|
Tiekė žmonėms šviesos tada, kada buvo tamsiausia naktis
Taip apie kunigą Martyną Sederevičių ir jo bendražygius rašė Vaižgantas: Kai snaudė galingesnieji, daugiau pajėgę padaryti, darė krutėjo menkesnieji. Sederevičius, Kušeliauskas ir kiti tolygūs tiekė žmonėms šviesos tada, kada buvo tamsiausia naktis (Vaižgantas, Raštai 2004, 15 t., 441 psl.). Ta šviesa pradėjo sklisti iš Sudargo (Šakių r.), kai 1873 metais kun. M. Sederevičius čia atvyko ir buvo paskirtas klebonu. Turėdamas įgimtą labai šviesų protą, suvokė pražūtingas spaudos draudimo pasekmes ir ryžtingai ėmėsi knygnešystės naštos. Ne veltui vėliau buvo vadintas knygnešių tėvu.
Atvykus kun. M. Sederevičiui, Sudargas tapo šviesuolių traukos centru. Graži gamta, nuostabūs gamtos vaizdai, Nemunas tikriausiai dar padidino tą trauką.
Gražią Sudargo vietą aukščiausią Nemuno kranto kalną, tad ir patį kleboną, lankė daug svečių; čia prasidėjo tėvynės mylėtojų susirinkimai. Čia dažnai atvykdavo Petras Kriaučiūnas, J. Basanavičius, Meč. Dovoina-Silvestravičius, Ser. Kušeliauskas ir kiti, rašė Vaižgantas (Raštai 2004,15t.,434psl.).
Šiandien, po daugiau nei šimto metų, džiaugtis nėra kuo. Ne tik todėl, kad nesirenka ant kalno šviesuoliai ir nėra tėvynės mylėtojų susirinkimų. Žinoma, būtų gražu ir labai reikalinga, jei ir šiandien visa tai vyktų. Bet kur tau! Nedaug trūko, kad visa, kas dar likę ant to įžymaus kalno, būtų nugriauta ir pastatyti kultūros namai! O jiems, labai keista, neužteko vietos visame Sudarge. Galėjo būti sunaikinta tautai brangi, gal net šventa vieta, kur DAŽNAI rinkdavosi nusipelnę mūsų tautai žmonės, kur PRASIDĖJO tėvynės mylėtojų susirinkimai!
Pavyko sustabdyti, o gal pristabdyti, nes sklando gandai, kad, jei būtų pavykęs sumanymas nugriauti kleboniją, kažkas būtų davęs tris milijonus litų. Gandų niekas negali nei sustabdyti, nei uždrausti, tik ir didžiausiam naivuoliui turėtų būti suprantama, kad veltui niekas nieko neduoda. Dykai tik masalas spąstuose laukia. Beje, gandai supriešina žmones, o to susipriešinimo Sudarge ir taip per akis.
Reikia paaiškinti kalbėjome apie kalną, o atsirado klebonija, menanti kun. M. Sederevičių ir knygnešių laikus, stovinti ant to kalno. Nieko nuostabaus, kad pirmiausia ji užkliuvo, o pernai buvo ruoštasi ją visiškai nugriauti, vis nerandant vietos kultūros namams. Viskas baigėsi tuo, kad 2011 m. lapkričio 22 d. senoji Sudargo klebonija buvo įrašyta į Kultūros paveldo vertybių registrą. Savaime suprantama, ne taip lengvai ir paprastai tai įvyko.
Taigi šiandien tą garbingą praeitį menanti vieta yra apleista, nesutvarkyta, o vasarą nėra kam ir žolę nupjauti. Aišku, kad turėtų būti visiškai kitaip, kadangi 2014-aisiais sukaks 110 metų nuo spaudos grąžinimo. Gal vertėtų ne gandų klausytis, o prisiminti mūsų himno žodžius: Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia. Praeitis moralinis pagrindas, ant kurio gyvename ir kuriame ateitį. Verta atkreipti dėmesį ir į Vaižganto, mūsų tautos sielos gelmių žinovo, patarimus. Dar 1924 m. sausio 10 d. Krikščionių demokratų partijos Ryto dienraštyje Nr.8 jis rašė: Yra sumanymas pastatyti simbolinį Lietuvos Nepriklausomybės paminklą Nežinomajam Knygnešiui. Ar tai įvyks, ar ne, tuo tarpu reikėtų pasirūpinti, kad bent koks regimas ženklas atsirastų tose vietose, kur veikė žinomieji knygnešiai. Sudargo rinkelėje turi kieno nors sumanymu atsirasti nors mažas paminkliukas tos vietos klebonui M. Sederevičiui, kurs per daugelį metų aprūpindavo prūsinėmis knygomis ir ne tik visą Suvalkiją, bet ir dalį šiapus Nemuno.
Ši mintis realizuota 1939 metais Kaune, Karo muziejaus sodelyje pastačius Juozo Zikaro (18811944) skulptūrą Knygnešys ir įrengus Knygnešių sienelę.
Kun. M. Sederevičiui ir jo bendražygiui S. Kušeliauskui pavasarininkai ir ateitininkai 1932 metais pastatė antkapinį paminklą Sudargo kapinėse, kuris negali prilygti paminklams aikštėse ir kitose viešose vietose. Vaižgantas pageidavo M. Sederevičiui ne antkapinio paminklo, nors toks irgi būtinas, bet rinkelėje t. y. aikštėje, kaip tautai nusipelniusiam asmeniui.
2014-ieji ne tik spaudos atgavimo metai, bet ir Vaižganto gimimo 145-metis. Nors buvo aukštaitis, bet, kaip matome, jam rūpėjo ir Suvalkijos reikalai. Ta proga turėtų ant jo minimo aukščiausio Nemuno kranto kalno atsirasti skulptūra Knygnešiui. Ji turėtų būti aukšta, iš toli matoma kiekvienam atvykstančiam, kaip ir knygnešių nešta šviesa pasiekdavo kiekvieną, net tolimiausią užkampį.
Knygnešių pradėta kova su tamsa nesibaigė. Nors šiandien kaip niekada daug lietuviškų knygų, bet tamsa ir jos sąjungininkas melas gajūs. Tikėkime, kad ir šviesa, ir tiesa mus visur ir visada lydės.
Senoji Sudargo klebonija, kaip neatskiriama paminklo Knygnešiui dalis, sutvarkyta ir atnaujinta turi tarnauti žmonėms. Ji ypač reikalinga jaunimui, kad primintų garbingą mūsų tautos praeitį. Knygnešystės muziejus toje patalpoje labai tiktų, būtų reikalingas ir lankomas.
Antanas Naujokaitis
Vilnius
© 2013 XXI amžius
|