2013 m. kovo 29 d.    
Nr. 13
(2037)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

1949 metų kovas: trėmimai

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus sovietams, įvyko trys didžiulės deportacijos: 1948 metų gegužę, 1949-ųjų kovą ir 1951-ųjų spalį. Nuo 1940 iki 1953 metų iš trijų Baltijos valstybių buvo ištremta apie 200 tūkstančių žmonių. Visi trėmimai buvo neteisėti antikonstituciniai aktai, bolševikų valdžios vykdytos tautų genocido politikos apraiška. 1949 m. kovo 25–30 d. vykusios operacijos kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“) metu tremiamieji buvo išvežti neribotam laikui į Krasnojarsko, Chabarovsko, Omsko ir Tomsko rajonus. „Operacija“ buvo vykdoma ir Latvijoje bei Estijoje – tai buvo didžiausia Baltijos šalyse komunistinio genocido operacija. Tomis dienomis iš Lietuvos buvo ištremta net 32 tūkst. žmonių, o iš visų trijų Baltijos valstybių –  beveik 100 tūkst. Operacijos tikslas buvo numalšinti „buožių“ pasipriešinimą kolektyvizacijai bei pašalinti partizanų rėmėjus. Trėmimo planas buvo rengiamas Maskvoje MVD (sovietų vidaus reikalų ministerijos) ir MGB (sovietų saugumo) būstinėse. Sklandžiam tremties organizavimui į Lietuvą, Latviją ir Estiją papildomai buvo atgabenta apie 9000 karių, 2000 MGB agentų ir keli tūkstančiai sunkvežimių, kuriais į traukinių stotis turėjo būti gabenami tremtiniai. Pasirengimas operacijai buvo ypatingai įslaptintas. Pagal patvirtintą planą nei vidaus kariuomenės kariškiams, pasiųstiems į operaciją „Priboj“ iš Rusijos miestų, nei jų šeimoms negalima buvo pranešti paskirties stoties. Siekiant „dezinformuoti“ gyventojus, Estijoje ir Latvijoje buvo inscenizuojami kariuomenės pavasario mokymai, uždrausta dalių vadams dokumentuose vartoti sąvoką „operacija“. Tremiant gyventojus dalyvavo SSRS MGB Lenino ordino Raudonosios vėliavos F. Dzeržinskio 1-oji motorizuotųjų šaulių divizija, dislokuota Pamaskvėje. Tai, kad čekistai kruopščiai rengėsi „operacijai“, naudodami visas bauginimo priemones, rodo karinis-teroristinis apginklavimas – vidaus kariuomenei, naikintojų batalionams, sovietiniams partiniams aktyvistams papildomai apginkluoti iš Maskvos į Baltijos šalis buvo atgabenta 5025 automatai, 1900 šautuvų ir daugybė šovinių bei šovininių. Žmones iš tėvynės buvo numatyta išvežti neribotam laikui – iki gyvenimo pabaigos, parengti dirvą spartesniam „kolchozų“ kūrimui ir krašto apgyvendinimui kolonistais.

Iki „operacijos“ likus kelioms dienoms, ji buvo „įteisinama“ okupuotame krašte: kovo 19-ąją sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas pasirašė LSSR Ministrų Tarybos nutarimą, o kovo 22-ąją po nutarimu dėl iškeldinamųjų turto konfiskavimo tvarkos pasirašė ir svarbiausias kolaborantas Antanas Sniečkus. Operacija „Priboj“, kaip ir prieš metus (1948 m. gegužę) vykusi „Vesna“, buvo nukreipta į žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimų narius, tačiau svarbiausias abiejų organizuotų operacijų taikinys buvo pasiturintys ūkininkai.

