|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Įveiktos šventinės barikados Vytautas VISOCKAS
23-ąjį naujosios Lietuvos gimtadienį pasitikome šaltai. Pirmosiomis kovo dienomis švietė saulė, bet ji dar nešildo. Jau praėjo 40 paukščių diena, tačiau iš šiltesnių kraštų anglijų, airijų, ispanijų jie dar negrįžta, nors ir ilgisi gimtojo lizdo. Dar šalta. Ar kada nors sugrįš? Klimatologė Audronė Galvonaitė pranašauja klimato atšilimą, esą Lietuvoje gali būti, geriausiu atveju, šilta kaip Ispanijoje, o blogiausiu, kaip Afrikoje. Bet kada taip bus? Velkuosi šiltą striukę ir važiuoju į Seimą, kurio durys iki 16 valandos atviros visiems mirtingiesiems. Praveriu sunkias duris ir iškart girdžiu vaikai dainuoja mano kurso draugo mitologo Norberto Vėliaus mėgstamiausią liaudies dainą. Atvažiavo jie iš Šilalės rajono, Laukuvos, Norberto Vėliaus gimnazijos. Prie stalų vaikučiai piešia Laisvę, Lietuvą, Kovo 11-ąją... Nepavargstančioji Irena Tumavičiūtė vaikščioja su lapu popieriaus ir ragina pasirašyti reikalavimą, kad būtų apginta lietuvių kalba. Prieš 23 metus mes neįsivaizdavome, kad lietuvių kalbą paskelbus valstybine, kada nors vėl reikės ją ginti. Deja. Apie tai iškilmingame Seimo posėdyje kalbėjo Nepriklausomybės Akto signataras Romas Gudaitis: Išdrįskime ir pasvajokime: mūsų vienybės dėka vieną gražią dieną išnyksta visi angliški užrašai, vergiškas atsisakymas pozicijų, kurias mums testamentu paliko ankstesnės kartos, beždžioniškas moteriškų pavardžių iškraipymas (...), visos darkančios mūsų kalbą svetimybės, kurioms reikia jau nežinia pagal kokius principus sudarytų žodynų, juk tai mūsų kalbininkų žygdarbio dėka kadaise atsispyrėme ir apgynėme savo kalbos grynumą, kintančias normas patikėdami autoritetams ir jais pasikliovėme. Nebuvome sievero-zapadnyj kraj, netapome Lietuva be lietuvių, netapsime ir šimtu angliškų žodžių snobaujančia, svetimvardžių pridaigstyta teritorija. Lietuvių kalba mūsų Nepriklausomybės politinė, dvasinė, kultūrinė siela, jos didžioji prasmė. Be harmoningo santykio su ja kaip ir be kultūros, sąžinės, gėdos žmogus praranda savo kūrybines galias ir tampa instinktų vergu, o valstybė išsigimsta net su tobulais įstatymų brūzgynais ir moderniausiais gražbyliavimais. Pagarba savo kalbai nereiškia kitų kalbų niekinimo, atvirkščiai, tik išryškina jų svarbą, vietą ar nepagrįstas pretenzijas mūsų tautai, kuri visados buvo ir išliks tolerantiška kitoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms. Panašiai kalbėjo ir Nepriklausomybės Akto signatarė, Anykščių Antano Vienuolio mokyklos direktorė Irena Andriukaitienė: Mūsų kalba unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų, ji išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. Mes iki šiol galėjome didžiuotis itin turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmiškumo variantų: turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnektų, iš kurių dešimt yra ne Lietuvos teritorijoje, už Lietuvos ribų. Mūsų kalbos savitumas (rašto ženklai, moteriškų pavardžių daryba, kirčiavimas ir kt.), jos archaiškumas rodo, kad visos kitos indoeuropietiškos kalbos, plačiai paplitusios ne tik Europoje, bet ir kituose kontinentuose, tiesiog yra žymiai jaunesnės. O mes pasiduodame jų įtakai ir patys padedame trinti Lietuvą iš žemėlapio: didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, sakyčiau, net verčia gėdytis, kad esame lietuviai, kad mes esame Lietuva. Visa Europa turi saugoti mūsų kalbą kaip vis dar gyvą kultūros pamatą juk Europos Sąjungos kalbų politika ir skatina išlaikyti Europos kalbų įvairovę, kuri yra laikoma viena didžiausių Europos vertybių. Todėl manau, kad šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, šalia Dainų švenčių tradicijų ir jų simbolikos, šalia lietuviškų polifoninių dainų sutartinių turėtų būti į UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą įtraukta ir unikali lietuvių kalba. Išeinu iš Seimo rūmų ir žingsniuoju Arkikatedros link. Žingeidu, kokias gi barikadas Vilniaus meras Artūras Zuokas Gedimino prospekte pastatė? Juk reikia kaip nors neleisti, kad šventės dieną pagrindine sostinės gatve žygiuotų tie, kurie, kaip Atgimimo laikais, skanduoja: Lietuva! Ir štai pirmoji barikada tūkstančiai Vilniaus mokyklų vaikų piešinių, ant virvių sukabintų skersai gatvės. Šaltas žvarbus vėjas juos blaško, plaiksto, žiūrovų nematyti, nes ne pasižiūrėti ir pasigrožėti jie sukabinti, tai tiesiog pirmoji barikada, pirmoji kliūtis į Seimą tiems, kurie mano, kad ne tuo keliu esame vedami. Apie tai kalbėjo ir Romas Gudaitis, ir Irena Andriukaitienė. Ties Lukiškių aikšte, ne be A. Zuoko kaltės paversta dykra, yra antroji barikada daug patikimesnė, pro kurią nepralįsi, kaip pro pirmąją, ją reikia tik apeiti. Ir aš apeinu, pasiklausęs mažos mergaitės dainavimo. Paskui teko įveikti sportininkų barikadą (keli paaugliai mėtė į krepšį, žaidė ledo ritulį, stalo žaidimus), ties Vinco Kudirkos paminklu dar viena barikada didžiulė estrada, kur šoko ir dainavo tautiniais rūbais pasipuošę saviveiklininkai. Koncerto vedėjas gailėjosi tų vasariškai apsirengusių merginų, o A. Zuokui jų negaila tegul šąla, svarbiausia sulaikyti didžiausius Lietuvos priešus, skanduojančius: Lietuva! Paskutinė kliūtis didžiulės fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos, kuriose pavaizduotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys kažkada buvusios mūsų galybės šešėliai. Kai atėjau prie Gedimino paminklo, žmonių buvo nedaug. Ar įvyks draudžiamas renginys, ar jaunimas nepabūgs šimtų policininkų, pasklidusių po visą prospektą, išrikiuotų vienoje ir kitoje Gedimino paminklo pusėje? Policijos mašinos grėsmingai kaukia, jose iki dantų ginkluoti vyrai, pasirengę mušti, šaudyti guminėmis kulkomis. Pro priekinį automobilio langą matėme vieną kitą įspūdingai ginkluotą tvarkos sergėtoją, kiti sėdėjo už užtamsintų langų. Ryšardas Maceikianecas, eidamas pro šalį, man ir sako: Žiūrėk, net automobilio padangos nuo svorio subliūškusios kiek daug ten jų prikimšta! Bijo valdžia lietuvių, kurie nenori, kad Lietuva išsivaikščiotų, prarastų savo veidą, pamirštų savo kalbą. Beje, ir čia buvo renkami parašai, siekiant sustabdyti ne vienerius metus rengiamą lietuvių kalbos išdavystę, pasitelkus net kai kuriuos kalbininkus. Atrodo, jau netoli ta diena, kai Lenkija švęs pergalę pietryčių Lietuvoje: ir lenkiškos pavardės, ir gatvių pavadinimai bus rašomi lenkiškai. Bus žengtas dar vienas didelis žingsnis būsimos lenkų autonomijos link. Jokie dujotiekiai į Lenkiją, jokie elektros tiltai, automagistralės šio praradimo nekompensuos, bet tai paaiškės gerokai vėliau. Žmonės, kurie su vėliavomis renkasi prie Gedimino paminklo, tai supranta. Ir jų vis daugėja. Seniai mačiau tiek žmonių, nebijančių iki dantų ginkluotų policininkų, pasiryžusių eiti pagrindine Vilniaus gatve, nepaisant Zuoko barikadų, nepaisant šimtų pareigūnų, kurie, atrodo, nesitikėjo tokios minios ir nedrįso jai pastoti kelio. Ispūdinga taiki minia, dainuodama patriotines dainas, skanduodama Lietuva! (tik vieną kitą kartą buvo sušukta Lietuva lietuviams!) atžygiavo į Lukiškių aikštę visų Lietuvos valdžių, visų Vilniaus merų gėdą, kur Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas (signatarų buvo gal keliolika) padėkojo susirinkusiems už drąsą, o valdžiai pažadėjo ateityje vis didesnes taikias eitynes ir mitingus.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |