2013 m. balandžio 19 d.    
Nr. 16
(2040)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva

 

Šiame numeryje:

Kardinolo
pensijos klausimas

Katedros aikštė
priklausys Vilniaus
savivaldybei

Jeigu jiems
pavyks sunaikinti
pasididžiavimą
savo tauta...

Pro memoria
Edvardui Burokui

Stebuklingasis
Švč. Mergelės
Marijos
paveikslas sugįžta

Jurginės – pirmoji
tikra pavasario šventė

Tvariausias
tautos gyvasties
ir savasties medis

Skaitytojams
atvėrė sielą

Palaimintojo
Jurgio Matulaičio
atminimui – istorinių
vaizdų albumas
ir dienoraštis

Pagerbė vyriausią
Panevėžio kunigą

Drąsino nuteistuosius
gręžtis į Dievą

Pasiaukojimas
Švč. Mergelei Marijai

Kelionė pasaulinės
muzikos istorijos
puslapiais
iš šimtmečio
į šimtmetį

Žemaičių Krikšto
600 metų jubiliejui
artinantis

Veidmainystė griauna pasitikėjimą Bažnyčia

Popiežiaus Pranciškaus vizitas į Šv. Pauliaus baziliką

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus
Šv. Pauliaus bazilikoje

1. Tautų apaštalo šventovės reikšmingumas

Pagal nusistovėjusią tradiciją kiekvienas naujas apaštalo šv. Petro įpėdinis, Popiežius, savo pontifikato pradžioje šv. Mišias aukoja paeiliui kiekvienoje iš keturių didžiųjų popiežiškosiomis vadinamų Romos bazilikų, kurias administruoja kardinolo titulą turintys arkikunigai. Praėjusį trečiąjį Velykų sekmadienį, balandžio 14 dieną, popiežiaus Pranciškaus ingresas įvyko Popiežiškojoje šv. Pauliaus už (Romos) Mūro bazilikoje, po kurios didžiuoju altoriumi palaidotas kankinystę patyręs šv. Paulius. Kadangi jis yra labiausiai žinomas savo misijų pastangomis antikinėje Romos imperijoje ir dėl to vadinamas „tautų apaštalu“, tai jam dedikuota didžioji Romos bazilika pagrįstai laikoma Katalikų Bažnyčios evangelizacijos svarbiausiu monumentu.

Tai reikšminga prisiminti ypač dabar, kai švenčiant Tikėjimo metus yra aktualizuojami naujosios evangelizacijos uždaviniai, į kuriuos kaip tik susitelkė per minėtoje šventovėje aukotas šv. Mišias sakytoje homilijoje ir popiežius Pranciškus. Šiuo metu minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines galima nurodyti istorinį faktą, kad būtent Šv. Pauliaus bazilikoje 1959 m. sausio 25 d. pamaldose popiežius palaimintasis Jonas XXIII pranešė savo sprendimą sušaukti Visuotinį Susirinkimą. Ši bazilika dar žinoma, kaip ekumenizmo ir tarpreliginių susitikimų centras.

Joje yra koplyčia ne katalikų krikščionių liturgijai, čia Popiežius kasmet vadovauja Maldų už krikščionių vienybę savaitės celebravimui su kitų konfesijų dvasiniais vadovais. Žinoma, kad apaštalas šv. Paulius buvo ankstyvosios Bažnyčios vieningumo įkvėpėjas.


Ganytojo avys

Kun. Vytenis Vaškelis

Praėjusio sekmadienio Evangelijoje, kai Petras tris kartus patvirtino, kad myli Prisikėlusįjį, jis buvo paskirtas visų avių ganytoju (plg. Jn 21, 17). Kristus, paguldęs galvą dėl visų žmonių išgelbėjimo, paliudijo, kad pasaulyje nebuvo ir nebus tokio ganytojo, kuris savo avis mylėtų labiau už Jį. Nors avys kaip ir visi kiti Dievo sukurti gyvūnai turi dalį išganymo ekonomijoje, nes kūrinija iki šiol tebedūsauja, laukdama geresnės lemties (plg. Rom 8, 22–23), tačiau amžinoji privilegija regėti akis į akį Tą, kuris dėl mūsų įsikūnijo ne gauruotu avinėliu, bet prisiėmė sielos, dvasios ir kūno malonėmis išaukštintą žmogaus prigimtį, bus suteikta tiems, kurie kūrybingai panaudos visus savo gebėjimus, idant savo gyvenimo saulėlydyje būtų apsivilkę Dievo Avinėlio „vilnomis“ išpuoštu gerųjų tikėjimo darbų apsiaustu.