Trėmimai visame krašte prasidėjo ankstų kovo 25-osios rytą, 6 valandą, kai dauguma pasmerktųjų dar buvo namie. 1949 m. kovo 25 d., kai prasidėjo trėmimai Lietuvoje, buvo penktadienis, katalikiška šventė – Viešpaties apreiškimas Švč. Mergelei Marijai. Niekas iš tuometinių Lietuvos kaimų žmonių, dirbusių savo darbus ar ėjusių į bažnyčią, išskyrus nedidelį partinių ir sovietinių vadovų, saugumo ir Vidaus reikalų ministerijos funkcionierių būrelį bei trėmimų nurodymų vykdytojus, negalėjo žinoti, kad prieš šešias dienas buvo pasirašytas visiškai slaptas vyriausybės nutarimas „iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos šešis tūkstančius buožių su šeimomis į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus specialiajai tremčiai“. Dauguma baudėjų buvo vietiniai komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai aktyvistai. Iš viso baudžiamosiose ekspedicijose trijuose Baltijos kraštuose dalyvavo 46791 baudėjas – komunistai, komjaunuoliai ir naikintojų batalionų kariai. Gyventojus trėmė operatyvinės grupės, sudarytos iš 9–10 žmonių. Joms vadovavo MGB operatyvinis darbuotojas. Toje grupėje buvo du SSRS MGB kariuomenės kariai, du naikintojų bataliono kariai, 4–5 sovietiniai partiniai darbuotojai. Žemutinio lygmens sovietiniai partiniai aktyvistai sudarė apie pusę tiesioginių vykdytojų – jie vykdė kariuomenės vedlių vaidmenį, aprašinėjo ir atiminėjo tremiamųjų turtą. Aktyvistus saugojo SSRS MGB vidaus kariuomenė. Kiekviena operatyvinė grupė turėjo ištremti vidutiniškai keturias šeimas. Netikėtai užklupti žmonės dažniausiai spėdavo pasiimti tik labai nedaug daiktų. Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministras Juozas Bartašiūnas tarnybiniame pranešime SSRS vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui vėliau tvirtino, kad „operacija iš esmės vyko ramiai, rimtesnių gaujų pasireiškimų ar teroristinių aktų operacijos laikotarpiu neužregistruota“. Buvo suformuota 21, o vėliau – dar trys papildomi gyvulinių vagonų ešelonai (vietoj numatytų ištremti 22 tūkst. buvo ištremta net 32 tūkst. Lietuvos žmonių). Saugumiečiai, kareiviai ir partiniai aktyvistai jiems duotus įsakymus vykdė itin uoliai ir trėmimų planas buvo gerokai viršytas – trėmėjai nesigailėjo nei mažo, nei seno, nei sunkaus ligonio.

SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo slaptu įsaku „Už sėkmingą vyriausybės specialiosios užduoties įvykdymą“ ordinais ir medaliais buvo apdovanota daugiau kaip šimtas trėmėjų. Pavyzdžiui, Raudonosios vėliavos koviniu ordinu buvo apdovanoti 75 žmonės, iš jų lietuviai – pulkininkas Leonardas Martavičius (vėliau, 1956 metais, pats asmeniškai kankinęs partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą), kapitonas Jokūbas Minkevičius (1990-aisiais tapęs Kovo 11-osios akto signataru). Pirmojo laipsnio Tėvynės karo ordinu buvo apdovanota daug čekistų.

1949 m. kovo 25–30 d. vietoj numatytų ištremti 22 tūkst. buvo ištremta net 32 tūkst. Lietuvos žmonių, daugiausia kaimo gyventojų. Dokumentų analizė rodo, kad net 73 proc. tremtinių buvo moterys ir jaunesni kaip 16 metų vaikai. Vadinasi, du trečdalius iš Baltijos šalių ištremto „klasinio priešo“ sudarė moterys ir vaikai. Komunistų partija ir sovietinė vyriausybė šiuo gyventojų trėmimu siekė galutinai nuslopinti Baltijos tautų ginkluotąjį ir neginkluotąjį pasipriešinimą okupacijai, palengvinti Baltijos šalių valstiečių prievartinį kolektyvizavimą, pašalinti iš Baltijos šalių gyventojus, kad būtų lengviau jas kolonizuoti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija