|
Mylėti savo tautą ir demonstruoti meilę jai ne nusikaltimas
Gintaras Visockas
Pasaulio išminčiai senų seniausiai įžvelgė svarbų gyvenimo dėsnį nereikia skubėti švęsti pergalės. Mat pasiekta pergalė gali būti tik iliuzija, jog negandos liko nuošalyje, o per didžiausius vargus ir kančias iškovota pergalė gali tereikšti, jog dabar, pasiekus pačią aukščiausią kalno viršūnę, prasideda nenumaldomas kritimas žemyn. Degraduodavo būtent tie nugalėtojai, kurie, mėgaudamiesi pergalės vaisiais, pamiršdavo darbus. Ar, nutilus Nepriklausomybės šventės šurmuliui, turime teisę pasidžiaugti pergale? Ši Kovo 11-oji parodė, jog Lietuva ne viską praradusi. Lemiamais, dramatiškais momentais vis dar sugebame susiburti, susivienyti, kad neleidžiame oponentams mūsų stumdyti, niekinti, žeminti. 2013-ųjų eitynės Gedimino prospektu buvo išties gausios, nors mūsų neprieteliai susirinkusiųjų skaičių nuolat mažino maždaug per pusę, ir buvo išties korektiškos. Jokių rimtesnių incidentų neužfiksuota. Mūsų nedraugai įsiutę nėra prie ko prisikabinti. Svarbiausia, kad jos įvyko nepaisant Vilniaus miesto valdžios milžiniškų trukdžių ir barjerų, kad surengtos būtent ten, kur ir turėjo šurmuliuoti, Gedimino prospkete, o ne kažkur paupyje, tarsi mes Kovo 11-ąją būtume nusprendę pažvejoti. Labai svarbi aplinkybė, jog globalistams bei kosmopolitams nepavyksta mūsų apmulkinti, esą savo Laisvės dieną lietuviai turėtų švęsti tyliai, be tautiškų vėliavų, be lietuviškų šūkių, be apmąstymų, kodėl nuolat mažėja, traukiasi, nyksta lietuviškoji erdvė. Šį kartą aiškiai parodėme, jog nesame veršių tauta, kuri Nepriklausomybės dieną švenčia istoriniame Gedimino prospekte... žaisdama krepšinį, tarsi kamuolio į krepšinį negalėtume pamėtyti kurią nors kitą dieną. Sakykim, kovo 12-ąją. Ar turime teisę nusiraminti, jog gyvenimas nuo šiol klostysis Lietuvai palankesne kryptimi? Ar šiandien globalistams, kosmopolitams, lenkintojams, rusifikatoriams, lietuvių kalbos darkytojams dažnai pataikaujanti mūsų valdžia taps principingesnė, patriotiškesnė? Čia praverstų filosofiška išmintis: Protingi pergalių švęsti neskuba.
Kovo 11-osios išvakarėse teko šnekučiuotis su Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) vadovu Juliumi Panka. Kai kurias LTJS vadovo pastabas verta įsidėmėti. Jos padės giliau suprasti šiandieninių antilietuviškų karų dydžius, leis suvokti, kokios milžiniškos ir klastingos jėgos metamos prieš tuos, kurie norėtų išlikti lietuviais. Pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į Vilniaus valdžios pastangas manipuliuoti teisinėmis priemonėmis. LTJS vadovo J. Pankos tvirtinimu, patį pirmąjį prašymą dėl eitynių Vilniaus savivaldybei jie pateikė dar 2012 metų lapkritį. Gruodžio pradžioje savivaldybė svarstė prašymą ir davė žodinį sutikimą, bet tvirtino dar nežiną visos valstybinių švenčių programos, taigi apsidraudė dėl galimų korekcijų. Prabėgus savaitei po duoto žodinio sutikimo LTJS atstovai sužinojo, jog negalės 2013-ųjų kovo 11-ąją žygiuoti Gedimino prospketu 16 valandą, nes tuo metu šioje gatvėje numatomas kitas, būtent valstybės institucijų organizuojamas renginys. Kaip alternatyva tautiškumą propaguojančiam jaunimui buvo pasiūlyta atoki Upės gatvė. Tada LTJS pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodė, jog nori žygiuoti būtent Gedimino prospketu, tačiau LTJS nėra itin svarbu, kurią būtent valandą. LTJS atstovai tvirtino, jog jaunimui tiktų bet kuri maždaug pusvalanžio trukmės atkarpa nuo 9 ryto iki pat 22 valandos vakaro. Po savaitės LTJS vadovybė vėl buvo pakviesta į posėdį, kuriame buvo išdėstyta tokia pozicija: 2013-ųjų kovo 11-ąją renginiai Vilniaus Gedimino prospekte organizuojami nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Taigi Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos nariai neturės galimybės žygiuoti centrine sostinės gatve Kovo 11-ąją. Toks atsakymas LTJS vadovui J. Pankai pasirodė sunkiai įtikinamas. Juk Gedimino prospektas beveik dviejų kilometrų ilgio. Nejaugi išties neįmanoma rasti mažytės bent 30 minučių atkarpėlės tautiškumą akcentuojančio jaunimo eitynėms? LTJS kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą. Jis vadovavosi naująja Susirinkimų įstatymo redakcija. Joje išvardintos trys išimtinės dienos (Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji), kada valstybės institucijos ir Vilniaus savivaldybė turi pirmenybę organizuojant renginius. J. Panka sutiko, kad valstybinių švenčių metu valdžia privalo turėti išskirtines teises, tačiau įtikinamas ir toks LTJS vadovo argumentas: Pirmenybės teisė neturėtų būti absoliuti. Pavyzdžiui, jeigu į troleibusą turi pirmenybę įlipti nėščios moterys, tai dar nereiškia, kad jos turi teisę neįleisti visų kitų keleivių, norinčių važiuoti. Deja, Vilniaus savivaldybė šį įstatymą traktavo taip, tarsi ji turėtų absoliučią teisę Kovo 11-ąją uzurpuoti visą Gedimino prospektą nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, todėl nenuostabu, kad sostinės savivaldybės valdininkų elgesys buvo vėl apskųstas teismui. Kovo 4-ąją LTJS sulaukė naujos nutarties, kurioje paminėta svarbi detalė. Pasirodo, jog atsakovas, pripažindamas, jog patriotinių jėgų eitynės negali vykti Gedimino prospekte, neuždraudė paties renginio. Nagrinėjamu atveju eitynės Upės gatve buvo pasiūlytos kaip vienas iš galimų variantų, tačiau neužkertantis kelio pareiškėjams rinktis kitas miesto vietas, kuriose tuo metu nebūtų organizuojami oficialūs valstybės institucijų ar savivaldybės renginiai. Taigi LTJS vėl kreipėsi į Vilniaus savivaldybę. Naujajame prašyme buvo pareikšta, jog Lietuvių tautiškojo jaunimo sąjungos atstovai nori žygiuoti istorinėmis Pilies ir Didžiosios gatvėmis. Nejaugi LTJS noras šventės dieną žygiuoti būtent su Lietuvos praeitimi susijusiomis gatvėmis yra nesuprantamas? Beje, apie savo ketinimus žygiuoti Pilies ir Didžiosios gatvėmis Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovybė informavo savivaldybę prieš penkias dienas, kaip to reikalauja įstatymai. Remiantis tais pačiais Lietuvos įstatymais, savivaldybė naująjį LTJS prašymą turėjo išnagrinėti per tris dienas. Deja, Vilniaus savivaldybė tylėjo. Dar kovo 8-osios vakare savivaldybė nebuvo pateikusi jokio atsakymo, nors privalėjo pateikti gerokai anksčiau. Taigi mero Artūro Zuoko vadovaujama savivaldybė Kovo 11-osios išvakarėse tautinį jaunimą buvo palikusi nežinioje nei leido, nei uždraudė. Juk kovo 9-oji ir kovo 10-oji savaitgalis, o tada Vilniaus savivaldybės biurokratai nedirba. Taigi žinokis... Laimė, LTJS nenuleido rankų ruošiasi naujiems teisiniams ginčams. Įsiminė LTJS vadovo J. Pankos žodžiai: Kaip išsilavinęs, mąstantis žmogus turiu teisę manyti, jog valstybės institucijų teisė į pirmenybę valstybinių švenčių dienomis uzurpuoti kai kurias miesto erdves neturėtų būti absoliutinama. Ar LTJS ir Vilniaus savivaldybės dvikova teismuose nebus beprasmė? Čia vėlgi derėtų prisiminti LTJS vadovo J. Pankos pastebėjimą: Vilniaus savivaldybė vertėsi per galvą, kad tik nepaliktų nė vienos laisvos minutės mūsų eitynėms. Ji suko galvą, kokiais renginiais būtų galima užpildyti Gedimino prospektą nuo pat ryto iki sutemų. Viena vertus, baugu, kad metami tokie dideli valstybiniai resursai būtent prieš mūsų pilietinę iniciatyvą. Kita vertus, per pastaruosius 23 metus mes pagaliau privertėme sostinės valdininkus dirbti organizuoti renginius neapsiribojant vien valdiškais minėjimais. Neišvengiamai paklausiau ir apie neva Lietuvoje stiprėjančias fašistines nuotaikas. Kodėl tokios nuotaikos kurstomos, J. Panka turi savąją versiją. Jo manymu, mitas apie Lietuvoje kylantį fašizmą palaikomas dirbtinai, specialiai. Tai tiesiog toks verslas. Kai kurioms grupėms gyvybiškai svarbu ieškoti nacionalinės nesantaikos ar fašizmo apraiškų, nes jos tokiai kovai sulaukia finansinės paramos iš tarptautinių organizacijų. Jei nebūtų fašizmo, jos neturėtų prieš ką kovoti, nesulauktų finansinės paramos iš turtingų dėdžių. Tad jei nėra realių fašizmo apraiškų, jas tenka sugalvoti.
Diskutavome ir dėl skeptikų, manančių, jog patriotiniai žygiavimai Kauno ar Vilniaus gatvėmis vien deklaratyvi akcija, jei ir atnešanti, tai tik labai minimalią naudą. Be to, tokios eitynės pažadina Lietuvai priešiškas jėgas ir suteikia joms pretekstą nepamatuotai kritikai. Tenka sutikti, kad mūsų eitynės skatina triukšmauti Lietuvos valstybei priešiškas jėgas. Po jų žiniasklaidoje mažų mažiausiai kelis mėnesių netyla piktos diskusijos, kurių dalyviai mus koneveikia, bara, auklėja. Bet, kita vertus, neturėtume tapti mums specialiai primestų nepalankių žaidimo taisyklių įkaitais. Nejaugi iš anksto žinodami, jog sulauksime nepamatuotos kritikos, privalome sėdėti sudėję rankas ir nieko nedaryti? teigė LTJS vadovas J. Panka. Jis pabrėžė, jog Europoje gausu stiprių jėgų, nusiteikusių prieš tautines valstybes. Tos jėgos bando nutildyti, sužlugdyti, pažeminti visas tautiškumą puoselėjančias jėgas Lietuvoje, Lenkijoje, Belgijoje, Latvijoje ar Rusijoje. Tarp šių dviejų skirtingų polių mirtinos grumtynės. Jei kaip pelytės tyliai tupėsime po šluota, tikrai nutautėsime, ištirpsime, išnyksime. Tad įsidėmėkime: pagarba savo tautai ir tokios pagarbos demonstravimas joks nusikaltimas. Tik, žinoma, labai svarbu, kad ši meilė neapsiribotų vien eitynėmis. Mūsų laukia daug neįveiktų kliūčių.
Analizuodamas Lietuvos ir Latvijos tarpusavio santykius LTJS vadovas įvardino suklusti verčiantį reiškinį. Pasirodo, Lietuva jau aštuonerius metus iš eilės puoselėja projektą su Lenkija keičiantis jaunimo grupėmis. Šį projektą finansuoja tiek Vilnius, tiek Varšuva. Nuostata teisinga. Lietuviams ir lenkams derėtų giliau pažinti vieniems kitus. Juk esame kaimynai ir, kaip tvirtina kai kurie politikai, strateginiai partneriai. Tačiau kodėl tada mes nesugebame įgyvendinti analogiško projekto su Latvija? J. Pankos teigimu, kelios patriotiškai nusiteikusios organizacijos jau trejetą metų iš eilės stengiasi įkurti analogišką projektą su Latvija. Jo tikslas yra taurus. Siekiama, kad kiekvienais metais kelios dešimtys ar keli šimtai lietuvių pagyventų Latvijoje, mokydamiesi latvių kalbos ir istorijos, o latvių jaunimo grupės pasisvečiuotų mūsų šalyje. Bet būtent Lietuvos ir Latvijos draugystės projektas nejuda iš vietos. Vis atsiranda kliūčių, tarsi lietuviams draugystė su kaimynais latviais nebūtų tokia svarbi ir aktuali kaip bičiulystė su kaimynais lenkais. LTJS vadovo įsitikinimu, pats ryškiausias trukdis, neleidžiantis susiklostyti rimtesniems, glaudesniems lietuvių ir latvių saitams, kad Lietuvoje neturime galimybės plačiai matyti nė vienos latviškos televizijos. Panaši padėtis ir Latvijoje. O juk televizijos visuomenės nuomonės formavimui daro milžinišką įtaką. J. Panka čia įžvelgia institucijų negebėjimą susikalbėti dėl paprasčiausių dalykų. Visuomeninis Lietuvos LRT ir analogiškas latviškasis nacionalinis televizijos transliuotojas išlaikomi iš valstybės biudžetų. LTJS vadovo manymu, tereikia vos kelių politikų parašų, ir nesusikalbėjimo televiziniuose projektuose nebeliktų. Bet tų parašų nėra...
© 2013 XXI amžius
|