|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Tiesti kelią pasaulietiniame ir dvasiniame gyvenime, pirmajam pradėti naują veiklą visada yra sunku. Einančiam priekyje sudėtinga sulaukti pripažinimo, nelengva užkopti į nenugalėtas kalnų viršūnes. Žymiai lengviau tam, kuris eina iš paskos, tačiau žmonijos istorijoje buvo labai sunku nugalėti vieną viršūnę. Sunkumai buvo tokie dideli, kad ją galėjo įveikti tiktai Dievo Žmogus. Tos viršukalnės pavadinimas Golgota. Gali būti, kad iškentėti Golgotos skausmą ir gėdą būtų galėjęs žmogus didvyris, kažkoks drąsus Prometėjas, bet jis būtų nuo kryžiaus prakeikęs savo nukryžiuotojus ir būtų, be abejo, pateisintas dėl tokio elgesio, o šėtonas džiaugtųsi, matydamas, kaip tokiam žmogui būdingi tokie pat jausmai, kaip ir jo kankintojams neapykanta, pyktis, išdidumas. Nuo Golgotos Kryžiaus pasigirdo kančios, užuojautos, meilės dejonės nukryžiuotojams: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą (Lk 23, 34). Ir mes suprantame tokių žodžių dar niekas niekad nesakė! |
|
|
|
|
Popiežius, jėzuitai ir mokslas Prof. Jonas Grigas 1915 metais labai gabus ir žingeidus italų jaunuolis atkakliai susikaupęs vaikščiodavo tris kilometrus nuo savo namų Romoje iki kassavaitinės turgaus šventės Campo dei Fiori ieškoti mokslo knygų. Jo veido išraiška slėpė bandymą atsigauti nuo didelės nelaimės staigios savo artimiausio žmogaus brolio mirties. Mokslas turėjo padėti jam užgydyti skausmą. Campo dei Fiori buvo ta pati vieta, kur Popiežiaus valstybėje XVI amžiuje buvo sudegintas vienuolis Džordanas Brunas (Giordano Bruno) už jo sensacingas hipotezes, teigiančias, kad Visata yra begalinė su visur vienodai galiojančiais dėsniais, o žvaigždės, matomos naktį, yra tokios pat kilmės kaip ir Saulė, todėl ji jokiu būdu negali būti Visatos centras. Už laisvai reiškiamas mintis ir modernias mokslines pažiūras, kurios neatitiko tuometinių religinių dogmų, inkvizicija jį paskelbė eretiku. Minėtasis jaunuolis dažniausiai rasdavo teologijos ir kitokias knygas, kurios jį nelabai domino, bet kartą knygų krūvoje rado jėzuito profesoriaus Andrėjaus Karafos (Andrea Caraffa) dviejų tomų klasikinės fizikos knygą ir su džiaugsmu ją nusipirko už savo santaupas. Parsinešęs namo jis ryte rijo ją net nepastebėdamas, kad ji buvo parašyta lotyniškai. |
|
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |