|
Nusivylusi Lietuva
Romas GUDAITIS
Minint svarbias valstybines šventes valdantieji sako pakankamai nuobodžias ir kartais trafaretines kalbas. Tai tapo įprasta tradicija. Tačiau kartais švenčių metu lyg netyčia prasiveržia ir viena kita kalba šviesių ir drąsių žmonių, itin taikliai apibūdinančių situaciją, kurioje yra atsidūrusi Lietuva. Tai teikia vilties, kad Lietuvoje dar ne viskas prarasta. Būtent tokias kalbas Seime Kovo 11-osios proga pasakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos direktorė Irena Andrukaitienė ir rašytojas Romas Gudaitis. Spausdiname jų kalbas.
Be profesijų, akademinių vardų, pavardžių, kurias visi linksniuoja, Laimonas Noreika švelniai vardina Juos savuosius ir Lietuvos: Justinas, Alfonsas, Albertas, Sigitas, Vytautai, Juozai, Meilė, Vanda, Jokūbas, Česlovas, Kazimierai (su Antanavičium ir monsinjoras Vasiliauskas), Raimundas, Eduardas, Julius pašaukia visą mūsų literatūros, meno, kultūros, mokslo žiedą iš Sąjūdžio pradžios ir jo žaizdrui įsiplieskus. Šiandien daugybę tų žmonių ir patį kalbintoją, atskyrė nuo mūsų juoda banga. Tyliai pabūkime Jų žvilgsnio šviesoje su apsisprendimu tarnauti savo kraštui ir pajautimu, jog tėvynės meilė prasideda ir nuo lietuvių kalbą išaukštinusio kanauninko Mikalojaus Daukšos, ir pėsčiomis į Vilnių iš Žemaičių su raštų kraitele atkeliavusio Simono Daukanto. Taurūs, pakylėti, romantiški idealai! Mus visus užbūrė gražus utopiškas tikslas: rodos, tik peržengsime Rubikoną, kitą dieną po valstybės atkūrimo prasidės rojaus ir aukso amžiaus epocha. Šituos burtus išsklaidė praaušęs rūstus rytas su aukomis, kivirčais, nesantarve, prieštaringa, sunkia valstybės kūrimo kasdienybe, su klaidomis neišvengiamomis, padarytomis iš nepasirengimo valdžiai ir tyčia.
Kone milijonas palikusiųjų Lietuvą be dešimtadalio laimingųjų atriektos riekės, kiti su savo dramomis, ilgesiu ir nuoskaudomis, nepritapę, atstumti. Kone pirmaujanti pasaulyje pagal savižudybes šalis, kraštas su turtingųjų prabanga ir nuskurdusiųjų neviltimi, seniai bajoriją, aristokratus perspjovusių ir degradacijos liūnuose besimurkdančių, su visais kaltais ir nekaltais, permaltais teismų ir vienų su kitomis konkuruojančių slaptųjų tarnybų malūnais ir kol kas dar ne, bet jau esančiais pakeliui į teismus. Kaip čia ko nepamiršus, juk visi mes lygiai Tėvynės sūnūs ir dukros.
Čia, šiuose rūmuose, po Sausio 13-osios, apgulty, karo sąlygomis, kuklus Dokumentų skyriaus bendradarbis, mano studijų bičiulis, dzūkas nuo Kapčiamiesčio Algis Prapiestis naktimis redagavo Konstituciją: ar visi šio tauraus kalbos mylėtojo, patrioto kalbos lobių sidabru nugludinti jos principai šiandien persmelkę mūsų tikrovę? O jei neartimi, tai kodėl toks dailus parodomasis Konstitucijos egzaminas? Ir jei reikia tokio egzamino, tai gal klausimai turėtų būti kiti labiausiai tiktų auditorijai iš valdžiusiųjų ir nuvaldžiusių šią valstybę. O prieš egzaminą derėtų perskaityti Maironio Kai kam. Pagelbėtų geresniam vertinimo balui.
Čia, apžiūrinėjant valstybės paslaptį, pirmuosius lito banknotų eskizus, aš išgirdau, jog dabar to lito garbei mes skolinsimės, ir kuo daugiau skolinsimės, tuo mūsų valstybei, esą, bus geriau. Tą skolą iki paskutinio cento grąžins ne Vilnius, kuriam jau aišku, kad skola, net valstybės ne rona, neužgis, o tie gražūs ištuštėję Lietuvos miesteliai, kuriuos taip įstabiai poetizuoja savo puikiame laidų cikle sąjūdietė Nijolė Baužytė, niekaip (kaip ir žymiausias mūsų dramaturgas sąjūdietis Kazys Saja už kūrybą scenai ar Donatas Banionis) negaunanti Nacionalinės premijos. Paskubėkime: Eugenija Pleškytė gyveno šalia mūsų be Lietuvos pilietybės ir pensijos.
Beje, kitos šalys irgi mums skolingos už išmokslintus aukštos kvalifikacijos žmones, gal kada bent kiek palengvins skolų naštą. Ne tokia gili vilkduobė atrodys.
Pirmą kartą savo istorijoje remiamės tvirtu susivienijusios Europos pažadu nepalikti mūsų vienų ištikus karo negandai. Gražiai, darbščiai Lietuvai to labai reikia. Juk visa, kuo šiandien galime didžiuotis, jos dėka, mūsų žmonių gerumo ir kantrybės dėka ir mįslės, iš kur vis dar randasi tas gerumas, dėka. Ta Lietuva, kuri mūsų širdyse dabar ir iki paskutinio širdies tvinksnio, vis dėlto skiriasi nuo oficialios realybės, kuri formali, reglamentiška, bedvasė. Ši formaliai pavyzdinės realybės šalis nuostabiai gražiai pirmininkaus Europos Sąjungai. Joje viską slepia gražios formuluotės, tarški, aptaki frazeologija, vikriai apeinant esmę vis to įvaizdžio dėlei, ir niekas čia nepamiršta (irgi formaliai ir gražiai), net tokia smulkmė, kaip kultūros projektai, ir kaip gražiai pavaizduoti, kad bibliotekose nuperkamos ir paskui neskaitomos knygos. Toje modernaus biurokratizmo viešpatijoje labai rūpinamasi žmogumi, kad valdžia būtų kuo arčiau jo, ir šis rūpestis įvelkamas į vis rafinuotesnį rūbą. Žvelgi į šią formalaus biurokratizmo ir painaus atseit demokratinio diletantizmo šalį, stebiesi ir niekaip negali sutikti, kad tai ir yra Lietuva, mūsų valstybė, ir kad mes sutinkame, jog tik tokia ji ir teturinti būti. Jei toks idealumas, tai kodėl tokie bjaurūs recidyvai regimi už tos popierinės harmonijos ir tviskesio, pavaldumo tik pinigui ir turtingiesiems, susiskaldymo ir pasiklydimo, įtarumo ir pavydo, nusivylimo ir susvetimėjimo, besidarkančiųjų niekingumo ir gyvybės nuvertinimo, vartotojiškumo šventovių ir galo su galu nesuduriančių? Formalus biurokratizmas suka nosį nuo šių reiškinių, nes politinės kovos grožis ir dėsniai šluote nušluos šias neigiamybes mums nuo kelio. Pagal šią logiką sąžinės nėra (senamadiška, atgyvenusi), dorovę, moralę reikia palikti Bažnyčiai, be to, jau kvatojomės susirietę iš tiesiai šviesiai iškloto pasakymo, kas šio, o kas ir ne šio pasaulio dimensijos. Štai ir išlenda lyg yla iš maišo šios formalios realybės esmė, nusipelniusi aukščiausio ordino, todėl dar iki garbingiausių svečių iš bendrų Europos namų sugužėjimo į Vilnių šią išmintį reikia iškalti ant kokio dailesnio fasado, o kreiviausiam labiausiai ir tiktų! Ir kuo gražesnius ditirambus giedoti demokratijai ir jos idealams, juk tik nuo formos, o ne nuo geranoriškumo, humanizmo ir pakantos kitaip manančiam, ne nuo diskusijų kultūros, polemikos gilumo, intelektinės minties, įžvalgų drąsos priklauso demokratijos turinys ir esmė! Žmogus, iškalęs dešimtį abėcėlinių demokratijos tiesų, yra pilietiška asmenybė, o prisitaikantis prie politinės konjunktūros, jaučiantis, iš kur vėjas pučia, ir sakantis, ką iš jo tikimasi išgirsti, yra kilni, perspektyvi asmenybė. Tiktai tam, kuris ieško tiesos ir kelių visuomenei, valstybei, išdrįsta plaukti prieš srovę, neploja katučių ir nejaučia ekstazės, prieš korektiškumą derėtų užsičiaupti juk jo mintys neatitinka etiketo ir taisyklės pasakant viską nepasakyti nieko patogumo, karjeros, rutinos ir, aišku, jo karališkosios niekšybės įvaizdžio vardan.
