|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prisimenant vyskupą Juozą Tunaitį Algimantas BUČIUS
Šiuo pasakojimu nesiekiu apžvelgti vyskupo Juozo Tunaičio, kaip kunigo ir aukšto rango dvasininko, gyvenimo ir veiklos. Tai padarys Bažnyčia, jos istorikai, kolegos dvasininkai. Aš noriu papasakoti apie Juozą, kaip apie Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos (tuo metu ji buvo padalinta į dvi gimnazijas berniukų ir mergaičių) 1949 metų laidos abiturientą, su kuriuo man ir daugumai tos laidos draugų teko kartu pradėti ir baigti vidurinį mokslą, o man daugiau nei metus krimsti ir studento duoną. Vėliau mums, visiems klasės draugams, po nelaisvo gyvenimo padiktuotų pertraukų, vėl teko laimė atnaujinti šią draugystę, ir ji tęsėsi daug ilgiau negu gimnazijos laikais apie 25 metus. J. Tunaitis iki pat savo mirties buvo šio klasės draugų sambūrio dvasinis vadovas, moralinis autoritetas. Tačiau kalbant apie Juozą kaip draugą, neįmanoma neprisiliesti prie jo kaip dvasininko. Kad ir kur ar su kuo jis būtų buvęs, visuomet pirmiausia buvo kunigas, tik paskui draugas. Tikėjimas, meilė žmonėms, protas buvo trys susiglaudę banginiai, ant kurių stovėjo ši iškili asmenybė. |
||
|
|
||
|
Benjaminas ŽULYS 2014-aisiais sukaks 300 metų Karaliaučiaus srities Lazdynėlių kaime, laisvųjų valstiečių šeimoje gimė būsimasis lietuvių literatūros patriarchas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido dirbdamas liuteronų kunigu, šviesdamas vietos ir aplinkinius gyventojus Tolminkiemyje. Čia pastatė naują mokyklą, Našlių namą, pastoratą, naują mūrinę bažnyčią. Paskaičiuota, kad per visą Tolminkiemio gyvavimo laiką čia dirbo 22 klebonai, bet tik vienas K. Donelaitis pastatė tiek daug įvairių pastatų. Be to, jis rūpestingai prižiūrėjo nemažą sodą, gamino muzikos instrumentus, barometrus, mikroskopus. Pamokslus sakė lietuviškai ir vokiškai. Buvo plačiai išsilavinęs studijavo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete, greta studijų lankė lietuvių kalbos seminarą, retorikos pratybas, mokėsi kalbų. |
||
|
|
||
Lietuvis salezietis tolimojoje Peru
Domėdamasis Sintautų valsčiaus išeiviais, sužinojau ir kunigo saleziečio Juozo Augustaičio, kilusio iš Voverių kaimo, Sintautų parapijos, pavardę. Lietuvoje apie jį nedaug žinių buvo galima rasti. Jos buvo prieštaringos ir netikslios. Apie šį dvasininką tik pastarajame dešimtmetyje imta šiek tiek daugiau rašyti, ypač Sintautų kalendoriuose ir Šakių leidiniuose. Atidžiau pažvelgus į tuose leidiniuose pateiktą jo biografiją, kilo daug klausimų: kada ir kur jis baigė kunigų seminariją, kada buvo įstojęs į saleziečių noviciatą, kur jis yra gyvenęs tolimojoje Peru valstybėje, kada ir kokiame mieste jis yra miręs? |
||
|
|
||
Apie pagarbos ženklus dvasininkams Dažna Lietuvos gyvenvietė jau turi savo istorijai skirtus leidinius, įrengti didesni ar mažesni muziejai, pažymėtos atmintinos vietos, susijusios su čia gyvenusiais žymesniais žmonėmis, tvarkomi ir prižiūrimi jų kapai, pastatyti paminklai. Keliaudamas po Lietuvą domėjausi, kaip pagerbti dvasininkai, kaip saugomas jų atminimas. Pagrįstai didžiuojamės didžiulį indėlį tautos istorijoje palikusiais ir paliekančiais dvasininkais. Jie pirmieji organizavo pasipriešinimą okupantams (vysk. M. Valančius ir kt.), gynė mus, katalikus, nuo rusinimo ir pravoslavinimo. Sovietų okupacijos metais dvasininkai vėl leido pogrindinę spaudą, stiprino mūsų dvasią, ragino priešintis tikėjimo varžymui (V. Sladkevičius, S. Tamkevičius, L. Kunevičius ir kt.). |
||
|
|
||
Tiekė žmonėms šviesos tada, kada buvo tamsiausia naktis Taip apie kunigą Martyną Sederevičių ir jo bendražygius rašė Vaižgantas: Kai snaudė galingesnieji, daugiau pajėgę padaryti, darė krutėjo menkesnieji. Sederevičius, Kušeliauskas ir kiti tolygūs tiekė žmonėms šviesos tada, kada buvo tamsiausia naktis (Vaižgantas, Raštai 2004, 15 t., 441 psl.). Ta šviesa pradėjo sklisti iš Sudargo (Šakių r.), kai 1873 metais kun. M. Sederevičius čia atvyko ir buvo paskirtas klebonu. Turėdamas įgimtą labai šviesų protą, suvokė pražūtingas spaudos draudimo pasekmes ir ryžtingai ėmėsi knygnešystės naštos. Ne veltui vėliau buvo vadintas knygnešių tėvu. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |