Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Dviejų pontifikatų bendrumas ir tęstinumas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus dovanoja savo pirmtakui Benediktui XVI Dievo motinos ikoną, kurią jam įteikė Rusijos stačiatikių delegacija

Popiežių Pranciškų Kastelgandolfe sutinka popiežius emeritas Benediktas XVI

Popiežiškoji vienybės misija

Didžiosios savaitės išvakarėse Kastelgandolfe vykęs istorinis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su pirmtaku Benediktu XVI sukėlė naujus svarstymus apie abiejų pontifikatų bendrumą bei dinamišką tęstinumą, o ne formalų ordinaro ir emerito mandagumą vienas kitam. Iš tikrųjų naujo Šventojo Tėvo pirmosiose kalbose bei homilijose priminti kai kam galbūt labai nepatogūs popiežiaus Benedikto XVI perspėjimai apie šiuolaikinėje visuomenėje įsivyravusią reliatyvizmo diktatūrą, apie dvasinį skurdą ir „purvo“ nuodėmę, dėl kurios kenčia Kristus netgi savo Bažnyčioje, kuri negali būti tapatinama su nevyriausybine humanitarine organizacija ir patvirtina, jog šios nuostatos lieka galioti. Abu Kristaus vietininkai žemėje – Pranciškus ir Benediktas XVI – yra giliai dvasingos asmenybės, kurių ryšys su gyvenimu yra giliai įsišaknijęs Dieve, rašo Romoje leidžiamas jėzuitų žurnalas „Civilta Cattolica“. Abu jie turi panašų požiūrį į padėtį tarptautinėje bendruomenėje ir žino aktualiausius Visuotinės Bažnyčios vienybės ir atsinaujinimo poreikius.

Nors popiežiaus Pranciškaus veikimo būdas daugiau praktinis ir pastoracinis, pasižymintis stipriais tiesioginio bendravimo ir organizaciniais gebėjimais, o jo pirmtakas Benediktas XVI buvo labiau žinomas edukologiniu ir teologiniu apaštalo Petro tarnystės misijos aiškinimu, tačiau jiedu turi daug panašumų. Štai, pavyzdžiui, tiek Pranciškus, tiek ir Benediktas XVI savųjų inauguracijų iškilmių homilijose pabrėžė nevertumą dėl gautos didelės atsakomybės, prašė tikinčiųjų padėti malda, nurodė, kad jų tarnystė turi aiškias Kristaus ištakas. Ypač norisi pabrėžti, kad abu popiežiai savo pontifikatus pradėjo akcentuodami ekumeninio susitaikymo svarbą remiantis Vatikano II Susirinkimo mokymu. Popiežius Benediktas XVI savo inauguracinėje homilijoje 2005 metų balandį nurodė krikščionių bendruomenes, priminė apaštalo Petro sutrūkusius tinklus. Aštuonmečio pontifikato metu jis daug prisidėjo atnaujinant iki tol įstrigusį katalikų ir stačiatikių teologinį dialogą, stiprinant Rytų ir Vakarų Bažnyčių vadovų asmeninius santykius. Popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžią ženklino istorinis ekumeninis įvykis: Romos vyskupo inauguracijoje pirmą kartą dalyvavo pats Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, kuris prieš tai beveik kasmet susitikdavo su Benediktu XVI ir su juo beveik sutarė dėl pirmtako galios, kuri galiojo iki 1054 metų schizmos. Laukiama, kad šis ekumeninis bendradarbiavimas tarp Romos ir Konstantinopolio bus vaisingai tęsiamas, 2014-aisiais minint popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro 50-ąsias susitikimo Jeruzalėje metines.

Marija ir „rusiškoji jungtis“

Žinoma, šiame vienybės kelyje yra svarbūs Vatikano santykiai su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, todėl vis dar neišsipildę Popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimo lūkesčiai perkeliami į naująjį pontifikatą. Aptariant šį klausimą tinkama proga sugrįžti prie kovo 23 dieną vykusio popiežių Pranciškaus ir Benedikto XVI susitikimo Kastelgandolfe, kurio metu naujasis Šventasis Tėvas padovanojo Popiežiui emeritui Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi ikoną. Pasirodo, šį paveikslą popiežiui Pranciškui prieš kelias dienas įteikė į Romą pasveikinti su inauguracija atvykusi Maskvos patriarchato delegacija. „Jie man sakė, kad tai – Nuolankiosios Dievo Motinos atvaizdas, ir aš iš karto pagalvojau apie jus, – aiškino Šventasis Tėvas, pristatydamas dovaną savo pirmtakui. – Juk jūs mums esate pateikęs daugelį nuostabių nuolankumo ir švelnumo pavyzdžių“. Trumpame to susitikimo videoįraše buvo galima girdėti, kaip Benediktas XVI susijaudinęs dėkojo „Grazie, grazie“ (italų k. „ačiū“). Žinomas Vatikano įvykių apžvalgininkas dr. Robertas Moinihamas internetu gavo minėtos Maskvos patriarchato delegacijos vadovo metropolito Ilarijono patvirtinimą, kad minėtoji ikona tikrai buvo popiežiui Pranciškui įteikta patriarcho Kirilo dovana ir kad jos peradresavimas popiežiui emeritui Benediktui XVI buvo netikėtas, bet labai malonus rusams faktas. Komentuodamas šį faktą R. Moinihamas, kuris tai pavadino „rusiška jungtimi“ („russina connection“), aiškino, kad Švč. Mergelė Marija, Bažnyčios Motina, šiuo atsakingu bažnytiniam gyvenimui metu su motinišku rūpesčiu suvienijo du popiežius – Pranciškų ir Benediktą XVI, kurių mokymo ir veikimo sintezė dabar ypač reikšminga tikrajam atsinaujinimui. Su Dievo Motinos pagalba Kastelgandolfe vykęs susitikimas – bendra malda koplyčioje, 45 minučių privatus pokalbis ir pietūs su lydėjusiais asmeninis – buvo, anot Vatikano atstovo žiniasklaidai kunigo jėzuito Federiko Lombardžio, „aukščiausia ir giliausia bendrystės raiška“. Benediktas XVI atnaujino jo anksčiau paskelbtą „pagarbos ir visiško klusnumo aktą“ naujajam Popiežiui, o Pranciškus gavo progą dar kartą patvirtinti „savo ir visos Bažnyčios padėką Popiežiui emeritui už jo pontifikato nuopelnus“. „Be to, Dievo Motinos iš Rusijos atvaizdo atsiradimas dviejų popiežių susitikime yra kažkokia mistinė nuoroda, peržengianti mūsų įprastą supratimą, kad krikščionys – Rytai ir Vakarai, stačiatikiai ir katalikai – grįžtų prie didžiosios bendrystės“, – teigė R. Moinihamas.

Išlaisvinimo teologijos prieštaringumas

Be abejonės, popiežiškosios tarnystės stiliui ir prioritetams ypač socialinėje srityje, įtakos turi apaštalo šv. Petro įpėdinio kilmė, tautybė, jo ankstesnės pastoracijos patirtis, istorinės ar netgi geopolitinės sąlygos, ir šiuo atžvilgiu tarp Pranciškaus ir Benedikto XVI yra įdomių sąsajų. Prieš aštuonerius metus Popiežiumi išrinktas tuometinis kardinolas Jozefas Ratcingeris buvo kilęs iš Antrojo pasaulinio karo nualintos ir vėliau padalintos Vokietijos, kurios vakarinė dalis išgyveno stabilią demokratinę santvarką ir ekonominį klestėjimą, o rytinė – sovietinę okupaciją ir ateistinio komunizmo režimą. Kardinolas J. Ratcingeris, pasiremdamas šia patirtimi daugiau kaip du dešimtmečius buvo artimas palaimintojo Jono Pauliaus II bendradarbis Romos kurijoje, rėmė jo dalyvavimą likviduojant sovietinį komunizmą ir demokratiškai vienijant Europą krikščioniškų nuostatų pagrindu. Būsimojo popiežiaus Pranciškaus, jėzuito kardinolo Chorchės Marijaus Bergoljo patirtis buvo kita: jo tėvynė Argentina nuo XX amžiaus vidurio per tris dešimtmečius patyrė penkis karinius perversmus – tai buvo būdingas beveik visos Lotynų Amerikos politinio gyvenimo bruožas. Dėl to buvo didelių žmogaus teisių pažeidimų, juos lydėjo dažnos ekonominės krizės –  „hiperinfliacijos“ – su skurdo, socialinių kontrastų išaugimu į neregėtą lygmenį.

Tuometinis Argentinos jėzuitų provincijolas, Buenos Airių arkivyskupas kardinolas Ch. Bergoljas drąsiai kritikavo minėtas visuomeninio gyvenimo negeroves, rėmė vargšus, tačiau griežtai priešinosi pavojingai vadinamosios „išlaisvinimo teologijos“ tendencijai. Ši kryptis, kuriai didelę įtaką darė marksizmas, bandė pateisinti smurtinę klasių („turtingųjų ir beturčių“) kovą ir dvasininkų įsijungimą į prokomunistinius kairiųjų sąjūdžius. Vatikanui ir popiežiui Jonui Pauliui II tai kritikuojant, tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas J. Ratcingeris dviem paskelbtais dekretais pasipriešino tai išlaisvinimo teologijai. Pasiremdamas šiais dokumentais Buenos Airių arkivyskupas kardinolas Ch. Bergoljas bandė stabdyti dvasininkų, netgi jėzuitų, įsitraukimą į „revoliucines jėgas“, dėl to dabar jau kaip popiežius Pranciškus kartais yra šmeižikiškai kaltinamas dėl neva bendradarbiavimo su Argentiną valdžiusiu antikomunistiniu kariniu režimu („chunta“). Taigi, stengimasis atsispirti bedieviškos marksistinio komunizmo ideologijos melui, ryžtingai remti vargšų teises ir jais rūpinantis artimo meilės nuostatomis yra esmingai svarbus popiežių Pranciškaus ir Benedikto XVI socialinio mokymo sąlyčio taškas. Įdomu, kad prieš Šv. Velykas popiežiaus Pranciškaus patvirtinti pirmieji dekretai kanonizacijos bylose daugiausia susiję su dėl komunistinio smurto patirta katalikų dvasininkų kankinyste. Tai teikia vilties, kad neatidėliotinai vyks ir Lietuvos tikėjimo kankinių bylų tyrimas.

Pagarba liturgijai ir kūrinijai

Abu Kristaus vietininkai žemėje savo mokymuose pabrėžtinai perspėdami dėl dvasininkijos karjerizmo bei Bažnyčios supasaulėjimo pavojų (tada mes negalėtume vadintis Kristaus mokiniais, sakė kardinolams netrukus po konklavos popiežius Pranciškus) akcentuoja vertingo liturgijos šventimo svarbą. Tik tie, kurie jau užmiršo popiežiaus emerito Benedikto XVI gilių homilijų ir kalbų per konsistorijas ir naujų vyskupų konsekracijas (paskutinį kartą tai darydamas sausį, jis pabrėžė, kad ganytojams sekuliarizuotos visuomenės daugumos nuomonė neturi būti svarbi), gali teigti, jog nėra darnos tarp abiejų apaštalo šv. Petro įpėdinių. Prisimenant iškilius kardinolo J. Ratcingerio raštus liturgijos klausimais verta paminėti anksčiau kardinolo Ch. Bergoljo išsakytas pastabas, kad šv. Mišios „nėra draugų susibūrimas bendrai maldai, duonos valgymui ir vyno gėrimui, todėl kiekvieną kartą kunigui reikia gerai pasirengti Šv. Eucharistijos šventimui“. Tą puikų pasirengimą popiežius Pranciškus paliudijo pastarųjų Kristaus Prisikėlimo švenčių šv. Mišiose.

Pagaliau kalbant apie popiežių Pranciškaus ir Benedikto XVI panašumus reikia nurodyti jų mokymą apie kūrinijos globos svarbą. Benediktas XVI dėl šio mokymo ir praktinių iniciatyvų, pavyzdžiui, saulės baterijų sumontavimo ant Apaštališkųjų rūmų stogo, net buvo pramintas „žaliuoju Popiežiumi“. Tačiau jis savo socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ bei kitais atvejais įprastą gamtosaugą stengėsi susieti su „žmogaus ekologija“, pabrėždamas, kad kūrinija prasmingai ginama, kai žmonės saugo savo tikrąjį tapatumą ir prigimtį, prisilaikydami Dievo įstatymų ir tiesos. Panašiai ir popiežius Pranciškus savo pirmose homilijose bei kalbose kreipdamasis į visus geros valios žmones ragino juos būti globėjais kūrinijos, prižiūrėtojais gamtos, įrašytos į Dievo planą, ir globoti vieni kitus. Inauguracijos metu, kovo 19 dieną, Šventosios Šeimos globėjo šv. Juozapo liturginėje šventėje, jis sakė, kad globoti Jėzų ir Mariją „reiškia saugoti visą kūriniją, ginti kiekvieną žmogų, ypač vargstantį, reiškia saugoti mus pačius“. Visi šie minėti ir kiti abiejų pontifikatų mokymo ir liudijimo panašumai stiprina tikrumą, kad popiežių Pranciškaus ir Benedikto XVI tiesioginis ir netiesioginis dialogas bus tęsiamas visos Bažnyčios gyvenimo naudai.

© 2013 „XXI amžius“