Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kaišiadorių vyskupijoje

Elektrėnų dekanate

Vasario 16-osios Akto signataro įamžinimas

Šv. Mišiose giedojo Stakliškių bažnyčios jaunieji giesmininkai

Homiliją sako mons. dr. Algirdas Jurevičius. Sėdi (iš kairės): klebonas kun. Algimantas Gaidukevičius, vyskupas Juozas Matulaitis ir kun. Sigitas Grigas

Jaunieji onuškiečiai nunešė prie D. Malinausko kapo

Renginio svečiai prie Vasario 16-osios signataro D. Malinausko kapo

Buvusi mokytoja Nijolė Baranauskienė

ir direktorius Vincas Politika

Kalba Kovo 11-osios Akto signataras Česlovas Juršėnas. Toliau – renginio vedėjai Kęstutis Kondratavičius ir Stasė Masilionienė

Onuškio Donato Malinausko vidurinė mokykla

Vytautavos parapijiečiai po pamaldų prie nebaigto į bažnyčią perstatyti klojimo 1939 metais

Mokyklos direktorė Laima Blikertienė

Viktoras Jencius-Butautas pasakojo apie per metus po knygos išleidimo sužinotus dalykus

Signatarų namų atstovė Meilutė Peikštenienė įteikė Vasario 16-osios Akto kopiją

Kalba seniūnė Zita Aniulienė

Minėjimo dalyviai

ONUŠKIS. Kovo 11 dieną Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius ir kun. Sigitas Grigas aukojo šv. Mišias už Vasario 16-osios Akto signatarą Donatą Malinauską (1869–1942), prieš 20 metų perlaidotą šios bažnyčios šventoriuje. Tą atmintiną mūsų tautai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimo dieną kartu melstasi ir už visas laisvės kovų aukas. Šv. Mišios aukotos D. Malinausko vardo suteikimo Onuškio vidurinei mokyklai proga. Vysk. J. Matulaitis, kreipdamasis į susirinkusiuosius, perdavė ordinaro vysk. Jono Ivanausko sveikinimą. Tikėjimo metų proga vyskupas prašo branginti tikėjimo dovaną, visomis gyvenimo aplinkybėmis remtis Dievo malone, asmenine bendryste su Juo, Bažnyčios mokymu. Šv. Mišių pamoksle mons. dr. A. Jurevičius priminė 1990 metų kovo 11-osios vakarą, kuomet visi prie televizorių ekranų stebėjome Aukščiausiosios Tarybos posėdį, kurio metu buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Nors raginta neskubėti, tačiau tauta galvotrūkčiais veržėsi į laisvę priimdama viską, ką laisvė atneš. Deja, atnešė ekonominę blokadą, kuriai žmonės priešinosi aukodami savo santaupas, vertingus papuošalus ir tokiu būdu kaupė Blokados fondą. Be vasario 16-osios nebūtų ir kovo 11-osios. Šios dvi datos atnešė lemtingus Lietuvos istorijos posūkius ir apdovanojo didžiuliu entuziazmu tautos vaikus savarankiškai ir laisvai tvarkyti savo bei valstybės gyvenimą. Naujumas yra kažkas dieviška, nes įvairiais būdais dalyvavę Nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose supratome, jog be Aukščiausiojo pagalbos tie istorijos posūkiai būtų neįmanomi. Tiesiog norisi kartu su psalmininku šaukti: „Viešpatie, aš tave aukštinsiu, tu gi mane iš priešų rankų ištraukei...“ Aiškindamas pranašo Izaijo knygą pamokslininkas atkreipė dėmesį į pranašystę: „Aš sutversiu naują dangų ir naują žemę... Jeruzalę paversiu džiaugsmo miestu, ir jos gyventojus – džiaugsmo tauta“. Dievas daro viską nauja, Dievas suteikia džiaugsmą. Džiaugdamiesi brangia laisvės dovana, prisimename tuos, kurie paruošė kelią į laisvę: partizanus, žmogaus teisių gynėjus. Ypač prisimename Vasario 16-osios akto signatarą D. Malinauską. Šiandien mūsų visuomenėje dažnai pabrėžiama, kad valstybė atskirta nuo Bažnyčios, todėl labai trūksta bendradarbiavimo ir bičiulystės. O štai XX amžiaus pradžioje, kuomet buvo ruošiamas kelias Lietuvos nepriklausomybei paskelbti, situacija buvo visai kitokia. Skaitydami D. Malinausko biografiją randame paminėtą tokį faktą: „Gyvendamas Onuškyje susipažino su klebonu Stanislovu Šlamu, jau nuo seminarijos laikų platinusiu lietuvišką spaudą. Donatas Malinauskas tapo jo patikimu padėjėju. Duodavo S. Šlamui pinigų lietuviškoms knygoms pirkti. Žandarų užverbuotas agentas Pranas Petruševičius savo 1900 m. spalio 19 d. pranešime Vilniaus gubernijos žandarų valdybai rašė, kad Donatas Malinauskas palaikė ryšius su Jiezno klebonu Mykolu Masiuliu, Butrimonių klebonu Kazimieru Daukša, Valkininkų klebonu Povilu Kuolu, Dusmenų – Kazimieru Valentinu, Žaslių – Kazimieru Kybeliu, Žaslių vikaru Benediktu Krištaponiu. Šie asmenys dalyvaudavo susitikimuose, kuriuos agentas pavadino literatiškais pasikalbėjimais. Susitikimai vykdavo pas Donatą Malinauską arba pas vieną iš kunigų. Šio ratelio nariai lietuviškos spaudos gaudavo iš Stakliškių parapijos knygnešio (pavardė nežinoma) ir iš Suvalkijos knygnešių“ (http://lt.wikipedia.org/wiki/
Donatas_Malinauskas). Pamokslininkas retoriškai klausė: „Kas iš pasauliečių gali pasigirti, kad pažįsta ir bendrauja su tiek kunigų, siekdami bendro tautai ir Tėvynei reikalingo tikslo?“ Atsižvelgiant į to meto susisiekim galimybes (važiuodavo turbūt arkliu), akivaizdu, kad D. Malinauskas buvo didelis lietuvybės puoselėtojas, nuolat ieškojęs tai veiklai bendraminčių, bendram darbui suvienijęs daugelį kunigų, skirtingų charakterių įvairių parapijų žmonių. Pasak mons. A. Jurevičiaus, šiandien, kai švenčiame Onuškio vidurinės mokyklos „perkrikštijimą“ nauju vardu, turime vilties, kad pradėję šią šventę bažnyčioje, stiprinsime visų organizacijų bendradarbiavimą bendram tikslui: sieksime įdiegti jaunajai kartai tvirtas vertybes, pagarbą žmogui, meilę Dievui ir Tėvynei.

Šv. Mišiose giedojo Stakliškių bažnyčios jaunieji giesmininkai, o Onuškio klebonas kun. Algimantas Gaidukevičius dėkodamas visiems dalyvavusiems, išreiškė viltį, kad nuo šiol tiek daugybės žmonių pamaldose sulauks kiekvieną sekmadienį. Buvo sugiedota „Tautiška giesmė“. Paskui vyskupas pašventino žvakes, kurias paskui jaunieji onuškiečiai nunešė prie D. Malinausko kapo. Čia trumpai šio signataro gyvenimo faktus priminė mokytojas Kęstutis Andrulionis.

Beje, D. Malinauskas gal net svarbesnis kaimyninei Vytautavos parapijai, kurios pradžia – Vytauto Didžiojo – 1930-ieji – metai. Po to, kai lenkai okupavo Vilniaus kraštą ir greta ėjo siena su Lenkija, čia Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta sumanė įkurti naują parapiją ir pastatyti bažnyčią. Tą sumanymą realizavo D. Malinauskas. Jis dovanojo Paulinavos palivarką, Jankovicų kluoną ir Žakaičių tvartus. Paskui buvo parinkta vieta mūrinei bažnyčiai, kapinėms ir klebonijai, bet miestelio kūrimą nutraukė karas. Dabar Vytautavoje tebestovi „laikina“ Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pastatyta rekonstravus D. Malinausko dovanotą klojimą. Šioje mažoje, apie 200 gyventojų turinčioje parapijoje kun. A. Gaidukevičius kas antrą sekmadienį aukoja šv. Mišias. Čia dar yra ir Panosiškių koplyčia, į ją klebonas irgi atvyksta kas antrą sekmadienį. Klebonui sielovadoje talkina ir anksčiau čia klebonavęs, o dabar altaristas kun. Ignas Kavaliauskas.

Onuškio klebonas kun. A. Gaidukevičius sakė, kad bet kuriai parapijai svarbu turėti mokyklą, nes kai nėra jos, labai nyksta parapija. Onuškio parapija irgi labai nyksta, tai rodo kad ir tokie skaičiai: 2007 metais čia pakrikštyta 30 vaikų, palaidoti – 57 parapijiečiai, 2008 metais pakrikštyti 36, palaidoti 55, 2009 metais pakrikštyti 35, palaidota 60, 2010 metais pakrikštyta 30, palaidoti 68, 2011 metais pakrikštyti 36, palaidoti 45, 2012 metais krikštų buvo 24, o laidotuvių – 55. Taigi per šešerius klebono darbo metus šioje parapijoje buvo 191 krikštas ir 340 laidotuvių. Jei tokiais tempais mažės gyventojų, netrukus nereikės nė vidurinės mokyklos. Bet gal tie tempai sulėtės ir gyventojų ims daugėti, o mažąja Vilniaus arkikatedra vadinamoje Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje sekmadieniais atsiras daugiau maldininkų.

Minėjimas, pavadintas „Mokykla ir Lietuva“, tęsėsi nauju vardu pavadintos mokyklos aktų salėje. Renginio vedėjai – mokyklos direktoriaus pavaduotoja Stasė Masilionienė ir moksleivis Kęstutis Kondratavičius – išvardijo gausius svečius. Mokyklos varinių pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Vytautas Pilibavičius) susirinkusiesiems giedant sugrojo Lietuvos himną.

Paskui kalbėjo Kovo 11-osios Akto signataras Česlovas Juršėnas. Jis teigė, kad Nepriklausomybės atkūrimas buvo ne vien jų, signatarų, bet ir visų darbas. „Svarbiausia, kad be tautos pakilimo, be Sąjūdžio, savarankiškos kompartijos, visų skirtingų pažiūrų žmonių, kurie turėjo vieną tikslą, indėlio, Kovo 11-osios nebūtų buvę“, – sakė Č. Juršėnas. Jis priminė, kad 124 balsavo „už“, o 6 susilaikė, bet jie vėliau aiškino, kad neturėjo savo rinkėjų įpareigojimo balsuoti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Signataro manymu, svarbu ir tai, kad tie šeši nebalsavo „prieš“, nes kitose aplinkinėse šalyse panašiai sprendžiant tokį istorinį klausimą, visada tokių būdavo – keli, keliolika ar net keliasdešimt. Tą naktį dirbo visi Atkuriamojo Seimo nariai ir kolegas lenkus ragino nebalsuoti „prieš“. Devyniolikos signatarų jau nėra, todėl Č. Juršėno prašymu jie buvo pagerbti tylos minute. Signataras teigė, kad tą dieną išvengėme aukų, jų reikėjo vėliau ir sakė, kad net vieno žmogaus auka yra didelė ir jos negalima įkainoti jokiais pinigais. Vis dėlto istorijoje svarbu, kokie būna aukų mastai. Palyginkime, kiek žmonių žuvo Užkaukazėje, Centinėje Azijoje ar Jugoslavijoje. Lietuvai laisvė tada mažiau gyvybių kainavo. „Tai, kad mes sugebėjome sklandžiai įeiti į kitą būvį, susitvarkyti su daugeliu problemų, buvo pasiekimas“, – teigė Č. Juršėnas. Bet tai nebuvo paprasta, reikėjo, kad LKP sklandžiai atsiskirtų nuo TSKP. Nuo tokio smūgio Sovietų Sąjunga pradėjo eižėti. Daugelis sąjūdininkų dalyvavo tame suvažiavime ir suprato, kad atsiskyrimas buvo žingsnis Nepriklausomybės link. Kovo 11-ąją ginčytasi dėl taktikos, kaip įtvirtinti Nepriklausomybę, bet svarbiausias darbas buvo padarytas. Nepaisydami visokių negerovių, turime džiaugtis, kad turime Nepriklausomą, demokratinę, tarptautiniu mastu pripažintą valstybę, vieningai veikiant kairiosioms ir dešiniosioms partijoms mes įstojome į NATO, Europos Sąjungą. Č. Juršėnas apgailestavo, kad vis nėra tokio geresnio gyvenimo, kurio tikėjosi visi žmonės, eidami į Kovo 11-ąją. Jis pateikė Kovo 11-osios analogijų su Vasario 16-osios Akto rengimu, kai keturi Tarybos nariai išėjo iš jos nesutikdami su tokiu Akto teksto variantu, priimtu anksčiau. Likusieji suprato, kad bus blogai, jei apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą paskelbs ne visi Tarybos nariai – ne taip supras pasaulis ir vokiečiai, kurie tada buvo Lietuvą okupavę, todėl prasidėjo derybos, ir tie keturi Tarybos nariai įtikino likusiuosius išbraukti iš Akto bet kokius ryšius su Vokietija. Tada dauguma nusileido mažumai. „Norint siekti didelio tikslo reikia rasti įmanomai didžiausią sutarimą“. Taigi jau Vasario 16-ąją tai buvo parodyta. Vėliau – ir Kovo 11-ąją, ir priimant sprendimus jungtis į NATO. Č. Juršėnas džiaugėsi, kad dar vieno signataro vardu pavadinamas objektas – šįkart mokykla.

Kitas Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Rudzys perskaitė premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimą.

Seimo narė Dangutė Mikutienė teigė, kad mokyklai D. Malinausko vardo suteikimas yra didelis įpareigojimas ir iššūkis. Šis žmogus darbus Lietuvai darė ne todėl, kad jo vardas ir pavardė kam nors būtų suteikti. Visi, kovojusieji už Nepriklausomybę, tai darė ne siekdami įsiamžinti, o iš didelės meilės Lietuvai, įsitikinimų.

Trakų rajono meras Vytautas Zalieckas sakė esąs krikštytas Onuškio bažnyčioje, todėl jam džiugu, kad šio miestelio mokykla galės garsinti D. Malinausko vardą. Kad Onuškiui svarbus D. Malinausko vardas, sakė jau seniai įsitikinusi ir savivaldybės administracijos direktorė Asta Kandratavičienė, kuri kartu su kitais aplankė nemažai seniūnijos vietų. Ji linkėjo mokyklai didžiuotis šiuo vardu.

Istorikas ir knygos apie D. Malinauską „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ autorius Viktoras Jencius-Butautas pasakojo apie per metus po knygos išleidimo sužinotus dalykus. Jis, kaip dvarininkų palikuonis, su giminėmis besikalbantis lenkiškai, jų paklausė, kaip rašyti lenkiškas pavardes? O jie liepė rašyti taip, kad jas perskaitytų lietuviai. D. Malinauskas buvo iš tų žmonių, kurie įvedė raides „š“, „č“, o mums jau dabar, atrodo, jų nereikia. „Jeigu mūsų Seimo nariams sunku susikalbėti su lenkais, mes, dvarininkų palikuonys, jiems paaiškinsime, kaip reikia rašyti“, – sakė V. Jencius-Butautas. Jis teigė, kad nuvažiavus į Lenkiją tikrai reikia atsiprašyti, bet ne lenkų, o visų repatrijavusių į Lenkiją Lietuvos žmonių, kurie kadaise turėjo išvažiuoti ir iki šiol neatgauna turto. Pasak istoriko, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius turėjo jų atsiprašyti, kad išvijo iš Tėvynės.

Vysk. J. Matulaitis linkėjo šios mokyklos mokiniams būti švyturėliais kitiems. Nuo šiol mokyklos vardas suteikia ir pareigas, kurių reikia laikytis. „Semkimės stiprybės iš mūsų tautos gražios praeities, gerų, pasišventusių žmonių, tų, kurie aukojosi dėl Tėvynės laisvės. Linkiu, kad mokykla taptų tyru šaltiniu, iš kurio mokiniai galėtų semtis žinių, doros ir kad tai džiugintų Lietuvą“.

Signatarų namų atstovė Meilutė Peikštenienė sakė, kad jei mokykla nori turėti signataro vardą, įprasta, jog to siekti turi kartu su bendruomene. Onuškiečiams tas kelias nebuvo lengvas, bet pagaliau bendruomenė jį nuėjo. Viešnia įteikė Vasario 16-osios Akto kopiją, kurią signataro vardu pavadinta mokykla privalo turėti. Beje, mokiniai, perskaitę kiekvieną Akto žodį ir skaičių, ras bent 12 atsakymų į įvairių egzaminų klausimus.

Šią mokyklą baigusi, 20 metų čia mokytojavusi, tris dukras auginanti seniūnė Zita Aniulienė linkėjo jai būti šviesos centru ir padovanojo Svečių knygą, kurioje netrukus atsirado pirmieji įrašai.

Nuo 1990 metų dirbanti mokyklos direktorė Laima Blikertienė pateikė keletą skaičių apie Onuškio mokyklą: prieš 470 metų buvo skirtas sklypas mokyklai, beveik prieš 150 metų įkurta parapijinė mokykla, nuo 1919 metų joje kalbama lietuviškai, 1936 metais atidaryta šešių skyrių mokykla, 1946 metais – progimnazija, 1951 metais – vidurinė. Ji džiaugėsi mokytojais, iš kurių net penkiolika (daugiau kaip pusė) – buvę šios mokyklos mokiniai. Beje, dabar čia yra 208 mokiniai, o 2005–2006 mokslo metais buvo net 319, mažiausiai būta 1995–1996 mokslo metais – 166. Daugiausiai abiturientų – net 36 – buvo pernai, o mažiausiai – 1995–1996 mokslo metais, – tik devyni. Taigi mokinių skaičius labai svyruoja. Mokykla jau nuo 1990 metų galvojo apie D. Malinausko vardą, nuosekliai jo siekė ir pagaliau gavo.

1961–1989 metais buvęs mokyklos direktorius Vincas Politika papasakojo, kaip jo darbo metais mokykla augo, didėjo, o aktų salė buvo didžiausia visame Trakų rajone. Jis didžiavosi, kad daug buvusių mokinių dabar čia dirba.

Buvusi mokytoja Nijolė Baranauskienė priminė, kad mokyklos mokiniai visada tvarkė partizanų palaidojimo vietą, domėjosi žuvusiųjų istorijomis. „Prisiminkite savo istoriją, gerbkite ir mylėkite savo kraštą“, – ragino mokytoja ir priminė, kad nuo Vasario 16-osios prasidėjo valstybė, kultūra, švietimas, kuris buvo labai gražiai sutvarkytas. Mokytoja priminė 1919 metus, kai Onuškio vaikai gavo teisę mokytis lietuviškai, kiek jie atmintinai išmoko eilėraščių apie Lietuvą. Jos mama, net ir 90 metų sulaukusi, deklamavo ne vieną 1919 metais išmoktą Maironio eilėraštį. „Matau atkurtos Nepriklausomybės 23 metų mokyklos praeitį ir stebiuosi, kiek jos mokiniai daug pasiekė įvairiuose konkursuose, tarptautiniuose projektuose“, – džiaugėsi N. Baranauskienė.

Buvusi mokinė Aušra Uždavinytė sakė šioje mokykloje išmokusi gyvenimo pamokas, kad mokytojas su mokiniu gali bendrauti ne formaliai, o šiltai, nuoširdžiai, ką reiškia nusivilti ir atleisti, atsiprašyti, pavėluoti, užjausti, padėti. „Jei aš turiu šiokios tokios vertės savo asmenyje, tai visu 100 proc. esu dėkinga savo mokyklai ir čia dirbusiems bei tebedirbantiems mokytojams“, – teigė buvusi mokinė, mokyklos bendruomenei linkėjusi tęsti senąsias tradicijas, o garbiesiems politikams – protingų sprendimų kaimo ir mokykloms, priminusi, kad didžiausia mokyklos vertybė yra čia besimokantis ir dirbantis žmogus, o ne išleisti ar sutaupyti pinigai, ne krepšelių kiekis ar geografinė padėtis.

Kalbėjo ir kiti sveikintojai, vėliau buvo apdovanoti įvairiuose konkursuose geriausiai pasirodę mokiniai – Justė Žilionytė, Ieva Kudarauskaitė, Jokūbas Žilionis. Meninę programą parodė mokiniai ir mokytojai. Prasmingas renginys baigtas mokyklos valgykloje, svečiams besišnekučiuojant prie arbatos.

Romas BACEVIČIUS

Trakų rajonas
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“