2013 m. kovo 15 d.    
Nr. 11
(2035)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

E. Kusaitės byla – prokuratūros ir VSD kūrinys

Tai parodo terorizmu kaltinamosios advokatas

Jau rašėme, kad Vilniaus apygardos teisme vasario 8-ąją vykusiame posėdyje prokuroras Mindaugas Dūda po savo ilgos beveik penkias valandas sakytos kaltinamosios kalbos „pasiūlė“ įkalinti terorizmu apkaltintą Eglę Kusaitę 10 metų. Jo surinktais duomenimis, ji esą rengėsi įvykdyti teroro aktą Rusijoje, prieš strateginės reikšmės objektą Čečėnijoje, ir todėl ši „minimali“ bausmė atitinka Lietuvos Baudžiamojo kodekso straipsnius. Prokuroro teigimu, Kaune, autobusų stotyje 2009 m. spalio 24-ąją suimta E. Kusaitė netrukus prisipažino, kad jau nuo 14 metų ji „svajojo“ tapti šachide, tai buvo jos gyvenimo tikslas. Klaipėdietė norėjo susisprogdinti siekdama padėti nuskriaustiems Kaukazo musulmonams ir atkeršyti už draugo mirtį. Aiškindamas Rusijos Federalinio saugumo biuro (FSB, buvusio KGB) terminais apie baisiuosius čečėnų teroristus, prokuroras tikino, kad techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys visiškai patvirtina E. Kusaitės siekį tapti mirtininke, nors mergina ją ir neigė, tvirtindama, jog radikalias idėjas jai bruko įslaptintas liudytojas Nr. 1, o į Maskvą vyko tik mokytis. Prokuroras tikino, kad Kusaitė į Maskvą vyko siekdama prisijungti prie čečėnų kovotojų ir susisprogdinti. Dėl to jos kelionę esą finansavo jos draugės Aišos Magmadovos brolis Apti Magmadovas, atsiuntęs 500 JAV dolerių. Nors baigiamojoje kalboje prokuroras nepateikė konkrečių įrodymų apie trijų teroristų grupės planus ir pasirinktus metodus įsiveržti į kurią nors, kaltintojo net neįvardytą Rusijos karinę bazę Čečėnijoje, jis vis vien teigė, kad E. Kusaitės veiksmai turėtų būti traktuojami kaip nusikalstami: su Magmadovais ji esą sukūrė organizuotą grupę teroristiniam aktui atlikti strateginės reikšmės objekte. Žmogiška „teroristės“ atjauta kraujuojančiai Čečėnijai prokuroro buvo pateikiama kaip nesuprantama anomalija, esą E. Kusaitės „vertybių sistemoje pagarba žmogaus gyvybei ir jo socialinei gerovei užima paskutinę vietą“. Prokuroro pateiktų „įrodymų“ ir įrodinėti nebuvo jokio reikalo. Tai, kad E. Kusaitė tikrai gavo Lietuvos piliečio pasą bei 500 dolerių kelionei į Maskvą, kad ji tikrai bendravo su Magmadovais ir gavo Rusijos vizą vykti pas juos pati kaltinamoji niekada neneigė, bet tai niekaip neįrodo jos rengimosi terorizmui fakto. Kitokių rengimosi padaryti nusikaltimą įrodymų prokuroras taip ir nepateikė – nei Baudžiamojo kodekso 21 straipsnyje apibūdinančio rengimosi nusikalsti („rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas“), nei Eglės esą bandyto „suieškoti ar pritaikyti“ šachidės diržo ar sprogmenų pagal į jos kompiuterį atsisiųstą knygą. Svarbiausias prokuroro įrodymas – vienintelė suieškota nusikaltimo priemonė buvo Lietuvos Respublikos pasas ir pašto perlaida, t.y. atvirai perduoti 500 dolerių.

Kovo 7 dieną toliau vyko Vilniaus apygardos teismo posėdis. E. Kusaitės gynėjas advokatas Kęstutis Stungys pasakė savo baigiamąją kalbą. Jis priminė prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, pasakytus tuoj po to, kai buvo išrinkta į šį postą: „Teisėsaugos sistema yra supuvusi“. Ir pridūrė: „Ši byla yra tos sistemos veiklos rezultatas. Iš netiesos tiesa negimsta“. Pasinaudojant portalo ekspertai.eu turima medžiaga siūlome susipažinti su tikraisiais K. Stungio kalbos akcentais. Dėl vietos stokos kalbos tekstas žymiai sutrumpintas, paliekant svarbiausias mintis.

Iš E. Kusaitės advokato K. Stungio baigiamosios kalbos:

Noriu pateikti kolegijai teisinį šios situacijos vertinimą.

Terorizmas yra aktuali problema ne tik Lietuvos, Rusijos ir Čečėnijos, bet ir viso pasaulio požiūriu. Šiuo klausimu yra itin ryškiai pasisakiusios ir Jungtinių Tautų Organizacija, ir Europos Sąjunga, ir daugelis valstybių. Tuo pagrindu yra suformuota ir deklaruojama viena pozicija, kuri įtvirtinta pagrindiniuose teisiniuose dokumentuose – Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais (toliau – Konvencija), pamatiniame Europos Sąjungos Tarybos sprendime „Dėl kovos su terorizmu“, kituose aktuose. Lietuvos Respublika, būdama Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos narė, prisijungė prie šios pozicijos – bendros baudžiamosios pasaulio politikos terorizmo atžvilgiu – tarptautinių sutarčių pagrindu ratifikuodama buvusias ir pasirašydama naujas. Ir mūsų Baudžiamasis kodeksas yra unifikuotas tos pozicijos pagrindu. Jis yra visiškai pakankamas, aiškus, ir turi būti taikomas taip, kaip numatyta konvencijose ir Baudžiamajame kodekse. (...)

Prokuratūros pozicijos pagrindas yra tai, kad E. Kusaitė norėjo, įtraukė bendrininkus, sudarė grupę ir siekė dalyvauti Rusijos–Čečėnijos kare „Emirat Kavkaz“ grupuotės sudėtyje ir susisprogdinti karinėje bazėje. Pabrėžiu – karinėje bazėje. Kitaip tariant, E. Kusaitė, pagal prokuratūros poziciją, siekė dalyvauti Rusijos–Čečėnijos konflikte. Kito sprendimo čia būti negali – tai išplaukia iš kaltinimo. O jei taip, gerbiama kolegija, tai E. Kusaitė, anot kaltinimo, savo kalbomis siekė būti dalyve ne iš Čečėnijos, o iš kitos šalies. Teisininkai šitam atvejui turi pavadinimą – kombatantės statusu. Vadinasi, jos veiksmai, vertinant pagal pagrindinį dokumentą, kuris reglamentuoja terorizmo sampratą ir atskiria ją nuo karinių veiksmų, nėra terorizmas. Ji nėra teroristė – ginkluoto susirėmimo dalyviai nėra teroristai. (...)

Aš jums galiu pateikti pavyzdžių, kad Lietuvos praktikoje nepriklausomybės laikotarpiu buvo tokių žmonių, kurie aktyviai dalyvavo Rusijos–Čečėnijos konflikte. Visiems žinomas Linas Vėlavičius, kuris 1995 metais žuvo Čečėnijoje kariaudamas už jos nepriklausomybę. Ten jis buvo pripažintas didvyriu. Mūsų vyriausybės nutarimu buvo skirtos lėšos jo pervežimui į Lietuvą, palaidojimui ir paminklo pastatymui. Jis – kombatantas, į tokią padėtį, anot kaltinimo, pretendavo E. Kusaitė. Kodėl turėtume skirtingai vertinti? Dar kartą kartoju, mūsų, Lietuvos, pozicija – pripažinti Čečėnijos kovos, kurios siekis yra nepriklausomybė, teisingumą. Antras iš ryškiausių pavyzdžių yra Džocharo Dudajevo aikštė Vilniuje, pavadinta vieno pasipriešinimo vadovų – pirmojo Čečėnijos karo vadovo – vardu. Šį pasipriešinimą Jungtinės Tautos pripažino išsivadavimo judėjimu. Man atrodo, kad Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas, užimdami priešingą poziciją, prasilenkė su Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Lietuvos požiūriu į Čečėnijos konfliktą ir juo pagrįstu E. Kusaitės padėties vertinimu.

Noriu atkreipti kolegijos dėmesį į tai, kad viskas, ką aš čia sakiau apie kaltinamosios padėties vertinimą tarptautiniu požiūriu, visą laiką buvo žinoma ir Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojams, ir Generalinei prokuratūrai. Bylos medžiagoje yra VSD kovos su terorizmu valdybos pažymos, kuriomis ji informavo VSD ikiteisminio tyrimo skyrių ir Generalinę prokuratūrą dar iki E. Kusaitės suėmimo, kad „Emirat Kavkaz“ – karinė grupuotė, veikianti Čečėnijoje, nėra teroristinė organizacija. Ir iš to paaiškėja, kad E. Kusaitė yra kombatantė. (...)

O jeigu ji yra kombatantė, tai ji nėra 250 straipsnio (Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį Generalinė prokuratūra pateikė kaltinimą) subjektas. Sakykime net, kad ji nuvažiavo į tą Čečėniją, įsijungė į „Emirat Kavkaz“ ir kažką padarė, jeigu jau plėtotume tą situaciją pagal kaltinimo logiką. Jos veiksmai nesudarytų objektyviosios nusikaltimo, numatyto 250 straipsnyje („Teroro aktas“), sudėties. Jos veiksmai būtų pripažinti kaip ir L. Vėlavičiaus ir nesmerktini Lietuvos baudžiamojo kodekso požiūriu.

Dėl E. Kusaitės versijos – „Sukurk“. Na, man atrodo, kad jos teiginiai, jog ji nuo 13 metų buvo VSD akiratyje, pasitvirtino byloje esančiomis pažymomis. Dainius Dabašinskas (buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas) ir kiti teigia, kad jiems E. Kusaitė yra žinoma nuo 13 metų jų akiratyje kaip bendraujanti su čečėnais ir t. t. Vadinasi, nuo nepilnametystės ji yra stebima. Ji sako, kad ją „prižiūrėjo“ toks Arnas, ir ne tik ją, o ir dar keletą čečėnų paauglių ir skiepijo tas radikalias musulmonų idėjas, kad tas pats Arnas supažindino ją su Batašjevais ir organizavo jos kelionę į Vokietiją. Ji neturėjo jokių pinigų, neturėjo jokių galimybių pakliūti ten ir nebuvo įsitikinusi, ar ją ten priims ir puoselės. Eglės motina patvirtina, kad ji nefinansavusi tos kelionės, bet mergina atsirado Vokietijoje. Buvo ten ir grįžo po kelių mėnesių jos tetos, I. Jeleniauskaitės, dėka. Ir štai turime D. Dabašinsko pažymą, kad nuo 13 metų iki pilnametystės, būdama pilnametė ir išvykusi į Vokietiją ji buvo VSD akiratyje...

Iškyla klausimas, ar VSD yra vien tik represinė struktūra, kurios tikslas provokuoti ir susidarius progai taikyti represines priemones, ar jis yra nepriklausomos Lietuvos padalinys, kuris turi saugoti žmogaus teises, Lietuvos žmogaus teises? Jo veikloje yra principinė nuostata taikyti žmogaus atžvilgiu įspėjimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis gali ateityje pažeisti arba pažeidinėja kokias nors bendrojo elgesio normas. Ar toks įspėjimas jos atžvilgiu buvo taikytas? Ne, nebuvo. Ar galėjo būti taikomas? Galėjo. Motina ir teta, siekdamos kaip nors savo supratimo lygmeniu padėti dukrai, rašė pranešimus apie jos elgesį, kontaktus su teroristais ir t.t.

Bet įdomiausia yra tai, kad pranešimai buvo parašyti jai grįžus iš Vokietijos, priimtas VSD nutarimas, kad nėra pagrindo E. Kusaitės atžvilgiu taikyti įspėjimą, o po 8 dienų pradėta byla tetos ir motinos pranešimų pagrindu… Na, atleiskite, ar tai Lietuvos struktūra taip elgiasi su Lietuvos žmonėmis? Ir koks ja gali būti pasitikėjimas? Kaip ten Šventame Rašte sakoma: ar gali Dievas duoti vaikui akmenį, jeigu jis prašo duonos? Čia gavo ne akmenį, čia gavo nuodus. Kreipėsi motina – nėra šventesnio jausmo, kaip noras išsaugoti dukrą šeimoje, – ir ji sutirštino spalvas, kaip ir pati minėjo teismo posėdyje. Ir tuo pagrindu pradedama baudžiamoji byla… Ar čia teisėtas pagrindas turint mintyse, kad VSD galėjo reaguoti įspėjimu? Atsakymas vienareikšmis.

Na, o toliau prasidėjo aktyvus baudžiamasis persekiojimas. (...)

Tai, kad E. Kusaitė susirašinėjo su Magmadovais, kalbėjosi kompiuterio pagalba, nėra visuomenei pavojinga ir įstatymų draudžiama veika, kaip jos sampratą apibrėžia Baudžiamasis kodeksas. Tai yra buitinio, socialinio lygmens kontaktai. Ir jie dirbtinai kriminalizuojami. Dar kartą pabrėžiu – tie kontaktai nebuvo visuomenei pavojingi, nusikalstami ir draudžiami kokiu nors įstatymu ir negali būti vertinami kaip įrodymai. (...)

Pagal Rusiją, mūsų kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę – čia jų pavardės iškaltos granite apačioje, kiekvieną kartą matomos, einant į teismą (teismas įsikūręs buvusiuose KGB rūmuose, kurių fasade iškaltos nužudytų rezistencijos dalyvių pavardės – red.) – yra banditai. Dabartinio vertinimo sąvoka – teroristai. Aš nesuprantu... Negi mūsų prokuratūra solidarizuojasi su šiuo požiūriu? Juk mes turime L. Vėlavičiaus pavyzdį... Kaip suvokti turime mes nepriklausomybę?.. Ar mes gerbiame savo didvyrius, kurie už tai kovojo? Ar nenurodome jų pavyzdžių kaip sektinų jaunimui? Jokio bendradarbiavimo šiuo klausimu būti negali. O jeigu jis ir yra, tai kaip jis galėtų būti vertinamas? Mažų mažiausiai kaip pareigybinių įgaliojimų viršijimas, jau nekalbant apie žmogaus teises, kurios E. Kusaitei yra ribojamos į laisvę, į sąžinės laisvę pasirinkti tokį gyvenimo būdą ir elgesį, kurį ji norėtų. O jeigu, kaip ji kaltinama, kovojo „Emirat Kavkaz“ gretose?..

Aš manau, gerbiama kolegija, kad bendradarbiaujant su FSB surinkta medžiaga buvo reikalinga tam, kad kažkaip sustiprintų VSD surinktą medžiagą (juk nieko nebuvo, išskyrus kompiuterį) ir sustiprinti ne tik FSB duomenimis, bet ir teismo nuosprendžiu. Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad šis nuosprendis (Maskvos teismo nuosprendis Magmadovų byloje – red.) neturi jokios teisinės galios, nors jame daug yra kalbama apie E. Kusaitės elgesį, kad ji į Maskvą vyko susisprogdinti.

(...) Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į Rusijos požiūrį į mūsų teismą. Kolegija tenkino mūsų prašymus, kad būtų iškviesti ir teismo posėdyje apklausti liudininkai. Na, kad jie čia atvyks buvo maža vilties, todėl kolegija ėmėsi priemonių per Teisingumo ministeriją nusiųsti klausimų sąrašą į Maskvą, kaip E. Kusaitės atžvilgiu padarė Maskvos teismas, – apklauskite ir atsiųskite. Kaip jie? Nereagavo. Ar jūs turite apklausų duomenis? Neturite. Ar apklausti sąraše esantys liudininkai? Ir išvis vertinant Rusijos požiūrį į šitą bylą galima pakartoti V. Šekspyro žodžius apie maurą: jis padarė savo darbą – gali išeiti. Prokuratūros ir teismų atžvilgiu taip ir buvo pasielgta. Mes jiems glėbiais teikėme informaciją, atsiųstą rusišką (informaciją – red.) vertėme, o kada jau tapome nebereikalingi ir nuteisė Magmadovus, liepė netrukdyti jiems dirbti... Ir jokios teisinės pagalbos sutarties, jokios pagarbos mūsų teisiniam imunitetui neliko.

(...) Man atrodo, kad teismas neturėjo galimybės įvykdyti mūsų procesinio įstatymo reikalavimų ir išsamiai, visapusiškai išnagrinėti bylą. Ar jūs turite Maskvos liudytojų apklausos protokolus? Ne. Galite remtis jų parodymais? Ne, negalite, nes tie apklausos protokolai, kuriuos pagarsinote, buvo parengtinio tyrimo apklausos protokolai – teisme parodymai keitėsi – ir pagarsinti be jokio teisinio pagrindo, numatyto procesiniame įstatyme. (...) Nėra pagrindo remtis jų parodymais, tuo labiau, kad tarp jų yra prieštaravimų.

Kas lieka? VSD darbuotojų arba veikiančių pagal jų nurodymus įslaptintų liudytojų parodymai. Šitie parodymai irgi negali būti teisiniu pagrindu pagal (Baudžiamojo kodekso – red.) 301 straipsnį. Nes nėra duomenų, patvirtinančių juos. Ir viskas ten – tik žodžiai. Baudžiamojo proceso įstatyme aiškiai pasakyta, kad negalima remtis įslaptintų liudytojų parodymais, jeigu jie nepatvirtinti kitais įrodymais, vienareikšmiškai įrodančiais nusikalstamą veiką ne buitinio lygmens santykiais ir jų dirbtine kriminalizacija, o konkrečiais faktais. Ir dar kartą grįžtame prie to paties: šitie parodymai yra tik žodžiai.

* * *

Po advokato kalbos teisėjų kolegija – Virginija Švedienė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis – padarė pertrauką iki gegužės 6 dienos, kai paskutinį žodį sakys pati teisiamoji Eglė Kusaitė.

Kitą dieną po teismo posėdžio sutrikus širdies ritmui, į ligoninę buvo paguldyta Eglės Kusaitės mama Virginija Kusienė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija