2013 m. kovo 15 d.    
Nr. 11
(2035)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Apie pagarbos ženklus dvasininkams

Dažna Lietuvos gyvenvietė jau turi savo istorijai skirtus leidinius, įrengti didesni ar mažesni muziejai, pažymėtos atmintinos vietos, susijusios su čia gyvenusiais žymesniais žmonėmis, tvarkomi ir prižiūrimi jų kapai, pastatyti paminklai.

Keliaudamas po Lietuvą domėjausi, kaip pagerbti dvasininkai, kaip saugomas jų atminimas. Pagrįstai didžiuojamės didžiulį indėlį tautos istorijoje palikusiais ir paliekančiais dvasininkais. Jie pirmieji organizavo pasipriešinimą okupantams (vysk. M. Valančius ir kt.), gynė mus, katalikus, nuo rusinimo ir pravoslavinimo. Sovietų okupacijos metais dvasininkai vėl leido pogrindinę spaudą, stiprino mūsų dvasią, ragino priešintis tikėjimo varžymui (V. Sladkevičius, S. Tamkevičius, L. Kunevičius ir kt.).

Daugumoje parapijų čia gimusieji, gyvenusieji ir dirbusieji dvasininkai tinkamai pagerbti, gerai tvarkomos vietos, susijusios su jų atminimu, – gimtosios sodybos, kapai, klebonijos ir pan. Kun. Ignas Plioraitis, kaip anksčiau kun. J. Totoraitis, rūpinasi rašytiniais paminklais – spaudinių išleidimu apie atskiras parapijas. Mačiau gerai sutvarkytus parapijų kunigų kapus. Malonu buvo girdėti, kad ir pats Zarasų parapijos klebonas kun. Remigijus Kavaliauskas asmeniškai darbavosi, juos tvarkydamas. Gerai tvarkomi kunigų kapai Marijampolės senosiose kapinėse.

Bet šį kartą daugiau norėtųsi kalbėti apie nerangiuosius, abejingus savo parapijos ir net tautos istorijai. Graudu būdavo žiūrėti į prastai tvarkomus, apleistus kapus, kur net užrašai paminklinėse lentose vos įskaitomi. Pavyzdžiui, Rozalimo kapinėse kun. Povilo Šimkevičiaus kapo metalinė tvorelė išklypusi, antkapinė plokštė su užrašu atšokusi nuo paminklo, nukritusi ant žemės (pasikalbėti su klebonu nepavyko, neatidarė klebonijos durų); Pumpėnų kapinėse – kun. V. Bijeikos kapas – cementinio antkapinio paminklo dažai apsilupinėję, užrašas vos įskaitomas; Kalvarijos kapinėse – kun. Antano Vytarto (1863–1932), religinės literatūros rengėjo, publicisto, knygnešio kapas – kryžius aprūdijęs, užrašas vos pastebimas (raidės išraižytos antkapio bortelyje); Plutiškių kapinėse – rašytojo, kun. M. Brundzos (1824–1869) kapas – metalinis antkapinis paminklas prašosi restauravimo; prašo pagalbos ir kunigų kapai Veršvų kapinėse Kaune – kai kurių antkapių užrašai neįskaitomi; Būdviečio kapinėse (Lazdijų r.) – kun. M. Plaušinaičio kapas – originalaus, iš ąžuolo išskobto kryžiaus su šventųjų skulptūrėlėmis kai kurios detalės nukritusios ant žemės, užrašo lentelė suskeldėjusi. Neradau jokio atminimo ženklo, kad parapijoje 1976–1985 metais dirbo ir slaptai pogrindinę „Aušrą“ rengė bei pats spausdino kun. L. Kunevičius. Nesužinojau, ką apie jį mena klebonas kun. G. Černauskas (mat, tuo metu buvo išvykęs į žvejų varžybas užsienyje).

Antrojo pasaulinio karo metais Kauno vyskupo aplinkraštis buvo įpareigojęs klebonus atsiųsti sąrašus dvasininkų, palaidotų parapijose. Tai paskatino nerangiuosius pasidomėti parapijos istorija. Manau, kad dabar, esant interneto svetainei www.katalikai.lt ir parapijų klebonams turint kompiuterius, tai nesunkus uždavinys. Tereikėtų minėtoje svetainėje įkurti rubrikas, pavyzdžiui, „Buvę arkivyskupijos kunigai“. Kai kurios parapijos turi savo svetaines ir rubrikas „Dvasininkai, dirbę parapijoje“, „Dvasininkai, kilę iš parapijos“. Vyskupų žodis paskatintų apsileidusiuosius kunigus pagerbti pirmtakus.

Antanas STAŠKEVIČIUS,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija