Kurianti
Lietuva

2013 metai

Etnografija

Jurginės – pirmoji tikra pavasario šventė

Lina Poškevičiūtė

Šv. Jurgis laikomas gyvulių globėju, manoma, kad jis ypač rūpinasi arkliais

Balandžio dvidešimt trečioji – Jurginės – sena, daug archaiškų apeigų ir savitą tautosaką išlaikiusi lietuvių šventė. Apeigų turtingumu Jurginės ne ką nusileidžia Velykoms ar kitoms kalendorinėms šventėms, tačiau labiau patyrė naikinančią laiko tėkmę. Jurginių nykimas neatskiriamas nuo senųjų kaimų skirstymosi į vienkiemius, bendro viso kaimo gyvulių ganymo, kerdžiaus samdymo tradicijų nunykimo. Paskutiniai Jurginių apeigų likučiai išnyko prievarta kolektyvizavus Lietuvos kaimą. Jurginės Zanavykijoje tyrinėtos labai mažai.

Balandžio 23-ioji – šv. Jurgio diena. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios tradicijoje ši diena dažniausiai sieta su pirmuoju gyvulių išginimu į laukus, tačiau palyginti netolimoje praeityje Jurginės galėjo būti pirmojo arimo, apskritai pavasario atėjimo ir lauko darbų pradžios šventė.

Arimo, sėjos ir kitų svarbesnių lauko darbų pradžia ir pabaiga visuomet būdavo ritualizuojama. Žemdirbiai pradėdami lauko darbus atsižvelgdavo į savaitės dieną – niekas nepradėdavo darbo pirmadienį, sekdavo mėnulio fazę – nepradėdavo dirbti per delčią, dažnai laikydavosi tam tikrų draudimų ir taisyklių. Per Jurgines prasidėdavo ir pasėlių lankymo apeigos. Šv. Jurgio dieną laukus apėję mūsų protėviai keldavo vaišes ir raičiodavosi po rugių lauką šaukdami: „Augink, Dieve, augink, Dieve“.

Šventasis Jurgis, pasak istorinių šaltinių, buvęs Romos imperatoriaus Diokletiano karys, 303 metų balandžio 23 d. nužudytas dėl krikščioniškų pažiūrų. Lietuvių žemdirbiškoje tradicijoje šv. Jurgio kulto pėdsakai pastebimi XVII amžiuje: metraštininkų aprašytuose pirmojo gyvulių išginimo apeigose jau minimas šv. Jurgis. Lietuvoje jis paskelbtas antruoju (po šv. Kazimiero) krašto globėju. Šv. Jurgis buvo vaizduojamas Prienų ir Verkių herbuose. 1940 metais Lietuvoje stovėjo 40 Šv. Jurgio bažnyčių. Bažnyčiose balandžio 23 dieną vykdavo atlaidai. Šv. Jurgį mėgstama vaizduoti lietuvių liaudies vaizduojamojoje dailėje – tapyboje, grafikoje, skulptūroje.

Susietas su žemdirbiškais ritualais, šv. Jurgis paveldėjo net kelių ikikrikščioniškosios mitologijos personažų funkcijas. Į šv. Jurgį galima žiūrėti kaip į pavasario pranašo ir žalumos gaivintojo dievo Pergrubio krikščioniškąjį substitutą. Jis paveldėjo ir pavasarinio Perkūno, atgaivinančio žemę ir išvarančio piktąsias jėgas, funkcijas. Įdomus ir šv. Jurgio (karžygio ir riterių globėjo) virtimas gyvulių globėju bei plėšriųjų žvėrių – meškų, vilkų, lapių – valdovu. Jurginių draudimai būtent susiję su šiomis funkcijomis. Buvo tikima, kad Jurginių dieną gyvuliai meldžiasi, todėl negalima jais dirbti, nes išdvės arba vilkai išpjaus. Per Jurgines negalima austi, mesti audeklo – vilkai gyvulius pjaus, negalima nieko skolinti.

Šv. Jurgis visoje Lietuvoje laikomas gyvulių globėju, manoma, kad jis ypač rūpinasi arkliais. Prieš saulėtekį arba anksti rytą ūkininkai juos maudydavo upeliuose arba ežeruose, nes buvo tikima, kad Jurginių rytą išmaudyti arkliai bus gražūs, blizgančio plauko, neturės niežų. Po to juos iššukuodavo, iššvarindavo kanopas. Draudžiama buvo tą dieną arkliais dirbti bet kokius darbus: nesiseks, arba išgaiš. Buvo sakoma, jog, jei per Jurgines dirbsi žemę, vilkai kumeliukus pjaus. Taigi šv. Jurgis globoja visus gyvulius nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – visą ganymo sezoną. Jurginių daina prašoma Jurgio, kad atrakintų žemę, duotų gaivinančią rasą, leistų augti žolei.

Pirmasis gyvulių išginimas – labiausiai paplitusi apeiga. Jei oras netinkamas ganymo sezono pradžiai, būdavo tenkinamasi apeiginiu „užganymu“: gyvulius išgindavo pusdieniui ar net keletui valandų, nes tikėta, kad gyvulių globėjas Jurgis turi pamatyti bandą, po to vėl uždarydavo į tvartus iki tikros ganymo pradžios. Išgenama būdavo su ypatingomis, gyvulininkystės sėkmei užtikrinti skirtomis apeigomis. Gyvulius šeimininkė apsmilkydavo šventomis žolėmis. Buvo tikima, kad vasarą gyvuliai nesirgs, vilkai jų nepjaus, gyvatės nekirs, griausmas netrenks ir nuo kitų nelaimių padės išsaugoti. Išgenamą bandą tris kartus apeidavo šeimininkė arba šeimininkas su atrakinta spyna, po to ją užrakindavo, tikėdami, kad tokiu būdu užrakina vilkams ir kitiems plėšrūnams nasrus. Prieš varydami gyvulius iš tvarto, prie slenksčio arba ant jo padėdavo pjūklą, spyną ir kiaušinį, vadinamąsias „saugas“. Jei kuris gyvulys užmindavo ant pjūklo, būdavo tikima, kad jis nukentės nuo vilko dantų, jei sutraiškė kiaušinį, kris nuo kokios ligos. Kiaušinius padėdavo ir po tvarto slenksčiu, kad gyvuliai nesutrintų. Kiekvienam išgenamam gyvuliui sukirsdavo kadagio rykštele, kad būtų sveiki. Šią šakelę įduodavo piemeniui, kuria jis tą dieną turėdavo „užganyti“ bandą.

Jurginių išvakarėse kaimo bernai, panašiai kaip žiemos švenčių persirengėliai ar Velykų lalautojai, vaikščiodavo pakiemiais, linkėdavo sėkmės ūkyje ir už tai būdavo apdovanojami. Tada būdavo keliamos sudėtinės kaimo jaunimo vaišės. Toks pasilinksnimas vadintas jurginėjimu. Tada būdavo pagerbiami Jurgiai, besilinksminantis jaunimas kepdavo kiaušinienę. Per Jurgines irgi būdavo marginami kiaušiniai – jurgučiai.

Taigi šv. Jurgis liaudies tikėjimuose yra galingas dievaitis. Tikėta, jog jo galioje yra ir žolės augimas, apsirūpinimas pašaru, kad nuo jo globos priklauso gyvulių sotumas, sveikata, palikuonys, taigi ir žmonių gerovė, todėl mūsų proseneliai maldomis, giesmėmis, statomomis skulptūrėlėmis, aukomis stengėsi šventąjį paveikti.

Pagal zanavykus „Per šv. Jurgį reikia paaukoti elgetoms – seksis gyvuliai“ (Sintautai), „Kad šv. Jurgis bites globotų, per šv. Jurgio atlaidus medaus į bažnyčią neša“ (Sintautai), „Kad rūtos gražiai augtų ir būtų garbiniuotos, reikia jas pasėti šv. Jurgio rytą ir užakėti su katės (katino) koja“ (Suvalkija).

Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“