusių laikų partinis sekretorius grūmojęs „neleisti iš patriotizmo daryti karikatūros“ ir žadėjęs „pasirodančius ksenofobijos bei antisemitizmo šūkius įvertinti kaip akivaizdžiai provokacinius“? Gal pagaliau ir liberalioji, antitautinė, kosmopolitinė ir prokomunistinė žiniasklaida susigės ir nustos patriotus vadinti (buržuaziniais) nacionalistais arba net fašistais? Deja, to tikėtis dar per anksti, nes valstybę ir žmones kol kas valdo ne patriotinės jėgos...

Vis dėlto reikia tikėtis, kad valdžios žmonės, vadinantys save tautos atstovais, kada nors ateis į protą ir supras, kad jie turi būti su tauta, o ne savo kabinetuose ir tik bailiai žvilgčioti pro jų langus. Tada jie supras, jog tik jų neprotingos ir kvailos politikos dėka šimtai tūkstančių tautiečių yra išvaryti iš gimto krašto, kad susirastų duonos svetimuose kraštuose. Gal... O kol kas tėra tik didžiulis atotrūkis tarp valdžios ir tautos.

Edvardas Šiugžda

Vytauto Visocko nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“