Vytautas Landsbergis susitiko su visuomene

Vytautas Landsbergis kalba
į Sporto halę susirinkusiesiems

Praėjusį šeštadienį Kaune, Sporto halėje, vyko Vytauto Landsbergio, kandidatuojančio į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko postą, susitikimas su kauniečiais ir kitų miestų visuomene. Be gausiausiai susirinkusių kauniečių, į susitikimą atvyko ir didelė Vilniaus svečių grupė bei iš Panevėžio ir Kėdainių atvykę svečiai ar kitų miestų atstovai. Buvęs valstybės vadovas Vytautas Landsbergis vengė tiesioginių politikos debatų, labiau stengėsi paliesti įvairius moralinius visuomenės poslinkius per nepriklausomybės metus, pasiremti metaforomis, alegoriškais pasakymais ar savo eilėraščiais. Jis kvietė politika domėtis jaunimą, kurio čia buvo vis dėlto ne per daugiausiai. Kalbėdamas apie jaunimo ir patirties turinčių politikų santykius V. Landsbergis sakė: „Amžius nėra tai, kas parašyta pase. Deja, tenka Lietuvoje matyti visiškai jaunų žmonių, o tuo pačiu metu – labai senų. Susmegusių, niekuo nesidominčių, viskuo nesivylusių. Tai kur čia tas amžius? Pastatykite tokį jauną – katastrofa bus“. Landsbergis sakė pasigendąs galimybių pasireikšti jaunimui ir rotacijos partijos vadovybėje. „Rotacija, kurią siūlau įvesti į partijos įstatus, ji tikrai naudinga ir partijos vadovybėje, ir skyriuose, kur turėtų būti daugiau galimybių jauniems žmonėms pasireikšti“, – sakė V. Landsbergis. Kviesdamas jaunimą ateiti į politiką, jį pavadino Tėvynės viltimi. „Todėl aš ir sakau: ateikite ryžtingai tie, kurie turi jaunos jėgos, pirmiausia tie, kuriems jau 30 metų, jūsų rankos jau tvirtos nulaikyti plūgą per visokius kemsynus. O ant kulnų lai mina tie, kuriems dvidešimt“, – ragino V. Landsbergis, kviesdamas bendražygius tęsti Sąjūdžio liniją. Vadovauti partijai siekiantis TS-LKD garbės pirmininkas tikino, jog aukščiausių partijos vadovų lygmenyje bei skyriuose įvedus vadovų rotaciją, nebeliktų „amžinai sėdinčių ir niekada nesikeičiančių“. Jis sakė, kad pasyvus kelias niekur neveda: „Yra liūdnų vaizdelių, kuomet bjaurus elgesys darosi normalus. Tuo keliu nežinia, kur nueisime. Reikia pasipriešinimo. Kadaise turėjome ginkluotą pasipriešinimą, dabar reikia kitaip ginkluoto pasipriešinimo: bjauriam elgesiui pasakyti „Ne“, ar tai būtų sukčiai, ar kyšininkai, ar dar kokie nedorėliai chuliganai“. Metaforiškai Landsbergis ragino išravėti nuodinguosius „Sosnovskio barščius“, išsikerojusius Lietuvoje.


Už teisingumo ieškojimą – kalėjimas?

Edvardas ŠIUGŽDA

Prieš tris savaites Panevėžio apylinkės teisme vyko posėdis, kuriame pagal baudžiamąją bylą buvo teisiamas „kaltinamasis“ – jam iškelti kaltinimai „už teismo įžeidimą ir grasinimą nužudyti“. Nukentėjusysis, Kauno teisėjas A. Kukalis į jo paties iškeltą bylą neatvyko, nes, kaip sakė Panevėžio apylinkės teismo teisėja Rita Bilevičienė, tokia yra jo teisė, tad jo interesams atstovavo dar grėsmingesnis teisėtvarkos atstovas – prokuroras E. Šidlauskas. Kas tas žmogus, pasikėsinęs į teisėją A. Kukalį, ir kuo jis nusikaltęs? Tai du aukštojo mokslo diplomus turintis statybos inžinierius, ilgametis dviejų gyvenamųjų namų bendrijos pirmininkas kaunietis Alfredas Jankūnas. Dvylikaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos pirmininku Kaune A. Jankūnas buvo išrinktas dar 1998 metais, turėdamas 40 metų inžinieriaus-statybininko stažą. Ir profesija, ir plati gyvenimiška patirtis, ir domėjimasis viešu interesu lėmė tai, kad jis, pastebėjęs šilumos tiekėjų apgavystes, nutarė netylėti. Paaiškėjus, kad daugiabučio šilumos punkte 1999 metų pavasarį nebuvo atliktas joks šildymo sistemos hidraulinis bandymas, A. Jankūnas kartu su daugiabučio bendrijos valdybos nariais nusprendė uždaryti prieigas į namo šilumos punktą ir patys užsiimti jo tvarkymu. A. Jankūnas pareikalavo darbus pagrindžiančių dokumentų. Kauno miesto savivaldybė nuo 1996 metų buvo patvirtinusi Daugiabučių namų įgaliotinių ir komunalinių paslaugų tiekėjų tarpusavio santykių nuostatus. Šie dokumentai neleidžia šilumos tiekėjams savavališkai atlikti bet kokias operacijas, susijusias su finansinių ar materialinių lėšų panaudojimu gyvenamuosiuose namuose. Tam yra privaloma surašyti trijų pakopų darbų parengimo ir įvykdymo aktus. 1997 metais reorganizavus AB „Lietuvos energija“ šešių didžiausių miestų šilumos tiekėjai tapo pavaldūs tų miestų savivaldybėms. Namo gyventojai aktų negavo. Negaudavo jų ir aplinkinių daugiabučių namų įgaliotiniai, nors mėnesiais ir metais neveikdavo šilumos tiekimo ir karšto vandens sistemos.


Partizanų žvalgai represinėse struktūrose

Šią temą labai aktualizuoja aiškiai matomos stribų pastangos sukurti naują mitą, kad partizanai neturėjo savo žvalgybos ir kontržvalgybos, todėl aklai skelbė mirties nuosprendžius civiliams. Įvairiuose leidiniuose skelbta informacija leidžia teigti, jog bent pirmaisiais kovų metais jie turėjo represinėse struktūrose savo „akis ir ausis“.


Lietuviškųjų viešųjų diskusijų keistenybės

Gintaras Visockas

Pats metas prisiminti, ko buvome mokomi Vilniaus universitete. Ogi svarbiausių dalykų – studijuoti pirminius šaltinius ir nesusipainioti šalutiniuose, išvestiniuose reiškiniuose. Taigi prieš du gerus dešimtmečius Vilniaus universitete studijuojant žurnalistiką teko laimė sutikti gausų būrį dėstytojų, kurie pasižymėjo protingu reiklumu – liepdavo nagrinėti būtent pirminius šaltinius. Jie siekdavo, kad mes, studentai, kūrinius skaitytume atidžiai, nepraleisdami nė vieno puslapio, nė vieno skyriaus. Principingieji dėstytojai skubėjo mums įkalti į galvas svarbiausią taisyklę – vertinant kūrinius ar reiškinius neužtenka vien anotacijų ar recenzijų skaitymo. Šiandien ši gyvenimiška išmintis Lietuvoje dažnokai pamirštama arba net ignoruojama. Taip elgiasi net tie, kurie mums kadaise draudė vertinti kūrinius ar reiškinius nesusipažinus su visa būtina literatūra. Štai tik vienas pavyzdys. Prie puikiųjų savo dėstytojų priskiriu dabartinę Seimo narę Aušrinę Mariją Pavilionienę. Jos kadaise skaitytos paskaitos apie užsienio šalių literatūrą paliko neišdildomą įspūdį. Būdama reikli, principinga dėstytoja, ji reikalaudavo, kad būtume perskaitę visą Hemingvėjų, Remarką ar Selindžerį. Seminarų, įskaitų, egzaminų metu ji stengdavosi išsiaiškinti, ar studentas susipažinęs su visu kūriniu. Ji būtinai pateikdavo „suktų“ klausimų, į kuriuos įmanoma atsakyti tik perskaičius romaną nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Jei tik dėstytoja pajusdavo, jog studento skaitymas – paviršutiniškas, toks antrakursis ar trečiakursis niekuomet nesulaukdavo aukšto įvertinimo.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija