|
Seminaristai bendravo su Seimo nariais
Gabrielius Satkauskas
Kovo 11-osios šventę Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikai pradėjo šv. Mišiomis Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje, o vakare seminarijoje susitiko pabendrauti su Seimo nariu ir signataru Algirdu Patacku bei jo kolega Seimo nariu Povilu Urbšiu. Svečiai taip sudomino seminarijos bendruomenę, kad diskusija tęsėsi kelias valandas.
Signataras ir Seimo narys A. Patackas pradėjo susitikimą trumpai apžvelgdamas istorijoje buvusias Lietuvos laisvės kovas ir paminėjo, kad paskutiniajam sąjūdžiui prasidėjus buvo pakankamai pozityvių, Lietuvos laisvės siekti nusiteikusių žmonių, tačiau nemažai lietuvių jautėsi jau prisitaikę prie sovietinio režimo, nesiruošiantys imtis kovos už laisvę. Įdomu buvo išgirsti, kai A. Patackas pasakojo apie tai, kaip vysk. M. Valančius pradėjo knygnešių karą. Jis subūrė klierikų grupę, įdavė jiems savo parašytus atsišaukimus caro valdžiai bei knygų ir po vieną išsiuntė į parapijas prie Lietuvos Vokietijos sienų. Galiausiai šie pradėjo knygnešystę ir taip užsimezgė šis sąjūdis. Kitas karas, kurį pradėjo vysk. M. Valančius, blaivystė. Šie du sąjūdžiai tuomet subrandino naują lietuvių kartą, buvo svarbūs XX amžiaus pradžioje atkuriant Lietuvos valstybę.
A. Patackas taip pat pasakojo apie kun. J. Zdebskį, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir prasitarė, kad pats rašė į Kroniką, tačiau tikrai nežinojo, kad vyriausiuoju redaktoriumi buvo jaunas kunigas Sigitas Tamkevičius. Anot signataro, paskutinysis sąjūdis atsirado susijungus žygeiviams (tautinis jaunimas) ir eucharistininkams taip įvyko kokybinis lūžis, sutapęs su Sovietų Sąjungos krize. Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, Seimo narys A. Patackas teigė, kad lietuvis katalikas yra formulė, kurios mūsų tautai būtina laikytis, jei norime išlikti. Istorija parodė, kad tik katalikybės kontekste lietuviai atsitiesdavo ir semdavosi jėgų, kad praradus šią šviesą, tautoje taip pat iškildavo daug sunkumų.
Paklaustas apie Kovo 11-osios įvykius ir kodėl būtent ši diena buvo pasirinkta, A. Patackas atsakė, kad tuo metu Sovietų Sąjunga suuodė apie lietuvių ketinimus ir norėjo kuo greičiau pakeisti tam tikrą Konstitucijos straipsnį, kuris būtų stipriai apsunkinęs savanorišką valstybės išėjimą iš Sovietų Sąjungos. Reikėjo spėti paskelbti nepriklausomybę iki straipsnio pakeitimo, nes tai įvykti turėjo pirmadienį. Buvo vėlus sekmadienio vakaras, kai Lietuva pareiškė esanti laisva ir nepriklausoma valstybe buvo vos suspėta. Tų dienų aplinkybės reikalavo ryžtingumo ir greičio, nes situacija buvo pribrendusi tai buvo tinkamas istorinis laikas.
Vėliau kalbėjo ir Seimo narys Povilas Urbšys, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad mes dabar galime suvokti Kovo 11-ąją kaip šventę, tačiau anuomet žmonėms kovo 12-ąją labiau rūpėjo ne paskelbta priklausomybė, o tai, kodėl Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o Vytautas Landsbergis. Seimo narys teigė, kad komunistinis ateizmas per 50 metų sudarkė žmogaus sielą ir dabar surinkti tas tikėjimo, tautiškumo ir patriotiškumo šukes labai sudėtinga. P. Urbšys atkreipė dėmesį į socialinį Bažnyčios mokymą, kurį dar XX amžiaus pradžioje tam tikru lygmeniu įgyvendinti bandė jau palaimintasis Jurgis Matulaitis. Tuo metu Vilniaus vyskupas suprato pagrindines popiežiaus Leono XIII mintis pirmojoje socialinėje enciklikoje Rerum novarum, tačiau vos pradėjęs jas įgyvendinti, tėvynėje buvo apšauktas modernistu. Todėl šiandien vėl būtina papildyti mūsų politiką socialiniu Bažnyčios mokymu.
Seimo narys taip pat pakreipė diskusiją kita linkme ir klausė seminaristų, koks jų santykis su bendruoju gėriu ir politika? Jis pacitavo prel. M. Krupavičiaus, garsiosios žemės ūkio reformos įgyvendintojo, ateitininko, mintis apie politiką, sakydamas, kad politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią ir kad kiekvienas katalikas yra įpareigotas politikai. Svečias teigė, kad šiandien visiems tikintiesiems reikia permąstyti savo poziciją atskirais klausimais ir neužsidaryti tik savo veikloje bei rūpesčiuose, o kaip tik būti aktyviais piliečiais. Antraip mes savo užsidarymu ir neveiklumu paliksime žmones blogyje, mat yra laikas, kai tylėjimas dorybė, ir yra laikas, kai tylėjimas tampa nuodėme. P. Urbšys atkreipė dėmesį, kad nors vysk. M. Valančius ir buvo dvasininkas, tačiau jis aktyviai lėmė to meto politiką savo pilietine pozicija, būtent tokia savo politika. Nėra būtina dalyvauti tiesioginėje politikoje, kad galėtume pakeisti ar sužadinti tautai svarbius dalykus. Taip svečias drąsino klierikus būti aktyviais piliečiais, turinčiais aiškią poziciją, nes krikščionių pareigos neapsiriboja tik religija, bet liečia visą sociumą. Anot Seimo nario, šiandien susiformavo ideologija, kuri pateisina iškreiptą santykį su visa tikrove ir tai, deja, įteisinta kaip norma. Situacija yra blogesnė nei įsivaizduojame dėl to, kad šiandienos žmogus turi rinktis ne tarp gėrio ir blogio, bet priverstas išsirinkti mažesnį blogį.
Abu parlamentarai kalbėjo, kad šiandieniniame Seime nors ir yra krikščionių, tačiau jie yra krikščioniški utilitaria prasme. Todėl į politiką šiandien turėtų ateiti jauni aktyvūs krikščionys, kurių labai laukiama. Atsisveikindami Seimo nariai išreiškė viltį, kad Bažnyčia sugebės vėl tapti vėliavneše, kuri padės išeiti tautai iš klystkelių, ir palinkėjo įkarščio gilinantis į Lietuvos reikalus bei vedant tautą į dvasinį atgimimą.
© 2013 XXI amžius
|