|
Per anksti, šėtonėli, džiūgauji
Dr. Julius Gvergždys
Kai tiktai Popiežius Benediktas XVI paskelbė, kad atsistatydina, tuojau pat mūsų žiniasklaida pradėjo gandų, spėlionių, vertinimų bei sąmokslo teorijų platinimą. Paminėtina, kad ta informacija buvo platinama su piktdžiugiška potekste, neva, Katalikų Bažnyčioje giliausia krizė, sukelta tų aplinkybių, kad šiandien ji nebesugeba prisitaikyti prie modernaus pasaulio, gilėja tarp pasaulio ir Bažnyčios atsiradusi praraja. Jei ją kas nors ir mato, tai čia Bažnyčia niekuo dėta, nes tą prarają kasa pats modernusis pasaulis, nusigręždamas nuo jos. Bažnyčia nėra lyg kokia senamadiška dama, nebespėjanti žengti koja kojon su šiandienine mada. Ne Bažnyčia turi taikytis prie pasaulio, bet pasaulis, jo žmonės turi paisyti Kristaus paskelbto mokslo, nes aiškiai yra pasakyta: Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis(Lk 21, 33).
Paskelbdamas apie atsistatydinimą Benediktas XVI aiškių aiškiausiai pareiškė: Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai kintančiame ir blaškomame tikėjimo gyvenimo svarbių klausimų, Petro laivo vairavimui ir Evangelijos skelbimui reikalingos ne tik dvasios, bet ir kūno jėgos, kurios pastaraisiais mėnesiais manyje tiek nusilpo, kad turiu pripažinti nesąs pajėgus gerai vykdyti man patikėtą tarnystę. Kur čia galima įžvelgti kokio nors sąmokslo ar vidaus rietenų bei grumtynių dėl valdžios, net užuominų bei prielaidų, kaip tvirtinama kai kurioje Lietuvos spaudoje?
Popiežiaus pareiškimas paskatino visų pirma tas jėgas, kurios visą laiką laukia progų apšmeižti, pažeminti, paniekinti, pasityčioti iš Bažnyčios, tikėjimo ir tikinčiųjų, pradėti eilinę purvo drabstymo ir diskreditacijos kampaniją. Tai nieko naujo, nes toks likimas Bažnyčią lydėjo visą laiką. Jos likimas kartoja Jos Įkūrėjo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą, kuris buvo kankinystė.
Prisiminkime mūsų Bažnyčią pirmaisiais krikščionybės amžiais. Prie Jos sėkmingo išplėtimo ypač prisidėjo apaštalai Petras, Jonas ir Paulius. Romos imperijoje 380 metais krikščionybė tapo valstybine religija, o pirmieji krikščionys tuometiniams imperatoriams kėlė baimę, nes naujasis tikėjimas dideliu greičiu plito visoje Romos imperijoje. Valdžiai baimę kėlė tai, kad krikščionimis tapdavo visų socialinių sluoksnių žmonės: vargšai, turtingieji, išprusę valdininkai bei vergai. Tai patvirtina apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašydamas: Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos(Fil 4, 22). Imperatoriams didžiulę baimę kėlė tas faktas, kad naujasis tikėjimas ne paprastai pakeisdavo pagonybę, bet ją pasmerkdavo, todėl reikėjo atsisakyti senųjų pagoniškų stabų garbinimo ir senosios kultūros. Tokia situacija buvo pretekstas tuometiniams imperijos valdytojams skelbti karą visoje Romos imperijoje naujosios religijos plitimui. Stebėtis dėl viso to, kas vyko, nereikėtų, nes pats Kristus yra įspėjęs: Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios, jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų (Jn 15, 20). Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte. Jie šalins jus iš sinagogų ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlikę šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta(Jn16, 13). Tačiau, laimei, ketvirtojo šimtmečio pabaigoje pirmųjų krikščionių kryžiaus kelias pasibaigė.
Sunkius laikus Bažnyčiai teko išgyventi XVI amžiuje, kada nuo stačiatikybės ir katalikybės atskilo protestantizmas, apimantis anglikonybę, kalvinizmą, liuteronybę ir kt. Tuometinius Bažnyčios sunkumus įveikti padėjo Tridento Bažnyčios susirinkimas (15451563). Prie Bažnyčios stiprėjimo labai prisidėjo įkurtas Jėzuitų ordinas (1540). Jie buvo labai aktyvūs misionieriai, uolūs katalikai ir tikėjimo gynėjai, beje, labai gražių darbų nudirbę ir Lietuvoje, į kurią jie atvyko 1569 metais. Po metų jie įkūrė savo kolegiją, kuriai po devynerių metų (1579) buvo suteiktos universiteto teisės.
Pats baisiausias pavojus Bažnyčiai ir krikščionybei iškilo tuomet, kai pasauliui pradėjo grasinti pati galingiausia šėtono jėga bolševizmas, kurio ideologinis pagrindas buvo ateizmas. Apie tai trumpai irgi papasakosiu, nes jaunimas mažai ką žino, kadangi mokyklų vadovėliai beveik nieko apie tai nekalba.
Po 1917 metų bolševikinio perversmo Rusijoje pagrindinės jėgos buvo nukreiptos sunaikinti senosios Rusijos ideologijos pagrindus religiją, mokyklą, šeimą, pakeisti visos visuomenės sąmonę ir psichiką. Tuojau pat prasidėjo sisteminis rusų cerkvės persekiojimas. Dvasininkai (popai) buvo areštuojami, šaudomi arba tremiami į konclagerius. Taip pat buvo persekiojami ir visi tikintys žmonės. Visi vienuolynai buvo uždaryti. Visos dvasinės mokymo įstaigos buvo likviduotos. Cerkves uždarinėjo palaipsniui, nes bijojo masinio žmonių pasipriešinimo. Pirmiausia buvo bandoma žmones paveikti pasitelkiant propagandą ir agitaciją. Tam tikslui buvo talkino visa spauda bei radijas, buvo organizuojamos propagandistų-ateistų grupės. Pagrindinis poveikis buvo daromas vaikams ir jaunimui. Buvo prieita net iki absurdiško sprendimo panaikinti septynių dienų savaitę ir įteisinti šešių dienų savaitę: penkios darbo dienos ir viena išeiginė. Taip buvo bandoma žmonėms iš atminties ištrinti sekmadienių bei religinių švenčių šventimą. Toks absurdas vyko 19281939 metais.
Senos, istorinės cerkvės buvo paverčiamos sandėliais ir antireliginiais muziejais. Dėl įdomumo galima paminėti, kad Maskvoje trečiojo dešimtmečio (XX a.) pabaigoje iš daugiau kaip tūkstančio cerkvių tebuvo likę tiktai apie dešimt. Visam tam košmarui Rusijoje vadovavo patys aukščiausi bolševikų ideologijos vadai, net ir pats Leninas, kuris, pavyzdžiui, 1919 metais rašė E. Dzeržinskiui nurodymą: Popus reikia areštuoti, kaip kontrrevoliucionierius ir diversantus, visus negailestingai šaudyti. Ir kaip galima daugiau. Cerkves reikia uždaryti. Bažnyčių patalpas užantspauduoti ir pertvarkyti į sandėlius.
Kovai su tikinčiaisiais 1925 metais Rusijoje įsteigta SSRS bedievių sąjunga. Prasidėjo negirdėto mąsto Dievą, Jėzų Kristų ir Mariją niekinanti kampanija.
Pirmasis Dekalogo įsakymas komunistų buvo pakeistas į Dievo nėra, vadinasi, nėra absoliutaus moralės atskaitos taško. Greitai Rusijos žemę nuklojo bolševikų vadų skulptūros, o išbalzamuotas Leninas buvo garbinamas labiau negu Dievas, kaip kad rašoma Danielio knygoje: Babiloniečiai turėjo stabą, vardu Belis. Kasdien jam atnašaudavo dvylika maišų geriausių miltų, keturiasdešimt avių ir šešis saikus vyno. Ir karalius jį šventai gerbė, eidavo kasdien jo pagarbinti, bet Danielis garbino tik savo Dievą(Dan 14,3-4).
Antrasis įsakymas buvo pakeistas visuotinu Dievo niekinimu, o trečiasis įvedus šešių dienų savaitę vietoj krikščioniškos septynių dienų savaitės. Skaičiuojant metus, vietoj sąvokos po Kristaus gimimo buvo vartojami mūsų era, naujoji era ir pan. Ketvirtas Dekalogo įsakymas buvo pakeistas reikalavimu partijos labui atsisakyti savo tikinčių tėvų (atsirado Pavliko Morozovo kultas). Bolševikų nuomone, tėvų teisė auklėti vaikus yra niekuo nepagrįsta, nes vaikai priklauso visuomenei žmonių giminei. Vietoj reikalavimo Nežudyk! komunistai šaudė visus masiškai. Rusų poetas Bagrickis rašė: Jei įsakys meluoti, meluok. Ir jei įsakys žudyti, žudyk. Nepaleistuvauk pakeistas atvirosios žmonos samprata. Revoliucionuojant šeimą ir griaunant buržuazinę moralę, buvo panaikinta bažnytinė santuoka ir pripažįstama tiktai civilinė. Santuokos nutraukimui pakako tiktai vieno sutuoktinio pareiškimo. Žymi bolševikė A. Kolontaj tvirtino: Šeima nustoja būti būtinybe kaip patiems šeimos nariams, taip ir valstybei. Anot jos, komunistinėje visuomenėje patenkinti lytinį poreikį bus taip paprasta, kaip išgerti stiklinę vandens. Nevok! komunistai pakeitė į Vok pavogtą!. Kriminaliniai nusikaltėliai buvo paskelbti socialiai artimais. Vietoj Nekalbėk netiesos! komunizmo labui reikia nevengti bet kokių aukų, dargi, reikalui esant, naudoti visokius triukus, gudrybes, nelegalius veiksmus, nutylėjimą, tiesos slėpimą... Leninas yra pareiškęs: ...mūsų moralė visiškai paklusni proletariato klasių kovos interesams. Devintas ir dešimtas įsakymai buvo pakeisti pavydu viskam, kas priklauso kitam žmogui. Akivaizdu, kad komunistinė gerovė rėmėsi vien tiktai blogiu, kuris ir sudaro komunistinės, ateistinės ideologijos esmę.
Rusijoje, o po Antrojo pasaulinio karo ir pas mus buvo naikinamas tikėjimas ir Bažnyčia. Praktiškai Rusijoje Stačiatikių Bažnyčia buvo sunaikinta, nes vėliau buvo visiškai kontroliuojama KGB. Lietuvoje hierarchų, kunigų bei eilinių tikinčiųjų dėka pavyko išsaugoti sveiką mūsų Bažnyčios branduolį, nors praradimų buvo daug ir skausmingų. Šiandien tai matome visi.
Nenuostabu, kad, pasirodžius pranešimui apie Popiežiaus atsistatydinimą, iš visų pašalių ir pakampių išlindo džiūgautojai ir netikri pranašai, kurie skelbia neregėtą Bažnyčios krizę ir net būsimus revoliucinius pasikeitimus. Kai tiktai kas nors įvyksta, pranašautojai tuojau trina niežtinčiais delnais ir laukia bent menkiausio kluptelėjimo. Kristus po kryžiumi klupo tris kartus, suklupusi buvo ir Bažnyčia, tačiau, garbingai atsikėlė ir tvirtai žengia pirmyn, nes remiasi Paties Kūrėjo ir Jėzaus Kristaus išduota licencija, kuri byloja: Ir aš tau sakau: tu esi Petras Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės(Mt 16,18). Tad nedžiūgauk, šėtone, nes tam neturi jokio pagrindo, o geriau į rankas paimk Šventąjį Raštą ir atidžiai Jį išstudijuok, nebeturėsi ateityje net noro apie tai mąstyti.
Mūsų, tikinčiųjų, pareiga nuoširdžia kasdienine malda prašyti Viešpaties tokio Kristaus vietininko žemėje, kuris Petro laivą vairuotų patikimai, kad jis neužplauktų ant jokių povandeninių akmenų bei seklumos. Melskime savo ir Kristaus dangiškąją Motiną Mergelę Mariją, kad ir ateityje globotų mūsų Bažnyčią bei saugotų nuo įvairiausių pavojų ir negandų.
Istorijos pamokos rodo, kad įveikusi įvairius sunkumus Bažnyčia visuomet sustiprėdavo ir rasdavo teisingą kursą vesti mus išganymo keliu.
Visų laikų piktdžiugiautojams, netikriems pranašams labai tinka rytų patarlė: Šuo loja, o karavanas eina. Tad be reikalo neaušinkite burnų ir negaiškite laiko, kurdami įvairias sąmokslo teorijas, laukdami Bažnyčios krizės ar žlugimo. Jeigu, neduok Dieve, taip ir įvyktų, tai, žlugus Bažnyčiai, žlugs ir pasaulis.
© 2013 XXI amžius
|