Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Jeigu jiems pavyks sunaikinti pasididžiavimą savo tauta...

Minint Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines

Vytautas Visockas

Vilius Bražėnas

Grįžęs iš Viliaus Bražėno 100-ųjų gimimo metinių minėjimo Vilniaus karininkų ramovėje, iškart ėmiau vartyti jo jubiliejui išleistą knygą „Kova dar nebaigta...“ (sud. prof. Ona Voverienė). Politikos apžvalgininko tarptautininko, antikomunisto, antiglobalisto vienminčiai į šį rinkinį sudėjo jo straipsnius, neįėjusius į ankstenes knygas. Beje, beveik visus juos atrinko dar pats autorius. Knygoje analizuojamos trys pagrindinės temos: globaliniu mastu – antikomunizmas ir antiglobalizmas, Lietuvos mastu – patyrusio politiko argumentuoti patarimai, kaip išvengti tautai ir valstybei nepageidaujamų globalizmo pasekmių. Nemažas skyrius – V. Bražėno bendražygių tekstai žiniasklaidoje apie jo publicistiką, visuomeninę veiklą. Įdomu tai, kad knygos leidybą parėmė įvairios visuomeninės organizacijos, kurias žymiai dosniau testamentu parėmė pats V. Bražėnas (pasak sudarytojos O. Voverienės, trylika organizacijų gavo po trylika tūkstančių litų).

Atmintis

Pro memoria Edvardui Burokui

...Gal vilkai grauš kur mūsų kaulus,
O gal salvės lydės mus į kapus?
Iš partizanų dainos

Edvardas Burokas Jolitos Žurauskienės nuotrauka

2013 metų balandžio vienuoliktąją Vilniaus Sudervės kapinėse sustojome ties Edvardo Buroko kapu.

Didvyriai nemiršta. Jie pereina iš fizinės būsenos į metafizinę, tačiau savo didžiavyriškais darbais lieka tarp mūsų.

Vaizdinys, kad didvyriai atjoja ant baltų žirgų švytruodami kalavijais, yra tik miražas. Jie būna tarp mūsų, kaip ir Edvardas, tik jie, nuveikę begalę ypač svarbių darbų tam tikru metu, švyti dvasinio kalavijo spindesiu, kuris neužgęsta ir didvyriui pasitraukus į Amžinybę.

Paveldas

Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas sugįžta

Laima Šinkūnaitė

Restauruotas Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Maloningasis Motinos paveikslas. XVII a. pradžia

Bernardinų konvento subgvardijonas Aleksas Maceina 1670 m. rugpjūčio 25 dieną apie tuo metu garsiausią Kaune Marijos atvaizdą rašė šitaip: „Aš pats, nevertas Dievo Motinos tarnas, su visais savo sielvartais ir kentėjimais, su rūpesčiais, tiek dvasiniais, tiek kūniškais, ir visokiausiais savo poreikiais, ypatingai esu patyręs gailestingumą ir malonę, (...), aukodamasis Skaisčiausiajai ir Ištikimiausiajai Mergelei Marijai šiame paveiksle.“

Etnografija

Jurginės – pirmoji tikra pavasario šventė

Lina Poškevičiūtė

Šv. Jurgis laikomas gyvulių globėju, manoma, kad jis ypač rūpinasi arkliais

Balandžio dvidešimt trečioji – Jurginės – sena, daug archaiškų apeigų ir savitą tautosaką išlaikiusi lietuvių šventė. Apeigų turtingumu Jurginės ne ką nusileidžia Velykoms ar kitoms kalendorinėms šventėms, tačiau labiau patyrė naikinančią laiko tėkmę. Jurginių nykimas neatskiriamas nuo senųjų kaimų skirstymosi į vienkiemius, bendro viso kaimo gyvulių ganymo, kerdžiaus samdymo tradicijų nunykimo. Paskutiniai Jurginių apeigų likučiai išnyko prievarta kolektyvizavus Lietuvos kaimą. Jurginės Zanavykijoje tyrinėtos labai mažai.

Išnašos

Tvariausias tautos gyvasties ir savasties medis

Dr. Kazys RAČKAUSKAS

Knygos „Velaikių Čepėnai“ viršelis

Mažylis, žengdamas pirmuosius žingsnius, įsikimba į motinos, tėvo, senelių ranką. Jam drąsiau, kai jaučia patikimą atramą. Į ką atsiremti moksleiviui ar studentui, kai peržengia gimtųjų namų slenkstį ir renkasi savojo gyvenimo kelią? Ar tėvų namai, gimtinės šiluma ir tėvynės dangus išlieka ta dvasinė tvirtovė, kuri padeda jam išsaugoti vertybinius ryšius su šeima, gimine, tauta?

Išnašos

Skaitytojams atvėrė sielą

Zita Bataitienė

Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtos poetės, tautodailininkės Zitos Bataitienės knygos „Duoburis“ sutiktuvės. Pasveikinti kūrėjos susirinko jos artimieji, kolegos, bičiuliai, knygelės rėmėjai. Tai – trečioji Z. Bataitienės kūrybos knyga. „Duoburiu“ įprasminama jos kūrybos branda. Knygelė pavadinta upeliuko, kairiojo Šventosios intako, vardu. Joje, anot autorės, – atvirlaiškiais virtę sielos virpesiai, kuriais ji dalijasi su skaitytojais. Leidinyje daug minčių skirta Tėviškei, gimtiesiems namams, Ukmergei. Ją zanavykų krašte, Lekėčiuose, gimusi Z. Bataitienė laiko tikraisiais namais. „Čia – patys brangiausi žmonės: šeima, bendradarbiai, bičiuliai“, – neslepia ji. Knygoje filosofuojama apie lemtį, vertybes, santykius su artimaisiais. „Tai – mūsų gyvenimo atspindžiai“, – sako rašytoja, dedikavusi ją savo anūkams Rokui, Urtei, Godai ir Miglei.

Išnašos

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atminimui – istorinių vaizdų albumas ir dienoraštis

Irena Petraitienė

Albumo viršelis

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25-mečio jubiliejus 2012 metais ypatingai iškilmingai švęstas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje, jaunimo piligriminiu žygiu į Jo gimtąją Lūginę, renginiais pal. J. Matulaičio muziejuje, atidengiant paminklą Skardupiuose. Kraštiečiui prof. Stanislovui Sajauskui, rengiančiam Suvalkijos kraštotyrinių veikalų ciklą Marijampolė. Iš praeities į dabartį (2011), Marijampolė. Partizaninis karas (2012), kilo mintis trečiąjį istorinių vaizdų albumą skirti pal. J. Matulaičio atminimui. Leidinyje pateikiamos įvairios pal. J. Matulaičio ir jo aplinkos nuotraukos iš asmeninės S. Sajausko kolekcijos, Trakų istorijos muziejaus, Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio buto, Maironio lietuvių literatūros, palaimintojo J. Matulaičio muziejų, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo. Leidinyje pirmą kartą skelbiamas S. Sajausko identifikuotas pal. J. Matulaičio rankraštis. Kaip nustatė marijonų provincijolas Lietuvoje kun. Andrius Šidlauskas MIC, tai – marijonų vienuolyno Fribūre (Šveicarija) 1911–1912 metais Generalinio Vyriausiojo (kun. J. Matulaičio) rašytas marijonų naujokyno dienoraštis („Diarum“), kurį iš lotynų kalbos išvertė VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas Stanislovas Poniškaitis. Susipažinus su lotynišku dienoraščio tekstu, buvo nesuprantama, kodėl jis rašytas trečiuoju asmeniu, o jo pagrindinis veikėjas Jurgis Matulaitis niekaip netituluojamas. Atrodė, kad taip pasielgta konspiracijos tikslais, nes naujokynas Fribūre buvo kuriamas carinės priespaudos laikais, kai vienuolių marijonų veikla Lietuvoje buvo uždrausta, o kun. Jurgis Matulaitis 1909 metais marijonų įžadus priėmė slapta. Apie konspiraciją naujokyne liudija ir 1911 m. spalio 5 d. nutarimas, kad „kun. Matulevičiaus-Matulaičio kiti nevadintų Tėvu, o kreiptųsi paprastai – įvardžiu, kad nebūtų atskleidžiamas viešumai neskirtas gyvenimas ir nebūtų rodomas mūsų tarpusavio santykis“. Matyt, konspiracijos sumetimais pasitarimai ir svarstymai dėl vidaus gyvenimo ir santykių kongregacijoje dažnai vykdavo pasivaikščiojimo miške metu.