|
Tik Dievas mūsų viltis!
Panevėžio vyskupo velykinis laiškas
Brangūs Broliai ir Seserys,
tegul Jėzaus Prisikėlimo stebuklas sustiprina visų mūsų tikėjimą, viltį ir meilę, tegul visiems suteikia džiaugsmą ir dvasios ramybę. Tegul prisikėlęs Jėzus ateina į kiekvieno žmogaus gyvenimą, paliečia kiekvieną širdį.
Bet Evangelijoje girdėjome: Moterys, atėjusios prie Jėzaus kapo ir radusios ten angelus, nusigando (Lk 24, 5). Angelas tarė moterims: Nebijokite! (Mt 28, 10). Šiuo padrąsinimo žodžiu į visą pasaulį ne kartą kreipėsi popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, nes jie žinojo, kiek daug pasaulyje yra baimės, kaip nenoriai pasaulis priima Jėzų, Jo kvietimą, Jo mokslą, Jo raginimus. Baimė ir raginimas nebijoti Šventajame Rašte minima net 274 kartus! Kodėl taip bijo pasaulis? Todėl, kad priimant Prisikėlimą, priimant Dievą, reikia keisti savo gyvenimą. Kaip gi prisikėlęs Viešpats ateina į mūsų skurdų gyvenimą? Tai įvyksta tik priimant Prisikėlimo žinią, per išpažintį atsisakant nuodėmės. Laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui, sako šv. Paulius (Rom 6, 11).
Ar tai lengva? Ne! Bet be Prisikėlimo, be Dievo žmonijos gyvenimas darosi vis sunkesnis. Įsiklausykime į Antuįno de Sent Egziupery (Antoine de Saint Exupery) dejones: Kai žmonės be Dievo, jų pasitarimai bereikšmiai, aiškinimai neprotingi, politikai be charakterio, konferencijos be rezultatų, valdžios neveiklios, melas beribis, skolos begalinės, papročiai nedori, mados begėdiškos, nusikaltimai nesuskaičiuojami, nuotaikos beviltiškos, krikščionys be maldos, bažnyčios bejėgės, tautos nesutaria.
Be gyvo tikėjimo žmonės palieka savo vaikus, senelius atiduoda į prieglaudas, įsigali eutanazija, abortai. Šventasis Jonas Auksaburnis sako: Be gyvo tikėjimo jūs darotės nepanašūs į žmogų: spardotės kaip asilai; apgaudinėjate kaip lapės; kandžiojatės kaip skorpionai; darotės nuodingi kaip gyvatės; šnypščiate kaip žalčiai; neapkenčiate kaip šėtonas...
Vokiečių rašytojas Hainrichas Biolis (Heinrich Böl) sako: Aš bijau įsivaizduoti pasaulį be Kristaus. Tik krikščioniškame pasaulyje yra vietos luošiems, sergantiems, nusenusiems, silpniems. Tai jaučia visi mąstantys žmonės. Pasaulio prikėlimui, žmoniško pasaulio kūrimui jie neranda nieko kito, tik tai, ko moko Jėzus.
Džavacharlalas Neru, tapęs pirmuoju Indijos premjeru, klausė didžiojo indų tautos vado Mahatmos Gandi patarimo, kaip kurti Indijos valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems žmonėms, ir gavo atsakymą: Visada prieš akis turėk vargingiausią žmogų. Visuose sprendimuose galvok, ką tai duos vargingiausiam šalies žmogui.
Brangieji, kaip nuostabiai tai atitinka Jėzaus mokymą: Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte (plg. Mt 25, 40). Reikia, labai reikia, kad visi žmonės atsilieptų į šį Jėzaus ir popiežiaus Pranciškaus raginimą.
Kai valdžios žmonės to nenori girdėti, tuo negyvena, vieni grobia tūkstančius, kitiems lieka tik skurdas, o mokesčiai taip keliami, jog pagrindinė jų našta tenka mažiausiai uždirbantiems. Tokį neteisingą gėrybių paskirstymą popiežius Pranciškus pavadino dangaus bausmės šaukiančia nuodėme (Lotynų Amerikos vyskupų susirinkime 2007 metais), todėl ir ištinka krizės. Argi viso šito nematome ir Lietuvoje? Brangūs Broliai ir Seserys, mieli Tikintieji, betgi Jūs tai suprantate, Jūs dėl to išgyvenate. Jūs esate Prisikėlimo žmonės (šv. Augustinas). Jūs prisikėlėte su Kristumi ir siekiate to, kas aukštybėse (plg. Kol 3, 1). Aš vis dažniau matau Jus bažnyčiose. Tautinėse šventėse Jūs vis gausiau renkatės melstis už Lietuvą. Dėkoju Dievui už Jus, džiaugiuosi Jumis, nes taip Jūs kuriate gražesnę Lietuvos ateitį. Jūs taip tvirtai tikite, kad tik Dievas mūsų viltis! Meldžiuosi už Jus, laiminu Jūsų gyvenimą, Jūsų maldas.
Vysk. Jonas Kauneckas
© 2013 XXI amžius
|