|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prisikėlusiojo pasirodymai iš meilės mums Kun. Vytenis Vaškelis
Ne užantspauduotas akmuo, aklinai uždengęs visą rūsio kapo angą, ne drobulė, siautusi Jėzaus kūną, kuri, jei tik būtų apdovanota atmintimi bei gebėjimu prabilti, paliudytų, būtent kaip Jis prisikėlė iš numirusių, ir net ne Dievo angelo žodžiai, tarti žydėms moterims, kad Jo gyvybė yra atgijusi (nes vien žodžiai, kol jie netapo faktišku įrodymu, dar nėra čia ir dabar išsipildžiusio pažado kūnas), bet tikrieji Jo nemirtingumo liudytojai yra Jo visiškai netikėti bei nelaukti pasirodymai apaštalams ir net keliems šimtams asmenų (plg. 1 Kor 15, 6), kurie turėjo laimę išvysti Tą, kuris vienintelis žiežulą mirtį kaip molį panaudojo naujo žmonijos gyvenimo sukūrimui. Kol kasmet švenčiame Velykas Žemėje, tol jų transcendentinė šviesa bus pritemdyta žmogiškojo faktoriaus. Antai Atvelykio sekmadienio Evangelija mums pateikia Jėzaus pasirodymą, kai Jo mokiniai, bijodami žydų vyresnybės persekiojančių veiksmų, buvo tvirtai užrakinę kambario duris. Šitoks išorinis patalpos apsaugojimas yra beveik tolygus nuliui. Argi, jei Dievas būtų leidęs, fariziejai su degančia neapykanta nebūtų darę viską, kad nuo šio pasaulio paviršiaus nušluotų ir visus Jo pasekėjus, kaip neseniai sėkmingai (jų manymu) susidorojo su Nukryžiuotuoju? Antra vertus, argi Jo mokinių širdys, išgyvenusios Mokytojo mirtį, nebuvo pribloškiančios baimės spynomis užrakintos, idant tik tada, kai Jėzus, kaip anksčiau Taboro kalne atsimainęs, dabar staiga saviesiems pasirodęs, galėtų savo meile tas gergždžiančias, surūdijusias spynas sutraukyti ir juos į tikrą laisvę išvesti? Šv. Hiliaras Puatjietis rašė: Gal Jis, prasibraudamas pro sienų konstrukcijas ir rąstų tvirtumą, perbėjo per jų nepereinamą prigimtį? (...) Niekas negali pereiti kietos medžiagos juk savo prigimtimi medis bei akmuo nepraleidžia nieko lyg juntamai praslystančio. Viešpaties kūnas savęs paties neapleidžia, kad po to save vėl imtų iš nieko. Bet iš kur atsiranda Tas, kuris atsistojo viduryje? Prieš tai nutyla supratimas ir žodis, nes tiesa apie įvykį pranoksta žmogaus protavimą. Pasirodęs Jėzus ne kažkokio vaiduoklio siluetas, bet tas pats Dievo Sūnus, kuris buvo miręs ir vėl yra amžinai gyvas. Jo kūnas yra toks pats ir kitoks. Jo išvaizda aiškiai liudija, kad Jis nėra persirengęs genialus aktorius ir ne šlovingojo Viešpaties antrininkas, bet įsikūnijęs Dievas, kuris, tiesa, buvo mirties geluonio užmuštas, bet mirtį savo neprilygstamu prisikėlimu, būdamas jos pačios glėbyje, negyvai uždusino. Kai kas gal norėtų sakyti: Mirtis dar turi parako, žiūrėk, kiek ji gyvybių pasiglemžia! Kai žmogus paskutinį atodūsį išleidžia, tada ne tiesiog į mirties grobuoniškus nasrus keliauja, ne į nebūties dausas patenka, bet sugrįžta ten, iš kur išėjo... Mirtis yra neišvengiamybės lieptas, kuriuo visi eina susitikti su Visagaliu, idant galutinai paaiškėtų, kokia yra jų amžinoji individualybės bei gyvenimo būdo tapatybės vertė. Kai Prisikėlusysis tarė: Ramybė jums!, ir parodė savo mokiniams nebekraujuojančias rankų bei šono žaizdas, jie džiugiai atpažino jį. Ramybės malonė yra verčiausių dovanų sąraše, nes be Jėzaus ramybės labai lengvai galime tapti panašūs į piktai dūzgiančias vapsvas ir rizikuotume patekti į sielos susiskaldymo ir dvasios bei jausmų atrofijos kreivus labirintų koridorius. Taigi priimdami Jo ramybę į savo vidų priimame patį Jėzų, nes Jis mums suteikia ypatingą malonę stengtis išlikti dieviškos ramybės prieglobstyje net tada, kai turime nešti sunkiausių mūsų gyvenimo išbandymų naštą ir savo paguodai atsimename, kad tai, ką darome ne tik visiškai atitinka Jo planus, bet kad Jis neabejotinai yra kiekvieno mūsų širdyse buvimo bei veikimo garantas. Pasak katekizmo, Kristaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip atsitikdavo Jam prikeliant mirusiuosius prieš Velykas: Jairo dukterį, jaunikaitį iš Najino, Lozorių. Tie faktai buvo stebuklingi įvykiai, tačiau stebuklingai prikelti asmenys Jėzaus galia sugrįždavo į įprastinį, žemišką gyvenimą. Kada nors jie ir vėl mirs. Kristaus prisikėlimas yra iš esmės kitoks. Su savo prisikėlusiu kūnu Jis pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per Prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės... Kaip Kristus ne gyvas prisikėlė, o miręs, taip panašiai atsitinka ir su mumis. Jei apmąstydami tikėjimo dalykus, melsdamiesi, gyvendami sakramentinį gyvenimą leidžiame vis labiau savyje veikti Šventosios Dvasios meilei, Ji daro mus panašesnius į Jėzų, ir mes, gerai nežinodami, kaip tai vyksta, tolydžio mariname mumyse gyvenančio senojo Adomo nuodėmingą prigimtį ir visa sava esybe kaip šilto pavasario daigai stiebiamės aukštyn, trokšdami širdimi apkabinti bei pabučiuoti Prisikėlusįjį mūsų Meilę ir mūsų Saulę.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |