|
Permainos
Romas BACEVIČIUS
Didžiąją savaitę užbaigiame beveik septynias savaites trukusią Gavėnią. Sovietmečiu, vaikystėje, prisimenu ją buvus kitokią. Nors ateistinė valdžia jokiu būdu negalėjo toleruoti katalikiškų švenčių, tačiau net tada su retomis išimtimis buvo gerbiama tradicija Gavėnios metą, o ypač Didžiąją savaitę, kuomet prisimename Kristaus kančią, vengti triukšmingų pasilinksminimų, elgtis ramiau, santūriau, rasti laiko susikaupti, pagalvoti apie save, nuveiktus darbus, bent per Velykas nuvykti pas toliau gyvenančius artimuosius. Visi žinodavo, kad Gavėnios metu kiekvienas krikščionis ko nors atsisako, paremia stokojančius. Neprisimenu, kad kas nors iš aplinkinių katalikų per Gavėnią būtų nedrįsęs pasninkauti ne tik penktadieniais nevalgyti mėsiškų valgių, bet ir neieškoti visokių žemiškų malonumų. Tai buvo pagarbos Kristui už mūsų išganymą išraiška. Kai kunigai paskelbdavo rekolekcijų metą, žmonės ruošdavosi išpažinčiai, kad apšvarintų sielą. Kiekvieną rekolekcijų dieną bažnyčioje susidarydavo ilgos eilės prie klausyklų. Išpažinčių eidavo ir iš toliau atvykę komunistai, o ypač darbo klausyklose turėdavo kunigai svečiai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, tik pirmaisiais metais vyko kažkas panašaus, o vėliau viskas susijaukė. Pajutę laisvę, linksmybių rengėjai gal iš nežinojimo, o gal tyčia Gavėnios metu, netgi Didžiąją savaitę, nesigėdija organizuoti triukšmingus renginius, visokius koncertus, festivalius, gražuolių konkursus (gerai, kad šiemet apie tokius lyg ir nesigirdi). Gyvename triukšme, įvairių pagundų ir linksmybių pasaulyje, kuris džiaugiasi savomis vertybėmis, o artėjančios Velykos, pasirodo, daug kam yra diena, kai bus galima sočiai pasivaišinti. Netgi kai kurie kunigai galbūt įsisuka į šitą lekiančią karuselę ir pamiršta, kad prieš Velykas ir šiais laikais vis dėlto būna daugiau norinčių atlikti išpažintį. Anądien vienas senas kunigas altaristas skundėsi, kad nors parapijoje yra dar trys kunigai, jis vienintelis buvo paliktas klausyti išpažinčių, o kur kiti kunigai pradingo, nežinia. Žmonių prie klausyklos kelios dešimtys, aš tikrai fiziškai negalėjau jų išpažinčių deramai išklausyti, todėl tik peržegnojau ir už atgailą liepiau sukalbėti Sveika, Marija, sakė kunigas. O juk tie, kurie atėjo išpažinti savo nuodėmes, bent šiomis dienomis tikėjosi sulaukti išsamesnio kunigų pamokymo apie tai, kaip šiame įvairių iššūkių pilname pasaulyje ateityje išvengti kai kurių ydų, vedančių į nuodėmes. Aišku, čia nekalbu apie tuos, kurie išpažinties neina, o Velykų rytą sutinka dar neišsiblaivę arba prie savo bažnyčios alaus baro.
Gavėnia šiemet buvo ypatinga. Katalikų Bažnyčią ir visą pasaulį suvienijo tuščias Šv. Petro sostas, kai atsistatydino popiežius Benediktas XVI. Penktąjį Gavėnios sekmadienį šventėme turėdami naująjį popiežių Pranciškų, kuris yra pirmasis jėzuitas, pirmasis iš Lotynų Amerikos žemyno, buvęs Argentinos kardinolas. Šiam įvykiui nemažai vietos skyrė ir daugelis Lietuvos žiniasklaidos priemonių pasirodė daug straipsnių, supažindinančių su popiežių rinkimo istorija, ankstesniaisiais ir naujuoju popiežiais. Buvo spausdinami interviu su kunigais ir vyskupais, galėjusiais išsakyti savo nuomonę apie Bažnyčios reikalus, o arkivyskupas Sigitas Tamkevičius dalyvavo tiesioginėje interneto svetainės delfi.lt vaizdo konferencijoje. Kai kurios televizijos tiesiogiai transliavo tai, kas vyko pirmąjį vakarą po konklavos, ir popiežiaus Pranciškaus inauguracijos iškilmes Vatikane. Deja, tarp tų svarbių tekstų ir vaizdų atsirado ir gūdžių sovietinių ateizmo metų leksikos pilnų ir tikėjimo nekenčiančių tekstų. Štai viena tokia veikėja, panelė ar ponia Monika Bončkutė, interneto svetainėje lrytas.lt aiškina, kad Argentinos kardinolo išrinkimas Popiežiumi yra politiškai apsvarstytas kardinolų konklavos manevras, nes esą įtaką prarandanti sustabarėjusi Katalikų Bažnyčia avelių ieško vargingesnėse, politiškai mažiau stabiliose ir istoriškai konservatyvesnėse pasaulio šalyse. Pasirodo, sekdami grožio konkursų rinkodaros taisyklėmis, kardinolai išrinko pirmąjį Popiežių iš Pietų Amerikos, nes Vatikanas jau kuris laikas lengvatikių ieško kituose žemynuose. Dar sakoma, kad popiežius Pranciškus nėra artimas Pietų Amerikos šalių varguoliams ir nuskriaustiesiems, o garsėja itin konservatyviu požiūriu į homoseksualus. Minėtai veikėjai atrodo, kad Katalikų Bažnyčia yra specifiškai užsibrėžusi laikytis žmonijos tobulėjimui žalingų pseudovertybių, kurios leistų ir toliau valdyti išsilavinimo stokojančias ar dėl iš kartos į kartą primetamo katalikiško auklėjimo savarankiškai mąstyti atsisakančias mases. Be to, Pietų Amerikoje, esą sparčiai plinta modernios, nebūtinai mažiau žalos nei katalikybė nešančios religijos formos. Nežinia, kokią neapykantą tikintiesiems turi jausti ši veikėja, jei niekina Lotynų Amerikos žmones, mažiau sugadintus sekuliarizmo ir labiau išlaikiusius krikščionišką tikėjimą. Nesuprantama, kodėl ji popiežių Pranciškų taip apibūdina. Juk daugelis kitų apžvalgininkų jį išskiria kaip mėgstantį neoficialų bendravimą, pabrėžia, kad būdamas Buenos Airių arkivyskupu, jis buvo paprastas ir kuklus, principingai žiūrėjo į prabangą: gyveno mažame bute, kurį šildėsi malkomis, į kuriją ir bažnyčią važinėdavo visuomeniniu transportu, neturėjo aptarnaujančio personalo, pats gamindavosi maistą, eidavo į sąvartynus ir lūšnynus melstis kartu su ten gyvenusiais vargšais, rūpinosi, kad būtų pakrikštyti jų vaikai. Ar ne todėl tokia neapykanta naujajam Popiežiui, kad jis, būdamas Argentinos kardinolu, aktyviai skatino socialinį teisingumą, pasipriešino šios šalies prezidentei, raginusiai įteisinti vienalytes santuokas, prieštaravo leidimui tokioms šeimoms įsivaikinti, visas šalis, kur leidžiami abortai, vadina nepanaikinusiomis mirties bausmės, nes niekuo nenusikaltusių kūdikių žudymas irgi yra mirties bausmė. Be to, bandoma atkapstyti menkiausią Popiežiaus gyvenimo detalę, kuri jį kompromituotų. Ypač užkliūva 19761983 metai, kai Argentiną valdė karinė chunta, grobusi ir žudžiusi tūkstančius žmonių, radikaliems dešiniesiems stengiantis išnaikinti kairiuosius oponentus. Anuomet dauguma Bažnyčios vadovų nežinojo, kurią pusę palaikyti, nes abiejose buvo daug neteisybės. Vyskupai ir kunigai bijojo mirties bausmės, nes kai kurie dvasininkai, atvirai pasipriešinę režimui, buvo nužudyti. Dabartinis Popiežius tada nepritarė režimui ir gelbėdavo persekiojamuosius, suteikdavo jiems slėptuvę ir kitaip mėgino padėti. Aišku, kad jei popiežius Pranciškus išsakys savo nuomonę apie šių dienų negeroves, ateistai ir liberalai tuoj ims ieškoti, ar jis nebuvo pernelyg pasyvus tais Argentinos diktatūros metais. Nesvarbu, kad jis tikrai nekolaboravo, o pasirinko diplomatinę tylą. Vis dėlto buvusio Buenos Airių arkivyskupo gyvenimo liudijimas jį padarė dideliu autoritetu Lotynų Amerikoje. Tačiau jei jis, kaip iki šiol, ir toliau liudys Evangeliją, aiškins, kiek žaizdų palieka blogis, ragins gerumu ir taika pasipriešinti visoms negerovėms, taps nepatogus pasauliui. Ar turtingi fariziejai neims piktintis jo paprastumu?
Įvairios žiniasklaidos priemonės kėlė klausimą, ko tikimasi iš naujojo Popiežiaus. Net mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad šio Popiežiaus atėjimas reiškia naują viltį ir permainas ne tik pasauliui, bet ir Bažnyčiai. Tai esą svarbu ir Lietuvai. Tik apie kokias permainas ji kalbėjo, neaišku. Kokių permainų gali norėti netikintys, nors ir pakrikštyti Bažnyčios nariai, galima tik paspėlioti. Pavyzdžiui, gal permainomis tokie žmonės vadintų visišką Popiežiaus tylėjimą, kai liberalioji visuomenės dalis imtų reikalauti savo šalyse įteisinti lesbiečių ir gėjų santuokas, kurias turėtų net Bažnyčia palaiminti, arba nesikišti į moters reikalus, kai ši nusprendžia darytis abortą? Gal permainos būtų, jei Popiežius pareikštų, kad nuo šiol Bažnyčia neprieštaraus meilei be įsipareigojimų ir nelaikys nuodėme ikivedybinių lytinių santykių, o, siekiant išvengti nepageidaujamo nėštumo, ragins naudoti prezervatyvus? Liberalams turbūt aktuali Bažnyčios permaina būtų leisti bažnyčioje tuoktis tiek kartų, kiek nori, svarbu, kad besituokiantys to norėtų. Gal tokie pageidautų leisti būti kunigais net ir moterims jei baigei seminariją, vyskupas privalo šventinti kunigu, tarsi aukštojo mokslo diplomą įteikti, nepriklausomai nuo lyties, tikėjimo ar seksualinės orientacijos. Ar tik ne permaina būtų, jei Popiežius pasakytų, jog nuo šiol eutanazija bus laikoma didžiausia meilės išraiška prašančiam padėti numirti senam ar neįgaliam žmogui? Pasirodė informacija, kad kažkokia tarptautinė gėjų ar lesbiečių organizacija prašys Popiežiaus sušaukti trečiąjį Vatikano susirinkimą, kad jame kardinolai ir vyskupai nuspręstų leisti kunigams tuoktis ir išvis leistų viską, ko tik žmogus užsinori. Turbūt labiausiai džiaugtųsi valstybių vadovai ir politikai, jei Popiežius uždraustų vyskupams ir kunigams juos kritikuoti ir leistų tik girti už jų gerus darbus, nes jie esą labai pavyzdingai tarnauja žmonėms. Gal iš tiesų nejaukiai jaučiasi tie politikai, kurie pagal pareigas atėję į bažnyčią, nors galbūt į aukų dėžutę įmetė didžiausią pinigėlį, negali kartu su visais priimti Komunijos, nes seniai nebuvę išpažinties arba gyvena susidėję (atsiprašau, su antru ar trečiu sutuoktiniu, įregistruotu tik civilinėje metrikacijoje)? Ar ne geranoriška permaina būtų leisti ir jiems priimti Komuniją, nes jie juk ir taip geriausi žmonės, išrinkti į Dievą tikinčių rinkėjų? Tokiems nė išpažinties nereiktų, juk jų nuodėmės labai mažos. Apie tai irgi galėtų paskelbti trečiasis Vatikano susirinkimas. Variantų apie netikinčių katalikų ir liberalų pageidaujamas permainas gali būti ir daugiau, tačiau tikrai nežinia, ar iš tiesų apie tokių permainų norą kalbėta, nes niekas aiškiau nepasakė. Jei tikintieji sąmoningi katalikai Lietuvoje norėtų kokių nors permainų, turbūt viena svarbiausių būtų privalomas veiklių pasauliečių įtraukimas, priimant sprendimus parapijose ir vyskupijose. Pavyzdžiui, jei dabar klebonas su gaspadine gyvena dviaukščiame, o vikarui ar altaristui čia vietos nelieka, pasauliečiai turėtų nuspręsti, kur abu kunigai turėtų gyventi. Arba štai LNK televizijos laidoje Diagnozė: valdžia buvęs kunigas, o dabar Seimo narys Jonas Varkala teigė, kad jis gaudavo 1200 litų altaristo algą. Žiūrovai galėjo suprasti, kad Lietuvos kunigai altaristai visur tiek uždirba. Tai būtų labai neteisinga. Juk yra ir visai skurde gyvenančių, todėl irgi būtų gerai, kad pasauliečiai žinotų apie savo kunigo algą, o stokojantiems galėtų kaip nors padėti. Tikintiesiems labai rūpi, kad mūsų tautos kankiniai ir Dievo tarnai būtų greičiau paskelbti palaimintaisiais, nes pernelyg ilgai užsitęsė jų beatifikacijos procesas. Štai popiežius Pranciškus, būdamas Buenos Airių arkivyskupu, 2011 metais leido pradėti Argentiną valdant kariniam režimui nužudytų dviejų kunigų ir vieno pasauliečio kanonizavimo procesą, kurį planuojama baigti 2015-aisiais, o apie lietuvių kanonizavimo bylos pabaigą nieko negirdėti.
Popiežiaus Pranciškaus laukia globalūs iššūkiai visame pasaulyje. Sekuliarizacija stipriai pasidarbavo Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, žmonės čia vis mažiau vertina Evangeliją. Bet krikščionybė šiuose žemynuose nesibaigia. Lotynų Amerika ir Afrika yra mažiau pažeistas pasaulis, kur tikėjimas stiprėja, o krikščionybė yra sparčiausiai plintanti religija belieka siekti solidarios krikščionių vienybės. Kaip portalui 15min.lt teigė Kretingos klebonas kun. Antanas Blužas OFM, pasaulis daug platesnis ir margesnis, nei Europa, o mes, europiečiai, esame gerokai susireikšminę. Bažnyčia žengia su pasauliu, bet pasaulis kartais jos nenori klausyti, todėl ir atsiranda nesusikalbėjimas. Kaip Lietuvos ryte sakė ilgokai Brazilijoje dirbęs kun. Antanas Saulaitis SJ, nepaisant ekonominės padėties, tenykščiai žmonės yra linksmesni, jiems labai svarbu bendravimas, žmogiški ryšiai. Popiežius Paulius VI Lotynų Ameriką yra pavadinęs Vilties kontinentu, o mūsų kardinolas Audrys Juozas Bačkis šiomis dienomis teigė, kad ten daug gilesnės krikščioniškos šaknys ir nors irgi esama sekuliarizmo pavojų, paprasti žmonės labiau išlaikę krikščionišką tikėjimą. Popiežius Pranciškus, susitikdamas su Argentinos ir Brazilijos prezidentėmis, įteikė joms Aparesidos dokumentą 2007 metais įvykusio Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos tarybos baigiamąjį nutarimą. Ten pabrėžiama, jog Evangelija skelbiama einant į žmones, jų ieškant, o ne sėdint kurijoje arba klebonijoje ir laukiant, kol žmonės patys ateis. Taigi galima suprasti, kad Popiežius politikams primena, jog nuo šiol Evangelija bus skelbiama visur. Pasak mūsų kardinolo A. J. Bačkio, popiežius Pranciškus nori, kad ir vyskupai bei kunigai eitų kuklumo ir paprastumo keliu. Arkiv. S. Tamkevičius teigė, kad Popiežius duoda ženklą, jog reikia drąsiai eiti į mūsų dienų pasaulį, kuris, deja, daug kur praradęs krikščioniškas vertybes. Pasak Kauno arkivyskupo, Šventasis Tėvas ir vyskupus ragina būti atvirus, eiti į pasaulį, nebijoti pažeminimo, nesupratimo, bet tvirtai nešti Evangeliją. Tai yra vaistas, kurio pasaulis nelabai supranta, bet kurio labai reikia, kad, kaip kadaise šv. Pranciškus, atstatytume Bažnyčią. Beje, kai kas kalba apie jos krizę. Iš tiesų yra ne Bažnyčios, o tikėjimo ir sąžinės krizė, nes daug žmonių jau nebesupranta, kas yra nuodėmė. Gal ta minėtų permainų viltis ir būtų siekis padėti ją geriau suprasti? Be to, ne Bažnyčia turi taikytis prie žmogaus įgeidžių, o žmogus taikytis prie Bažnyčios, paremtos Evangelijos tiesomis.
© 2013 XXI amžius
|