|
Lietuviški pavadinimai, gero tono etalonas ir prokuroriška logika
Gintaras Visockas
Kai pasitaiko galimybė pasirinkti parduotuvę, skubu nebūtinai į tą, kurioje kainos pačios žemiausios, o prekių kokybė pati aukščiausia. Juk dabar kainos, nepaisant įvairiausių nuolaidų, yra panašios, o prekių kokybės skirtumai ne visuomet lengvai pastebimi. Pagrindinis mano pasirinkimo kriterijus prekybos centrai, turintys lietuviškus pavadinimus. Pavyzdžiui, Vilniaus Pilaitės rajone esantis prekybos centras gražiu lietuvišku pavadinimu Pupa, o sostinės centre drabužių parduotuvių tinklas Lelija. Man regis, taip turėtų elgtis dauguma lietuvių, išgyvenančių dėl viešojoje erdvėje sparčiai nykstančių lietuviškų užrašų. Tai prisiminiau po balandžio 2-ąją per LRT televiziją transliuotos žurnalistės Agnės Skamarakaitės vestos laidos Aktualijų studija. Viena iš svarbesnių laidos temų buvo akivaizdžiai sumenkusi pagarba lietuvių kalbai. Laidoje dalyvavo garbingos viešnios iš Lietuvių kalbos instituto, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Lituanistų sambūrio asociacijos. Valandą trukusioje laidoje bandyta išsiaiškinti, kodėl menkėja šiandieninių moksleivių gebėjimai lietuviškai rašyti, kodėl krinta lietuvių kalbos prestižas, kodėl lietuviškus užrašus išstumia angliški... Džiugu, kad Aktualijų studijoje atvirai prabilta apie šiandien iškilusius pavojus. Svarbu ir tai, kad daugmaž vieningai sutarta, jog lietuvių kalbai iškilę iššūkiai rimti. Bet juk viena televizijos laida, kurioje bandyta aprėpti gausybę temų, neduos akivaizdaus rezultato. Čia reikalinga kryptinga valstybės politika, kurią remtų ne tik lietuvių kalbos mokytojai. Tokiais atvejais reikalinga ir politikų, ir verslininkų, ir žurnalistų, ir moksleivių tėvų pagalba. Bet ar lituanistai jos sulauks? Jei valstybiniam transliuotojui užteks vienos šios diskusijos, lietuvių kalbos prestižas tikrai nesustiprės. Jei tokių laidų visuomeninis transliuotojas parodys mažų mažiausiai keletą dešimčių, gal tada nuostata, esą lietuviui svarbiau išmokti taisyklingai kalbėti angliškai nei lietuviškai, ims keistis būtent lietuvių kalbos naudai. Dabar įsigalėjusi priešinga tendencija, ir kažkodėl tapo madinga bodėtis gimtąja kalba, literatūra, istorija. Taigi laidose apie lietuvių kalbos išlikimo perspektyvas būtų galima prasmingai, įdomiai, patraukliai, žaismingai pasiginčyti su globalistines, kosmopolitines tendencijas brukančiais pasaulio piliečiais. Neįdomių temų nėra, reikia tik jas išradingai pateikti, atsisakyti kalbėjimų apie viską ir apie nieką, išvengti triukšmingo turgaus, kai kiekvienas diskusijos dalyvis kalba pats su savimi.
Pavyzdžiui, žymusis rusų humoristas Michailas Zadornovas moka sudominti auditoriją net, regis, tokiais nuobodžiais dalykais, kaip kritęs rusų moksleivių žinių lygis. Kovo 31-ąją per vieną rusišką televiziją buvo parodytas autorinis šio aktoriaus koncertas, kuriame, be kita ko, aiškintasi, kodėl rusų vaikinai ir merginos, baigę vidurines mokyklas, nebežino elementariausių Rusijos istorijos faktų ir nebemoka taisyklingai kalbėti rusiškai. Ne su visomis politinėmis M. Zadornovo nuostatomis galima sutikti. Šis tūkstantines auditorijas prajuokinti mokantis talentingas humoristas dažnai skaudžiai pašiepia lietuvius, latvius, estus ir ukrainiečius, esą mes padarėme nedovanotiną klaidą, atsiskirdami nuo Rusijos, tačiau kovo 31-ąją jis pažėrė ir dėmesio vertų pastebėjimų: rusų moksleiviai jau nebežino, kas buvo Ana Karenina, šią rašytojo Levo Tolstojaus heroję įvardija kaip Rusijos valstybės dūmos pirmininkę. Jis pateikė pavyzdžių, kaip rusų moksleiviai, rašydami gimtosios kalbos diktantą, sukuria dviprasmiškus sakinius, bylojančius visai kitokią prasmę, nei iš tiesų norėta pasakyti. Būtų linksma, jei nebūtų graudu girdint, kokių tik nesąmonių parašo vidurines mokyklas baigiantys abiturientai. Beje, M. Zadornovas turi atsakymą, kodėl krito mokymo lygis Rusijos mokyklose. Ogi per daug liberalizmo ten, kur jo neturėtų būti. Šiandien juk toleruojame viską, išskyrus pastangas, kurių pagalba būtų galima priversti mokinį mokytis. Galima nesimokyti rusų kalbos, galima neskaityti rusų klasikų veikalų. O štai versti mokinį mokytis, tik pamanyk, smurtas arba asmens laisvės gniuždymas. Įdomu, kad M. Zadornovas kaip neigiamą pavyzdį prisiminė Baltijos valstybes, perėmusias itin liberalias vakarietiškas tradicijas. Iki tol šios šalys, anot aktoriaus, garsėjo stipriomis mokyklomis bei universitetais. Šiandien Baltijos valstybėse moksleiviai ir studentai nebegali pasigirti gausiu žinių bagažu. Jiems leidžiama nesimokyti, tad kam mokytis, jei galima tinginiauti, maždaug taip ironizavo M. Zadornovas. Tad gal į laidas, kuriose analizuosime lietuvių kalbos prestižo smukimo priežastis, pasikviesti šį aštraus žodžio kišenėje neieškantį humoristą? Gal jo kritiškas žvilgsnis padėtų susigėsti ir susigrąžinti savigarbą? Jei jau rusų inteligentai išgyvena dėl rusų kalbos išlikimo reikalų, nors rusų vos ne du šimtai milijonų, tai mums, nebeturintiems ir trijų milijonų gyventojų, tikrai pravartu kuo greičiau atsikvošėti. Žurnalistės A. Skamarakaitės vesta laida apie lietuvių kalbos prestižą greičiausiai taip ir liks šiais metais vienintelė.
Per LRT kanalą trečiadieniais rodoma žurnalistės Ritos Miliūtės vedama laida Teisė žinoti. Šis pavadinimas greičiau simbolinis. Mat Teisė žinoti ne taip jau retai primena teisę nežinoti. R. Miliūtės laidose pateikiamų nuomonių bei versijų ne tiek daug. Dažniausiai dominuoja tik viena arba kelios labai panašios nuomonės. Kardinaliai priešingos nuomonės atstovų dažniausiai nėra arba jų žymiai mažiau nei tų, kurie neprieštarauja. Panašiai atsitiko ir tą trečiadienį, kai bandyta išsiaiškinti, ar Generalinė prokuratūra privalo parodyti Laikinosios Seimo komisijos nariams filmuotą medžiagą apie skandalingus įvykius Garliavoje (kai iš Neringos Venckienės buvo atimta mažametė mergaitė ir atiduota motinai Laimutei Stankūnaitei). Laidoje dalyvavo pirmasis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, dabartinis generalinis prokuroras Darius Valys ir prokurorų profesinės sąjungos pirmininkas, Alytaus prokuratūros vadovas Stasys Kaziulis. Prisiminkime, ką jie visi atsakė į klausimą, ar privalu parodyti parlamentarams, dirbantiems Laikinojoje Seimo komisijoje, filmuotą ikiteisminio tyrimo medžiagą? Atsakymas į šį klausimą, regis, labai paprastas. Privalo. Juk ne parlamentarai atskaitingi prokurorams, o priešingai. Galų gale Seimo laikinoji komisija ne sensacijų ištroškusių žurnalistų būrys. Specialioji Seimo komisija privalėjo pateikti konkretų atsakymą į svarbų klausimą leisti ar neleisti baudžiamojon atsakomybėn patraukti Seimo narę. Prokurorai ateina prašyti Seimo, kad toks leidimas būtų duotas, bet nenori pateikti visos medžiagos, kurios prašo tokį sprendimą priimti turinti komisija. Taigi labai nenorėta parodyti filmuotos medžiagos, kuri padėtų atsakyti į daugelį skirtingai interpretuojamų klausimų. Šį nenorą stengtasi gudriai pridengti, neva politikai bando daryti įtaką teisėsauginiams reikalams, neva pažeidžiamos mažamečio vaiko teisės... Prokurorai rado keistoką išeitį: vietoj filmuotos medžiagos parlamentarams bandė įbrukti to filmo aprašymą ir sukūrė dar daugiau spėlionių: ar įmanoma labai tiksliai aprašyti tai, kas užfiksuota vaizduose? Taigi laidoje Teisė žinoti ir vėl buvo pučiama beveik tik į vieną dūdą. Tik buvęs generalinis prokuroras A. Paulauskas papasakojo, kaip be didelių triukšmų buvo galima išnarplioti šį Gordijaus kamuolį: filmuota medžiaga peržiūrima specialiai įrengtame kambaryje, apsaugotame nuo bet kokių pašalinių įtakų, teisė peržiūrėti filmuotą medžiagą suteikiama tik tiems parlamentarams, kurie pasirašė specialius pasižadėjimus. Štai kaip viskas galėjo būti paprastai ir aiškiai sureguliuota.
© 2013 XXI amžius
|