|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sūnus palaidūnas (Lk 15, 11-32) Kun. dr. Žydrūnas KULPYS
Palyginimas apie sūnų palaidūną ir laukiantį bei mylintį tėvą mums praskleidžia Dievo ir žmogaus santykių eigą: nors mes dažnai nuklystame ir sukylame prieš Dievą, Jis visada mus myli ir laukia sugrįžtančių. Šis palyginimas dar ir tuo žavus, kad atspindi mums visiems pažįstamas gyvenimiškas patirtis: paauglių maištą; susvetimėjimą, atitolimą nuo šeimos; susižavėjimą naujovėmis ir tolimais kraštais; neatsakingo ir kvailo gyvenimo pasekmes; gimtų namų šilumos prisiminimą; asmeninį susivokimą ir blogų veiksmų apgailėjimą; sugrįžimo ir susitaikymo džiaugsmą; atleidimo jėgą; santykių, paremtų nuopelnais ar ištikima meile, kontrastą. Mes visi daugiau ar mažiau pažįstame ir esame susidūrę su šiais dalykais savo šeimoje ar savo aplinkoje. Deja, dažnai mes pirmiausia išmokstame reikalauti savo teisių ir tik vėliau sugebame įvertinti mums labai brangius santykius su kitais žmonėmis, ypač savo šeimos nariais. Jaunesnysis sūnus jam priklausiančia teise pareikalavo savo turto dalies, tačiau sugriovė brangius ryšius su savo artimaisiais. Vaikai dažnai kartoja tėvams, kad tas ar kitas daiktas jiems priklauso. Jie greitai išmoksta reikalauti savo teisių, tačiau daug ilgiau užtrunka, kol išmoksta išlaikyti gerus ryšius ir santykius šeimoje. Tolimi kraštai Amerika, Vakarų Europos šalys iš toli atrodo labai patraukliai. Jaunimas stengiasi kuo greičiau palikti tėvų namus ir mėgautis savo nepriklausomu gyvenimu. Atsitinka, kad ir sutuoktiniai pasiskubina palikti namus ir užmegzti naujus nesantuokinius ryšius. Viltis, kuri žavi ir gaubia tolimąją nuodėmės šalį, yra, deja, tik miražas. Niekada namai neatrodo tokie mieli, kaip juos prisiminus esant tolimoje šalyje. Palyginimas mums liudija, jog po ilgo blaškymosi kelionė namo prasideda sugrįžimu į save. Taigi, visų sunkiausias yra pirmasis žingsnis. Dar nepradėjęs kelionės atgal pas tėvą jaunesnysis sūnus pirmiausia pažvelgia į savo apgailėtiną situaciją ir suvokia, kad jį prie kiaulių jovalo atvedė jo paties sprendimas. Nežabota laisvė jam pavirto baudžiava. Puikybė gali mums sutrukdyti pripažinti savo klaidas, tačiau esame raginami blaiviai pažvelgti į savo situaciją. Kelias namo prasideda aiškiai apsisprendus ištaisyti tai, kas buvo daroma klaidingai. Nors apsisprendimas atkurti prarastus ryšius ir atitaisyti padarytą blogį prasideda atsigręžimu į save patį, tačiau tikra atgaila reikalauja žymiai daugiau. Mes turime eiti pas žmogų, kurį įžeidėme. Ko jaunėlis sūnus siekė, apsispręsdamas grįžti: pagerinti savo padėtį ar susitaikyti su savo tėvu? Vidinis monologas ir tiesus išpažinimas atskleidžia jo nuoširdžius ketinimus. Jaunėliui nerūpi nei jo išdidumas, nei galima gėda; jam tik svarbu atkurti ryšius su savo tėvu. Jis neprašo, kad jo, kaip sūnaus, teisės būtų atkurtos. Tėvai, kurie yra patyrę vaikų atsiskyrimą, dažnai išgyvena pagundą atsakyti tuo pačiu: jei vaikai atsiskyrė nuo jų, tai ir jie atsiskiria nuo vaikų. Evangelinio palyginimo pateikiamas tėvų meilės modelis reikalauja, kad nesvarbu, ką pridarė sūnus, jis vis tiek išlieka tėvo sūnumi. Kai nėra nė vieno žmogaus, kuris palaidūnui duotų ko nors užvalgyti, tėvas bėga prie sūnaus ir jį vėl priima. Meilė nereikalauja prisipažinimo ir atlyginimo. Džiaugsmingas šventimas prasideda vos tik tėvui pamačius sūnaus siluetą tolumoje. Šiame palyginime laukiantis ir mylintis tėvas atspindi Dievo meilę. Todėl turime pasimokyti iš atgailaujančio sūnaus: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Šie žodžiai daug ką gali. Tėvas bėga pasitikti sūnaus dar net neišgirdęs jo prispipažinimo, ir tėvo priėmimas yra kur kas nuoširdesnis, nei sūnus drįso įsivaizduoti. Tėvo džiaugsmas atspindi džiaugsmą danguje dėl nusidėjėlio atsivertimo. Šis palyginimas kalba apie niekuo nenupelnytą gryną malonę, kuri mums Dievo dovanojama. Šis palyginimas, liudijantis, kaip džiaugsmingai Dievas vėl priima nusidėjėlį į savo namus, iškalbingai byloja ir užtikrina Dievo meilę tiems, kurie gyvenimo pabaigoje blaškosi ir klausia savęs, kaip Dievas juos priims. Mes visi kaip nusidėjėliai grįžtame į namus, todėl Jėzaus palyginimas mus kviečia pasitikėti Dievo gerumu ir gailestingumu. Vyresnysis brolis atstovauja tiems, kurie mano, jog galime gyventi savarankiškai, remdamiesi tik savo nuopelnais, ir tuo didžiuotis. Čia matome dviejų žmonių grupių kontrastą: viena nori gyventi pagal teisingumą ir savo nuopelnus, o kita meldžia malonės ir atleidimo. Mes negalėsime patirti Dievo malonės, jei reikalausime, kad Dievas su mumis elgtųsi taip, kaip reikalauja mūsų nuopelnai. Patirti Dievo malonę galime tik tada, kai sugebame džiaugtis kartu su tais, kuriems yra reikalingas Dievo gailestingumas. Mūsų bendrystė su Kristumi apima palankumą ir džiaugsmą būti drauge su kitokiais žmonėmis, kurie nėra verti mūsų atleidimo ar Dievo malonės. Mes esame kviečiami atleisti, kaip ir mums yra atleista... Palyginimas neduoda mums atsakymo, ar vyresnysis sūnus dalyvavo jaunesniojo sūnaus sugrįžimo šventėje. Mes nežinome, ar jis atėjo pasveikinti savo brolį, sugrįžusį namo, ar jis liko lauke jausdamas nuoskaudą. Palyginimas mums primena, kad kiekvienas iš mūsų turi apsispręsti ir žengti deramą žingsnį. Ateiti į sūnaus palaidūno sugrįžimo šventę švęsti Dievo gailestingumą ir Jo malonės būtinumą tiek nusidėjėliams, tiek teisiesiems.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |