Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Benediktas XVI: krikščionybė garantuoja ateitį

Mindaugas BUIKA

Paskutinis Šventojo Tėvo susitikimas su Romos seminaristais

Reni Guido. Apaštalo šv. Petro atgaila

Caravaggio. Apaštalo šv. Petro nukryžiavimas

Paskutinė „lectio divina“ seminaristams

Pamaldžiai laukiant naujojo Kristaus vietininko išrinkimo Vatikane vykstančioje kardinolų konklavoje ir nesiveliant į žurnalistinių „konklavų“ spekuliacijas, norisi dar kartą priminti popiežiaus emerito Benedikto XVI iškilų teologinį mokymą, išdėstytą ypač paskutinėmis jo pontifikato, kurį galima kvalifikuoti ir kaip dvasinius priesakus būsimajam Bažnyčios gyvenimui, pastoracinei veiklai, dienomis. Šiuo atžvilgiu ypatingą vertę turi Šventojo Tėvo paskutinė pamoka „lectio divina“, Gavėnios išvakarėse pravesta Romos didžiojoje kunigų seminarijoje būsimiesiems kunigams. Tradicinis metinis Romos vyskupo susitikimas su klierikais, kuriame dalyvavo kunigai bei seserys vienuolės, vyko vasario 8 dieną Pasitikėjimo Dievo Motinos šventėje, taigi, likus tik trims dienoms iki Benedikto XVI viešo paskelbimo apie jo atsistatydinimą, ir dėl to jis, žinoma, jau buvo apsisprendęs.

Todėl Šventojo Tėvo apsilankymo seminarijoje metu pravestas apaštalo šv. Petro pirmojo laiško komentavimas ir visų jo paskelbimo aplinkybių aptarimas yra tikrai vertingas, kadangi pabrėžė, jog minėtas laiškas „yra kone pirmoji enciklika, su kuria pirmasis apaštalas – Kristaus vietininkas – kreipiasi į visų laikų Bažnyčią“.

Tai svarbi Benedikto XVI pastaba, kadangi nurodymas „visų laikų“, reiškia ir į mūsų dienų bažnytinį gyvenimą, o apaštalo laiško lyginimas su „pirmąja enciklika“ yra simbolinis dar ir tuo atžvilgiu, kad atsistatydinusio Popiežiaus planuota paskutinioji Tikėjimui skirta enciklika liko nepaskelbta. Taigi, Šventasis Tėvas tarsi kaip kompensaciją siūlo geriau susipažinti su pirmojo popiežiaus šv. Petro didžiąja enciklika bei jos aktualumu šiuolaikiniams krikščionims ir jų ganytojams. Ekspertai pripažino, kad savo paskutiniąją „lectio divina“ Benediktas XVI vėl pravedė su būdingu nepralenkiamu intelektualumu ir erudicija, beveik nesinaudodamas jokiais išankstiniais užrašais, tačiau minčių skaidrumas ir aiškumas dėl to visiškai nenukentėjo.

Kalbos pradžioje šv. Petras pristatomas kaip „apostolus“, kuris Jėzuje išpažino Mariją ir būsimosios Bažnyčios vardu patvirtino: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16), todėl Viešpats, atsiliepdamas jam, pažadėjo: „Tau duosiu Dangaus karalystės raktus“ (Mt 16, 19). Šventasis Tėvas priminė, kad Petras su būdingu žmogišku nuodėmingumu net tris kartus Jėzaus išsižadėjo, bet per atgailos malonę vykdė savo misiją su begaline meile Dievui ir didžia atsakomybe Bažnyčiai. Todėl būtent pirmiausia jam Išganytojas po velykinio Prisikėlimo patikėjo ganyti išpažinėjų kaimenę (Plg Jn 21, 15–17), ir tai jis ištikimai atliko iki martirologinės savo gyvybės aukos. Benediktas XVI atkreipia dėmesį, kad Apaštalo laiškas parašytas puikiu graikų kalbos stiliumi, todėl abejotina, ar be kitų pagalbos jį galėjo parašyti paprastas Galilėjos ežero žvejys, koks buvo šv. Petras. Bet tų pagalbininkų buvimas tik patvirtina apaštalo mokymą, kaip visos Bažnyčios tikėjimo raišką, kad šv. Petras kalba „expersona Ecclesia“ vardu, nors ir prisiimdamas asmeninę atsakomybę.

Bendrystės ir kankinystės jungtis

Toks buvimas bendrystėje su Bažnyčia, anot Šventojo Tėvo, lemia pirmojo Popiežiaus mokymo prasmingumą bei vaisingumą, nes pradėtas individualizmas su genialių, bet privačių idėjų reiškimu neišvengiamai veda į istorijos užmarštį. Apaštalas šv. Petras savo laiško pabaigoje mini Silvaną ir evangelistą Morkų, kurie buvo apaštalo šv. Pauliaus draugai, ir tai Benediktą XVI skatina daryti išvadą, kad nereikia kalbėti apie atskiras šv. Petro ar šv. Pauliaus teologijas ir jas priešpastatyti, bet apie bendrą „Bažnyčios teologiją“, kuri atspindi Bažnyčios tikėjimą ir veiklą. Žinoma, Bažnyčioje gali būti įvairių charizmų, skirtingų raiškos būdų ir ganytojiškų temperamentų, kaip kad labai skirtingi buvo apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus charakteriai. Bet jie nekonfliktuoja, o lieka kartu bendrame tikėjime. Tai yra stiprybės garantija ir apaštalų įpėdinių – vyskupų – kolegijoje.

Popiežius Emeritas savo baigiamojoje pamokoje būsimiesiems dvasininkams akcentavo, kad apaštalas šv. Petras rašė Bažnyčiai iš Romos, kuri laiške prasmingai vadinama „Babilonu“, kuri tuomet buvo civilizuoto pasaulio sostinė, ir visam laikui tapo krikščionybės „sostine“. Štai kodėl su Romos vyskupo, koks buvo apaštalas šv. Petras, buvimu bei jo įpėdinyste galima kalbėti apie bažnytinį primatą kaip krikščioniškosios vienybės įprasminimą. Be to, būtent anuometinėje Romoje realizuojamas Bažnyčios visuotinumo principas susiliejus pagoniškajai ir žydiškajai krikščionybei. „Petro persikėlimas iš Jeruzalės į Romą reiškė transformavimąsi į Bažnyčios visuotinumą, į visų tautų ir visų epochų Bažnyčią, kuri priklauso ir žydams“, – aiškino Benediktas XVI. Iš Jeruzalės į Romą buvo perkeltas ir visuotinį pobūdį įgijo ir martirologinis krikščionybės elementas, kadangi atvykdamas į antikinės imperijos sostinę Apaštalas „žinojo, kad jo gyvenimo pabaiga bus kankinystė, bus kryžius“, sekimas Kristumi iki galo. Šv. Petras kviečia visus tikinčiuosius priimti martirologinį krikščionybės elementą, kuris gali turėti labai skirtingas formas. „Niekas negali sakyti esąs krikščioniu, jeigu neseka Nukryžiuotuoju, jeigu nesutinka priimti kankinystės“, – darė išvadą Šventasis Tėvas.

Vengti klaidinančio triumfavimo

Taip prasmingai aptaręs laiško autoriaus bruožus, Benediktas XVI pripažino, kad reikia pakalbėti ir apie žmones, kuriems jis adresuotas. Apaštalas kreipiasi į „pakeleivius, pasklidusius ir (...) išrinktuosius (plg. 1 Pt 1, 1), taigi čia vėl turime naują „garbės ir kryžiaus paradoksą“ – likimą būti išrinktaisiais, bet kartu keliaujančiais ir pasklidusiais svetimšaliais, savotiška mažuma. Šventasis Tėvas priminė, kad išrinktųjų garbės titulą turėjo Izraelio tauta ne dėl gausos, bet dėl Dievo meilės. Tą „išrinktųjų“ apibūdinimą šv. Petras dabar perkelia krikščionims su gauta krikšto ar net kunigystės dovana ir ne dėl gavėjų nuopelnų, bet dėl Dievo gerumo, todėl ši dovana, iš anksto dangiškajam Tėvui numačius, visada reiškia užduotį, misiją ir atsakomybę už kitus. Taigi, tapimas „išrinktu“ turi būti priimtas su padėka ir džiaugsmu: „Dievas galvojo apie mane. Jis išrinko mane kaip kataliką, kaip Jo evangelijos skelbėją, kaip kunigą“, ir į tai reikia atsiliepti. Bet ne su klaidinančiu triumfavimu, kad išrinko ir padarė svarbų, gal netgi svarbesnį už kitus, o su džiaugsmingu nuolankumu ir supratingumu, kad ta privilegija reiškia nepritapimą prie daugumos ir neišvengiamus kentėjimus.

Benediktas XVI pastebėjo, kad krikščionys ir dabar, XXI amžiuje (!), yra labiausiai persekiojama tikinčiųjų grupė pasaulyje – statistika patvirtina, kad trys ketvirtadaliai aukų dėl savo tikėjimo yra Kristaus išpažinėjai ne tik Rytuose, kur krikščionys kenčia nuo islamiškojo ekstremizmo, bet ir Vakaruose, kur diskriminuojami dėl nepritarimo įsivyravusioms materialistinėms tendencijoms su jos lydinčiais moralei ir prigimčiai prieštaraujančiais dalykais. „Krikščionys iš tikrųjų nėra tik svetimšaliai: mes irgi esame krikščioniškos tautos, didžiuojamės įnašu į jų kultūros formavimąsi“, – pabrėžė Šventasis Tėvas ir nurodė„sveiką patriotizmą“ bei sveiką priklausymo tautai džiaugsmą, didžiavimąsi jos didinga kultūros ir tikėjimo istorija. Vis dėlto krikščionys visada, netgi šiandien, yra svetimšaliai ta prasme, kad „gyvena ne kaip visi“, gyvena ar jau bent stengiasi gyventi pagal Dievo Žodį, todėl lieka kaip mažuma.

Krikščionybės šaknys, Bažnyčios mokytojo šv. Augustino žodžiais tariant, yra ne apačioje, kaip medžių, bet viršuje. Jos nukreiptos į dangų, todėl jos išpažinėjai nesitenkina įprastais gravitacijos (traukos į žemiškuosius reikalus su interesų, užgaidų, aistrų patenkinimu) dėsniais. „Melskime, kad Viešpats padėtų priimti mums šią gyvenimo misiją, kad ta prasme gyvendami kaip svetimšaliai ir būdami atsakingi už visus, stiprintume gėrį pasaulyje“, – kalbėjo Benediktas XVI paskutiniajame susitikime su Romos seminaristais.

Bažnyčia yra nenudžiūstantis medis

Baigiamojoje įspūdingos meditacijos dalyje jis aptarė kitus tris apaštalo šv. Petro laiško pradžioje sutinkamus terminus: „atgimdytas“, turintis „nevystantį paveldą“, bei „sergėjamas tikėjimu“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad buvimas atgimdymas – krikščionybės priėmimas, įtikėjimas nėra asmeninės valios sprendimas, nėra stojimas į kokią tai organizuotą grupę dėl kokių nors priežasčių su vėlesne galimybe iš jos pasitraukti. Tapimas krikščioniu pirmiausia yra Dievo veikimo pasekmė ir su šiuo pasyviu tikėjimo dovanos priėmimu vyksta atsinaujinimas, vidinis pasikeitimo procesas, abipusė bendrystės su Bažnyčia, dalyvavimo bažnytiniame gyvenime sąveika, leidžiant Viešpačiui veikti kartu su žmogumi, per jį ir dėl jo. „Ir būti atgimdytu – tapti gimusiu iš naujo reiškia įsijungimą į naują šeimą, kurioje Dievas yra Tėvas, Bažnyčia – Motina, o kiti krikščionys – broliai ir seserys“, kurie irgi yra atgimdyti, atsinaujinę ir perkeisti, – aiškino Benediktas XVI. Kiekvienas iš tų tikėjimo brolių ir seserų yra atsakingas už kitus ir ši „krikšto atsakomybė yra viso gyvenimo procesas“, gyvenant bendrystėje su Kristumi, Dievo Sūnumi, kurio Prisikėlimas iš mirusiųjų ir atnešė šį atgimimą.

Nuostabiai Šventasis Tėvas apibūdino apaštalo šv. Petro laiške minimą „nevystančio paveldo“ sampratą, pabrėžė, kad ji yra nukreipta į ateitį: „kaip krikščionys, mes turime ateitį ir ji yra mūsų, ateitis yra Dievo“. Šiomis dienomis, kai kartais krikščionybė jau laidojama ir kalbama apie vadinamąją „pokrikščionišką epochą“ bent jau sekuliarizuotuose Vakaruose, beje, nukrikščionėjimo „pranašystės“ nuolat pasikartoja amžiams bėgant. Benedikto XVI įsitikinimu, buvimas krikščioniu reiškia žinojimą, kad „Bažnyčia nėra medis, kuris nudžiūsta ir miršta, bet medis, kuris nuolat leidžia naujus ūglius“. Nėra jokios priežasties nusivilti ar tapti kokiais nors nulemtos pražūties pranašais, kurie aiškintų, kad Bažnyčia yra lyg iš garstyčios grūdo išaugęs medis, kuris du tūkstančius metų augo, gyvavo, o dabar atėjo laikas mirti. „Ne, Bažnyčia visada atsinaujina, visada atgimsta. Ir ateitis priklauso mums“, – tvirtino Šventasis Tėvas, kartu perspėdamas dėl melagingo optimizmo ir klaidinančio pesimizmo.

Pripažinti klaidas ir gydytis tikėjimu

Teigiama, jog krikščionybės epocha baigiasi, nors taip nėra: ji nuolat prasideda iš naujo, o melagingas optimizmas, anot Benedikto XVI, buvo iškilęs po Vatikano II Susirinkimo, kada buvo uždaromi vienuolynai ir seminarijos, bet buvo aiškinama, jog „čia nieko tokio, viskas puiku“. Taip nėra, viskas toli gražu nėra puiku, nes padaryta daug ir rimtų prasižengimų, „ir mes su sveiku realizmu turime pripažinti, kad šiuo atžvilgiu nėra viskas gerai, ypač kai daromos klaidos. Tačiau mes visuomet turime būti tikri, kad „Bažnyčia kai kur miršta dėl vyrų ir moterų nuodėmių, dėl jų netikėjimo, bet tuo pat metu ji atgimsta“. Taigi, ateitis tikrai priklauso Dievui: toks yra tapataus krikščioniškojo gyvenimo tikrumas, didis ir teisingas optimizmas. „Bažnyčia yra Dievo medis, kuris visada gyvena ir savyje gimdo amžinybę, tą tikrąjį paveldą, kuris yra amžinasis gyvenimas“, – sakė Šventasis Tėvas.

Pagaliau komentuodamas pirmajame šv. Petro laiške esamą „sergėjimo tikėjimu“ sampratą (Plg. 1 P 1, 5), jis pabrėžė, kad tikėjimas yra tikrasis dvasinio gyvenimo „sargas“, neleidžiantis, kaip tie budrūs senovinio miesto vartų sargai, kad į sielą įsiveržtų destrukcinės jėgos. „Mes turime būti dėkingi šiam tikėjimo budrumui, kuris mus gina, mums padeda ir vadovauja bei suteikia saugumą: taip Dievas neleidžia iškristi iš Jo rankų“, – aiškino Benediktas XVI. Jis priminė, kad tikėjimas, kaip Naujajame Testamente ne kartą patvirtino pats Jėzus, turi didelę gydymo galią. Šventasis Tėvas paminėjo šv. Morkaus evangelijoje atpasakotą epizodą, kaip Jėzaus drabužį palietusi ligota moteris (Plg. Mk 5, 25–34) buvo stebuklingai išgydyta. Jis sakė, kad „prisilietimas prie Kristaus tikėjimo ranka, savąja širdimi, reiškia įėjimą į Jo gyvybės galią, į Viešpaties gydymo galią. Melskime Viešpatį, kad galėtume prie jo vis labiau prisiliesti ir taip būti išgydyti“.

© 2013 „XXI amžius“