Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Velykų šventė Romoje ir Jeruzalėje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus laimina piligrimus Krstaus prisikėlimo iškilmėse

Pirmojo „Urbi et Orbi“ akcentai

Su būdingu iš gimtosios Lotynų Amerikos atsivežtu emocionalumu ir evangelizaciniu entuziazmu Viešpaties Prisikėlimo šventėje, pirmą kartą kreipdamasis į Romos miestą ir pasaulį (Urbi et Orbi), popiežius Pranciškus linkėjo, kad ši Geroji Naujiena „pasiektų visas širdis“, „kiekvieną šeimą“ ir ypač tas vietas, kurios kupinos skausmo ir kančios. Po praėjusį sekmadienį, kovo 31 dieną, aukotų Velykų šv. Mišių gražiai 40 tūkstančių Olandijos gėlininkų dovanotų žiedų papuoštoje Šv. Petro aikštėje kalbėdamas jį džiugiai pasitikusiai šimtatūkstantinei miniai Šventasis Tėvas tvirtino, kad Jėzaus prisikėlimas „reiškia, jog Dievo meilė yra galingesnė už blogį ir pačią mirtį; reiškia, kad Dievo meilė gali pakeisti mūsų gyvenimą“ ir tas dvasines dykumas, kurios dažnai išsiplėtojusios šiuolaikinių sekuliarizuotų žmonių sielose. Aiškindamas Velykų (gr., lot. „Pascha“ – perėjimas) krikščionišką supratimą, kaip „perėjimą iš vergavimo nuodėmei ir blogiui į meilės ir gėrio laisvę“, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad šios pastangos turi būti nuolatinės, „turi vykti kiekvienoje epochoje, mūsų konkrečioje egzistencijoje ir kasdieniniame gyvenime“. Kartu su šiuo atsinaujinimu kiekvienas turime tapti įrankiais, per kurios Dievas savo gailestingumo malone galėtų „drėkinti žemę, saugoti visą kūriniją, stiprinti taiką ir teisingumą“.

Dviejų pontifikatų bendrumas ir tęstinumas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus dovanoja savo pirmtakui Benediktui XVI Dievo motinos ikoną, kurią jam įteikė Rusijos stačiatikių delegacija

Popiežiškoji vienybės misija

Didžiosios savaitės išvakarėse Kastelgandolfe vykęs istorinis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su pirmtaku Benediktu XVI sukėlė naujus svarstymus apie abiejų pontifikatų bendrumą bei dinamišką tęstinumą, o ne formalų ordinaro ir emerito mandagumą vienas kitam. Iš tikrųjų naujo Šventojo Tėvo pirmosiose kalbose bei homilijose priminti kai kam galbūt labai nepatogūs popiežiaus Benedikto XVI perspėjimai apie šiuolaikinėje visuomenėje įsivyravusią reliatyvizmo diktatūrą, apie dvasinį skurdą ir „purvo“ nuodėmę, dėl kurios kenčia Kristus netgi savo Bažnyčioje, kuri negali būti tapatinama su nevyriausybine humanitarine organizacija ir patvirtina, jog šios nuostatos lieka galioti. Abu Kristaus vietininkai žemėje – Pranciškus ir Benediktas XVI – yra giliai dvasingos asmenybės, kurių ryšys su gyvenimu yra giliai įsišaknijęs Dieve, rašo Romoje leidžiamas jėzuitų žurnalas „Civilta Cattolica“. Abu jie turi panašų požiūrį į padėtį tarptautinėje bendruomenėje ir žino aktualiausius Visuotinės Bažnyčios vienybės ir atsinaujinimo poreikius.

Prisikėlusiojo pasirodymai – iš meilės mums

Kun. Vytenis Vaškelis

Ne užantspauduotas akmuo, aklinai uždengęs visą rūsio kapo angą, ne drobulė, siautusi Jėzaus kūną, kuri, jei tik būtų apdovanota atmintimi bei gebėjimu prabilti, paliudytų, būtent kaip Jis prisikėlė iš numirusių, ir net ne Dievo angelo žodžiai, tarti žydėms moterims, kad Jo gyvybė yra atgijusi (nes vien žodžiai, kol jie netapo faktišku įrodymu, dar nėra čia ir dabar išsipildžiusio pažado kūnas), bet tikrieji Jo nemirtingumo liudytojai yra Jo visiškai netikėti bei nelaukti pasirodymai apaštalams ir net keliems šimtams asmenų (plg. 1 Kor 15, 6), kurie turėjo laimę išvysti Tą, kuris vienintelis žiežulą mirtį kaip molį panaudojo naujo žmonijos gyvenimo sukūrimui.