Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pranciškaus ekumeninė ir socialinė programa

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus Verbų sekmadienį

Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus dalyvavo popiežiaus Pranciškaus inauguracijoje

Šventasis Tėvas bendrauja su Vatikane akredituotais diplomatais

Istorinis Konstantinopolio patriarcho dalyvavimas

Galima teigti, kad popiežius Pranciškus pirmuosiuose susitikimuose su jo inauguracijoje dalyvavusiais krikščionių ir kitų religijų atstovais bei Vatikane akredituoto diplomatinio korpuso nariais išdėstė savojo pontifikato ekumeninės ir socialinės veiklos programų principus. Ta proga į Romą atvykusių kitų krikščioniškų Bažnyčių vadovų atžvilgiu ypatingas dėmesys buvo skirtas Konstantinopolio (dėl savo svarbos, kartais vadinamo „antrąja Roma“) patriarchui Baltramiejui, kuris, kaip stačiatikių vyriausiasis ganytojas, pirmą kartą istorijoje dalyvavo Romos vyskupo inauguracijoje. Iš pradžių buvo teigiama, kad taip atsitiko pirmą kartą nuo 1054 metų didžiosios schizmos, bet Bažnyčios istorikai ir ekspertai išaiškino, kad tokio dalyko iš viso iki šiol nėra buvę. Netgi pirmajame tūkstantmetyje, kai Vakarų ir Rytų Bažnyčios dar buvo neatsiskyrusios, per inauguracijas Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas tokiais atvejais paskelbdavo vienas kitam broliškus sveikinimus, kuriuos perduodavo atsiųsti delegatai.

Jau kovo 13 dieną po popiežiaus Pranciškaus išrinkimo kardinolų konklavoje patriarchas Baltramiejus paskelbė nuoširdų sveikinimą, pabrėždamas, jog meldžiasi, kad naujasis pontifikatas taptų taikos ir ramybės versme kunkuliuojančiame ir susiskaldžiusiame pasaulyje, prieglobsčiu ir paguoda Viešpaties vargšams, persekiojimus ir diskriminaciją kenčiantiems tikėjimo broliams ir seserims. Buvo reiškiama viltis, kad bus pratęsta kelionė į broliškų Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių susitaikymą bei vienybę, nurodomi išskirtiniai popiežiaus Pranciškaus ganytojiškos tarnystės bruožai – „nuolankumas, paprastumas ir gailestingumas“, kurie gali būti pavyzdys kitiems. Atvykusiam dalyvauti kovo 19 dieną vykusioje inauguracijoje patriarchui Baltramiejui buvo parodyta išskirtinė pagarba, jis naujo Šventojo Tėvo buvo priimtas privačioje audiencijoje (kartu su Maskvos patriarchato atstovu metropolitu Ilarijonu), kurioje aptartos teologinio dialogo, bendrų socialinių ir ekologinių iniciatyvų galimybės.

Patriarchas Baltramiejus pakvietė popiežių Pranciškų ne tik atvykti į dabartiniame Stambule (Turkijoje) esančią jo būstinę, bet ir 2014 metais kartu keliauti į Šventąją Žemę ir paminėti istorinio popiežiaus Pauliaus VI ir tuometinio patriarcho Atenagoro susitikimo Jeruzalėje, kuris ženklino radikalų ekumeninių santykių atnaujinimą, 50-ąsias metines. Per kovo 20 dieną vykusį Šventojo Tėvo priėmimą jo inauguracijoje dalyvavusiems daugiau nei 30 įvairių krikščioniškų konfesijų ir kitų religijų delegacijoms patriarchas Baltramiejus buvo vienintelis svečias, turėjęs galimybę jį pasveikinti visų susirinkusiųjų vardu. Popiežius Pranciškus savo kreipimesi jį draugiškai pavadino „broliu Andrieju“, žinodamas, kad Jėzaus „pirmasis pašauktas“ apaštalas šv. Andriejus, kaip Konstantinopolio Bažnyčios globėjas, buvo „pirmojo tarp apaštalų“ šv. Petro, Romos Bažnyčios globėjo, tikrasis brolis. Savo trumpame pasisakyme patriarchas Baltramiejus, priminęs popiežiaus emerito Benedikto XVI, pasižymėjusio švelnumu, teologijos pažinimu ir artimo meile, nuopelnus, sakė, kad naujojo Popiežiaus irgi laukia „didžiuliai uždaviniai ir atsakomybė“. Konstantinopolio patriarchas patvirtino, kad Šventojo Tėvo pasirinktas Pranciškaus vardas ir paprastumo liudijimas su susitelkimu į tai, kas svarbiausia, „užpildo džiaugsmu katalikų ir ne katalikų širdis“, nes akcentuoja „teisingumo ir gailestingumo“ prioritetus krikščionių mokyme.

Vatikano II Susirinkimo mokymo svarba

Popiežius Pranciškus savo kalboje garbingiems svečiams, pirmiausia kreipdamasis į krikščioniškų Bažnyčių delegatus, pripažino, kad jų buvimas inauguracijos iškilmėse, rodo neatidėliotiną ir pamaldų visų Kristaus išpažinėjų vienybės siekį, kurio „realizacija priklauso nuo Dievo plano ir mūsų pačių lojalaus bendradarbiavimo“. Šventasis Tėvas priminė, kad jo apaštalinė tarnystė prasideda „garbingojo pirmtako Benedikto XVI su tikru įkvėpimu paskelbtais Tikėjimo metais“ bei minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines. Pirmą kartą viešai pateikdamas Susirinkimo vertinimą, popiežius Pranciškus sakė, kad tai buvo „pastanga skelbti tikėjimo amžinąjį turtą mūsų laikų žmonėms“. Ir, žinoma, nurodydamas tuometinius ekumeninio atsinaujinimo bruožus, jis pacitavo Vatikano II Susirinkimą sušaukusį palaimintąjį Joną XIII, kuris sakė, jog Katalikų Bažnyčia laiko savo pareiga aktyviai darbuotis, kad išsipildytų didysis vienybės slėpinys, tos vienybės, kurios Jėzus Kristus prieš savo auką meldė Dangiškąjį Tėvą.

Nurodydamas, kad visi pakrikštytieji turi įsijungti į Paskutinėje vakarienėje Išganytojo sakytą maldą „ut unum sint“ („kad visa būtų viena“), popiežius Pranciškus visą krikščioniškąjį pasaulį užtikrino, kad pasirengęs toliau žengti ekumeninio dialogo keliu. Šiam reikalui pasitelkdamas Popiežiškąją krikščionių vienybės tarybą, kuri, matyt, liks svarbia Šventojo Sosto dikasterija, nepaisant visų numatomų Romos kurijos reformų. Kviesdamas visus audiencijoje dalyvavusius Bažnyčių atstovus parvežti popiežiškuosius sveikinimus savo bendruomenių nariams, Šventasis Tėvas sakė: „Prašau jūsų ypatingos maldos už mane, kad aš galėčiau būti ganytojas pagal Kristaus širdį“.

Po to popiežius Pranciškus kreipėsi į jo pasveikinti atvykusius žydų ir judaizmo religijos organizacijų atstovus, vėl primindamas Vatikano II Susirinkime įvykusias permainas tarpreliginio dialogo naudai. Jis pacitavo Susirinkimo deklaraciją „Nostra Aetate“, kurioje patvirtinama, jog „Kristaus Bažnyčia pripažįsta, kad pagal Dievo išganymo planą jos tikėjimo ir išrinkimo pradmenys buvo būdingi jų (žydų) patriarchams, Mozei ir pranašams“. Dėkodamas judaizmo atstovams už dalyvavimą Šventasis Tėvas reiškė įsitikinimą, kad su Visagalio pagalba bus plėtojamas žydų ir katalikų „vaisingas broliškas dialogas“, tęsiant pastarųjų dešimtmečių sėkmę šioje srityje. Inauguracijoje dalyvavęs žymus Amerikos žydų komiteto (AJC) veikėjas rabinas Devidas Rozenas interviu žiniasklaidai džiaugėsi šiais patikinimais, nes buvo nerimo dėl katalikų ir žydų dialogo, kurį gali užgožti santykių su islamu aktualijos, tolesnės plėtros. Popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, asmeniškai išgyvenę dramatišką Antrojo pasaulinio karo patirtį, jautė ypatingą atsakomybę santykiuose su žydais, todėl svarbu, kad naujajame pontifikate šie elementai išliktų, kartu su siekiu stiprinti taiką Šventojoje Žemėje.

Sveikindamas kitų religijų atstovus, ypač paminėdamas musulmonus, „garbinančius vieną, gyvąjį ir gailestingąjį Dievą“, Šventasis Tėvas sakė, kad jų buvimas ženklina troškimą stiprinti tarpusavio pagarbą ir bendradarbiavimą dėl žmonijos bendrojo gėrio. Du kartus pabrėžęs įvairioms religinėms tradicijoms priklausančių vyrų ir moterų tarpusavio pagarbos ir draugystės svarbą, popiežius Pranciškus sakė, kad visuose socialiniuose teisingumo ir taikos darbuose pirmiausia reikia palaikyti gyvą absoliuto troškimą mūsų pasaulyje. Negalima leisti, kad įsivyrautų vienmatė vizija, pagal kurią žmogus redukuojamas iki to, ką pagamina ir ką suvartoja: tai – viena pavojingiausių mūsų laiko grėsmių. „Žinodami, kokias baisias pasekmes atnešė bandymai eliminuoti Dievą ir dieviškumą iš žmonijos gyvenimo, visi turime suvokti pareigą liudyti mūsų visuomenei atsivėrimo transcendencijai vertingumą, būdingą žmogaus širdžiai. Šia prasme reikia kalbėtis ir su žmonėmis, kurie nepriklauso jokiai religinei tradicijai, tačiau jaučia poreikį siekti Dievo tiesos, gėrio ir grožio. Jie yra mūsų brangūs sąjungininkai ginant žmogiškąjį orumą, kuriant taikų sambūvį ir globojant kūriniją“, – baigdamas nurodė Šventasis Tėvas.

Kova su materialiniu ir dvasiniu skurdu

Programinė buvo ir Popiežiaus kalba, kovo 22 dieną pasakyta Vatikane akredituotiems 180 šalių ambasadoriams, kurioje aiškiai, pasiremiant pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI socialiniu mokymu, pabrėžta, kad žmogiškąja prigimtimi besiremiantys etikos principai yra pagrindinė sąlyga taikai pasaulyje išlaikyti. Po diplomatinio korpuso dekano Monako ambasadoriaus Žano Klodo Mišelio trumpo sveikinamojo žodžio itališkai (nors diplomatijoje popiežiai daugiau įpratę vartoti prancūzų kalbą), kreipdamasis į Apaštališkųjų rūmų Karališkąją salę (Sala Regia) susirinkusius diplomatus, kurių dalis buvo su savo sutuoktiniais, popiežius Pranciškus sakė, kad šis susitikimas jam leidžia pasiekti visas tautas, kiekvieną planetos pilietį su jo džiaugsmais, rūpesčiais, troškimais ir viltimis. „Jūsų gausus dalyvavimas yra ženklas, kad jūsų šalių santykiai su Šventuoju Sostu yra vaisingi, kad jie tikrai yra gėrio versmė žmonijai“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis aiškino, jog tiki, kad Vatikanui pavyks užmegzti diplomatinius ryšius ir su tomis valstybėmis, kurios jų dar neturi. Apie tai kalba ir tas faktas, kad kai kurios iš pastarųjų (pavyzdžiui, Saudo Arabija ir Afganistanas) vis tiek atsiuntė savo atstovus į popiežiaus Pranciškaus inauguracijos iškilmes.

Priminęs, kad Pranciškaus vardą pasirinko pirmiausia dėl rūpinimosi vargšais, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu Katalikų Bažnyčios dėmesio centre visada buvo ir lieka kenčiantys ligoniai, našlaičiai, benamiai ir kiti atstumtieji, kurių globa visuomenę daro žmogiškesnę ir teisingesnę. „Bet yra ir kitoks skurdas! Tai – mūsų dienų dvasinis skurdas, kuris rimtai paveikęs net ir tas šalis, kurios laiko save (materialiai) turtingomis, – nurodė Popiežius. – Tai mano brangus ir garbingas pirmtakas Benediktas XVI įvardija kaip reliatyvizmo tironiją, kuri kiekvieną daro patį sau matu ir sukelia pavojų žmonių ir tautų sambūviui“. Priminęs ir kitą Pranciškaus vardo pasirinkimo priežastį – siekį kurti taiką pasaulyje, – kaip tai darė garsus XII amžiaus vienuolis šv. Pranciškus Asyžietis – artimo meilės apaštalas, – Šventasis Tėvas pabrėžė, jog taika negalima be tiesos. „Negali būti taikos, jei kiekvienas žmogus mano esąs pats sau matas, jei kiekvienas reikalauja tik savo teisių, nepaisydamas kitų ir visų gerovės, pradedant nuo prigimties, kuri vienija visus šioje žemėje gyvenančius žmones“.

Draugystės ir dialogo tiltai

Nurodęs, kad vienas iš Romos vyskupo titulų yra „Pontifikas“, tasai, kuris tiesia tiltus tarp žmogaus ir Dievo bei tarp pačių žmonių, popiežius Pranciškus sakė, kad yra pasirengęs statyti tokius „dialogo tiltus, kad kiekvienas žmogus kitam būtų ne priešas ar varžovas, bet brolis, kurį norėtų apkabinti. Tai skatina ir paties Šventojo Tėvo kilmė, nes jis užaugo Argentinoje, atvykėlio iš Italijos šeimoje, taigi, jam artimas skirtingų tautų ir kultūrų sąlytis, vis stiprėjantys tarpusavio ryšiai. „Čia svarbus vaidmuo tenka religijai, kadangi neįmanoma statyti tiltus tarp žmonių, užmirštant Dievą“, – aiškino Popiežius, pabrėždamas žmonių bendrystės svarbą ir tikrajam ryšiui su Dievu. Dėl to reikia plėtoti visuomeninį dialogą su įvairiomis religijomis, pirmiausia su daug kontroversijų keliančiu islamu, kurio susidūrimas su krikščionybe įvairiuose pasaulio regionuose kelia nemažai rūpesčių. Šventasis Tėvas teigiamai įvertino, kad jo inauguracijos šv. Mišiose dalyvavo nemažai islamo kraštų pilietinių bei religinių delegacijų.

Popiežius Benediktas XVI paminėjo taikaus bendravimo su netikinčiaisiais poreikį, ir tai, matyt, bus reikšmingas jo pontifikato elementas, siekiant didesnės jungties, o ne žalojančių pasidalijimų. Kova su materialiniu ir dvasiniu skurdu, taikos kūrimas ir tiltų statymas, – tokios yra žemiškosios kelionės gairės, kurias iškėlė Šventasis Tėvas planetos tautoms, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų ir pažiūrų. „Tai bus sunki kelionė, jeigu neišmoksime labiau mylėti savo žemę“, – pripažino jis, nurodydamas būtinumą globoti visą kūriniją, saugoti gamtą, kurią mes dažnai perdėtai išnaudojame dėl savo godumo. Popiežius Pranciškus linkėjo šalių vyriausybėms vaisingai darbuotis statant draugystės ir brolybės tiltus, melsdamas visagalio Viešpaties pagalbos ir malonių.

© 2013 „XXI amžius“