Šventai tikiu, jog mūsų Lietuva kitokia. Ir jos žmonės kitokie. Jie skiria grūdus nuo pelų, puikiai suvokia, kas tikra gyvenime, o kas apmeluota ir primesta. Jie nesilanksto, nekeliaklupsčiauja prieš vartotojiškumą, masinę kultūrą, žvaigždžių kultus, prieš niekalą, kurio tikslas demoralizuoti jaunimą, užkrėsti jį cinizmu ir pražudyti iliuzijų žabangose. Jie vertina žmogiškumą ir nesutinka su žmogaus paniekinimu, kurio tiek daug mūsų gyvenime, lig prakeiksmo daug.
Tikroji nacionalinė kultūra kelia dvasią, įprasmina jausmų grožį, nepataikauja ydoms ir silpnybėms, primityvumui, ugdo ir vienija, kūryba visados savitas kūrėjo santykis su žmogumi ir laiku. Tokia ir riba. Matykime ją ir žmones, kurie pe1nosi iš antikultūros, patyčių, chamizmo ir tamsumo. Jų pelnai priklauso nuo mūsų požiūrio. Tebūna jis neigiamas jiems ir palankus kiekvienam daigui, kiekvienam žiedui kultūros dirvoje ar savai giesmei iš savo, kol kas dar neimplantuoto madingo snapo.
Išdrįskime ir pasvajokime: mūsų vienybės dėka vieną gražią dieną išnyksta visi angliški užrašai, vergiškas atsisakymas pozicijų, kurias mums testamentu paliko ankstesnės kartos, beždžioniškas moteriškų pavardžių iškraipymas (kažkodėl labiau sueuropėjusioje tradicijoje Donelaičiui nešovė galvon savo būres perkrikštyti Dočėm, Slunkėm, Pelėdėm!), visos darkančios mūsų kalbą svetimybės, kurioms reikia jau nežinia pagal kokius principus sudarytų žodynų, juk mūsų kalbininkų žygdarbio dėka kadaise atsispyrėme ir apgynėme savo kalbos grynumą, kintančias normas patikėdami autoritetams ir jais pasikliovėme. Nebuvome sievero-zapadnyj kraj, netapome Lietuva be lietuvių, netapsime ir šimtu angliškų žodžių snobaujančia, svetimvardžių pridaigstyta teritorija.
Lietuvių kalba mūsų Nepriklausomybės politinė, dvasinė, kultūrinė siela, jos didžioji prasmė. Be harmoningo santykio su ja kaip ir be kultūros, sąžinės, gėdos žmogus praranda savo kūrybines galias ir tampa instinktų vergu, o valstybė išsigimsta net su tobulais įstatymų brūzgynais ir moderniausiais gražbyliavimais. Pagarba savo kalbai nereiškia kitų kalbų niekinimo, atvirkščiai, tik išryškina jų svarbą, vietą ar nepagrįstas pretenzijas mūsų tautai, kuri visados buvo ir išliks tolerantiška kitoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms.
Visų laukia tos pačios, viliamės, savaip demokratinės dausos palei debesėlius, žvaigždynus ir be Konstitucinio Teismo išaiškinimo proga su bendraminčių sielomis regėti, kaip nyksta lyg dūmas gaiviame ore formalus, reglamentinis, biurokratinis ūkas, ir vėl atgimstame. O dabar lai suskamba varpas, ir tepasigirsta aidas įkandin Laimono Noreikos balso: išgirdome. Su švente, su pavasarišku atsinaujinimu, su mūsų brolybe išlikus sveikiems po reformų griūtimis, su viskuo, kas nežada skandalo ar sensacijos! Su švente juk kol kas dar mūsų, o ne kompiuterio klavišų serverių valioje mūsų Lietuvos likimas!
Kokios menkos mūsų aistros, menkučiai žodžiai, kaip menka viskas išrodo Tau, mūsų Tėvyne, ir kokia Tu atlaidi savo vaikams!
© 2013 XXI amžius
|