Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Veidmainystė griauna pasitikėjimą Bažnyčia

Popiežiaus Pranciškaus vizitas į Šv. Pauliaus baziliką

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus Šv. Pauliaus bazilikoje

Šventojo Pauliaus bazilikos freskoje – Jėzus su artimiausiais apaštalais

Šv. Pauliaus bazilika už Romos sienų

1. Tautų apaštalo šventovės reikšmingumas

Pagal nusistovėjusią tradiciją kiekvienas naujas apaštalo šv. Petro įpėdinis, Popiežius, savo pontifikato pradžioje šv. Mišias aukoja paeiliui kiekvienoje iš keturių didžiųjų popiežiškosiomis vadinamų Romos bazilikų, kurias administruoja kardinolo titulą turintys arkikunigai. Praėjusį trečiąjį Velykų sekmadienį, balandžio 14 dieną, popiežiaus Pranciškaus ingresas įvyko Popiežiškojoje šv. Pauliaus už (Romos) Mūro bazilikoje, po kurios didžiuoju altoriumi palaidotas kankinystę patyręs šv. Paulius. Kadangi jis yra labiausiai žinomas savo misijų pastangomis antikinėje Romos imperijoje ir dėl to vadinamas „tautų apaštalu“, tai jam dedikuota didžioji Romos bazilika pagrįstai laikoma Katalikų Bažnyčios evangelizacijos svarbiausiu monumentu.

Tai reikšminga prisiminti ypač dabar, kai švenčiant Tikėjimo metus yra aktualizuojami naujosios evangelizacijos uždaviniai, į kuriuos kaip tik susitelkė per minėtoje šventovėje aukotas šv. Mišias sakytoje homilijoje ir popiežius Pranciškus. Šiuo metu minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines galima nurodyti istorinį faktą, kad būtent Šv. Pauliaus bazilikoje 1959 m. sausio 25 d. pamaldose popiežius palaimintasis Jonas XXIII pranešė savo sprendimą sušaukti Visuotinį Susirinkimą. Ši bazilika dar žinoma, kaip ekumenizmo ir tarpreliginių susitikimų centras.

Joje yra koplyčia ne katalikų krikščionių liturgijai, čia Popiežius kasmet vadovauja Maldų už krikščionių vienybę savaitės celebravimui su kitų konfesijų dvasiniais vadovais. Žinoma, kad apaštalas šv. Paulius buvo ankstyvosios Bažnyčios vieningumo įkvėpėjas.

Praėjusio šventadienio popietę atvykęs į Šv. Pauliaus baziliką ir privačiai pasimeldęs prie Tautų apaštalo kapo, popiežius Pranciškus šventė Eucharistiją kartu su katedros arkikunigu amerikiečiu kardinolu Džeimsu Harviu ir vietinės vienuolių benediktinų bendruomenės abatu anglu kunigu Edmundu Paueriu OSB. Pastarasis faktas reikšmingas, kadangi Šv. Pauliaus bazilika yra vienintelė iš keturių didžiųjų Romos katedrų, kurios priežiūra nuo seno patikėta vienuoliams. Teigiama, kad tėvai benediktinai čia įsikūrė nuo popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo, kuris buvo vienuolis, pontifikato (590–604) laikų ir turi sukaupę didžiulę senųjų bažnytinių raštų biblioteką.

Popiežiaus Pranciškaus vizito proga abatas kunigas E. Paueris žiniasklaidai priminė, kad naujasis Šventasis Tėvas irgi yra vienuolis (jėzuitas), todėl yra vilties, kad jo ryšiai su vienuolijomis bus ypač glaudūs. Vizito išvakarėse Popiežius paskelbė apie aštuonių kardinolų patariamosios grupės numatytai Romos kurijos reformai sukūrimą ir šios grupės net keturi nariai priklauso įvairioms vienuolijoms. Beje, Šv. Pauliaus bazilikoje yra jėzuitų atminčiai brangi Šventojo Kryžiaus koplyčia. Prie joje esančio senovinio XIII amžiaus Kelrodės Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdo Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola su savo pirmaisiais bendražygiais 1541 metais davė vienuolinius įžadus. Į šią koplyčią po šv. Mišių aukos užsuko privačiai pasimelsti popiežius Pranciškus, kuris homilijoje prašė Švč. Mergelės Marijos ir apaštalo šv. Pauliaus paramos Viešpaties skelbimo, liudijimo ir šlovinimo siekiuose.

2. Priklausymas „viduriniajai šventumo klasei“

Komentuodamas praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitinius su minėtais svarbiausiais tikėjimo sklaidos elementais, pamokslo pradžioje Šventasis Tėvas pabrėžė apaštalo šv. Petro ir kitų Jėzaus mokinių drąsą skelbti Jo mokymą, nepaisant visų galimų grasinimų, tyčiojimosi, netgi kalėjimo bausmės. Į tai jie aiškiai atsako, kad „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, ir šis ryžtas yra sektinas pavyzdys naujųjų laikų misijoms, kurioms yra įpareigoti visi krikščionys. „Taigi, ar mokame kalbėti apie Kristų, ką Jis reiškia mums, mūsų šeimoms ir žmonėms, kurie dalyvauja mūsų kasdieniniame gyvenime“, – su būdingu paprastumu ir įtikinamumu aiškino popiežius Pranciškus, paminėdamas, kad pirmiausia „tikėjimas gimsta iš klausymo“, ir sumanus skelbimas jį tik sustiprina.

Dar svarbiau yra nuoširdus liudijimas, kadangi tikra, neapsimesta „ištikimybė Kristui daro poveikį visam mūsų gyvenimui, jį pakeičia, suteikia naują kryptį“, ir tai reikia parodyti kitiems. Štai to sekmadienio Šv. Jono evangelijos skaitinyje pasakojama, kaip Jėzus pakartotinai prašo Petrą ganyti jo avis, tai yra, visokeriopai rūpintis tikinčiųjų bendruomene, būti visiškai paklusniam Dievo valiai, „be jokių sąlygotumų ir išskaičiavimų“ liudyti Kristų, dovanoti save net iki gyvybės aukos. Pirmiausia, žinoma, kalbama apie ganytojų apaštalavimo pareigas, bet Šventojo Tėvo įsitikinimu, tai – paskata kiekvienam tikinčiajam, kuris liudijimu turi skleisti Evangeliją savo aplinkoje. „Todėl mes visi turime savęs klausti, kaip mes nešame Kristaus liudijimą per savo tikėjimą. Ar turime drąsos, kaip Petras ir kiti apaštalai, galvoti, rinktis ir gyventi, kaip krikščionys, paklusdami Dievui?“ – kalbėjo popiežius Pranciškus.

Jis pripažino, kad tikėjimo liudijimas gali turėti įvairias, kartais gana skirtingas formas, bet kiekviena iš jų yra svarbi kaip net menkiausias sakralinės freskos atspalvis. Tai yra didžiojo Dievo plano neatskiriamos detalės kaip nuolankus mažas liudijimas, gal netgi viešai neeksponuojamas kasdieniniuose šeimos, darbo ir draugystės santykiuose. Kasdieniniame gyvenime, anot Šventojo Tėvo, galima sutikti nemažai užsislėpusių šventųjų, kurie sudaro savos rūšies viduriniąją šventumo klasę, kuriai mes visi dėdami pastangas galime priklausyti, bet reikia žinoti, kad pasaulyje yra daug vietų, kur regimas šventas kankinystės liudijimas, kadangi net XXI amžiuje krikščionybė yra labiausiai persekiojama religija. Ir dabar yra daug tokių, kurie kaip Petras ir kiti pirmieji apaštalai aukoja savo gyvybes dėl Evangelijos ir už ištikimybę Kristui sumoka savojo kraujo praliejimu. Pavyzdžiui, stalinistinio Šiaurės Korėjos režimo sąlygomis vien tik „nelegalus“ Biblijos turėjimas gresia mirties bausme! O kur dar islamiškojo ekstremizmo ir terorizmo išpuoliai prieš krikščionis Artimuosiuose Rytuose ar Afrikoje, teisinė ar ideologinė Kristaus išpažinėjų diskriminacija sekuliarizuotoje Vakarų Europoje.

Visa tai dar labiau skatina nuolat prisiminti neginčytiną nuostatą: Neįmanoma skelbti Jėzaus Evangelijos be apčiuopiamo jos liudijimo savuoju gyvenimu (aiškino popiežius Pranciškus). Tie, kurie klauso evangelizatorių ir kitų krikščionių kalbų apie tai, kas yra gera ir kas bloga, ir stebi jų kasdienio gyvenimo pavyzdžius, „turi mūsų veiksmuose atpažinti tai, ką girdi iš mūsų lūpų“. Ir priešingai, nenuoseklumas, neatitikimas tarp to, ką skelbia ir ką daro dvasininkai (jų žodžių ir gyvenimo būdo skirtumas), griauna Bažnyčios patikimumą. Tokia veidmainystė, netgi vienetiniai jos atvejai yra visiškai nepriimtini, nes tiesiog žlugdo naujosios evangelizacijos pastangas. Šventasis Tėvas turi teisę taip kalbėti, ners vykdo nuolankų ganytojiškos tarnystės liudijimą, nes mes prisimename ankstesnę sielovadinę veiklą tėvynėje Argentinoje, apie tai dabar plačiai ir su pasigėrėjimu perduoda tarptautinė žiniasklaida.

3. Dievo šlovinimas atmetant stabus

Minėtų ydų, trukdančių evangelizacijai ir efektyviai pastoracijai, galima išvengti tik, jeigu pripažįstame Jėzų Kristų, kaip Aukščiausiąjį, kuris mus pašaukė ir mus pasirinko savo išganomiesiems darbams, aiškino popiežius Pranciškus vėl iškeldamas apaštalų visiško atsidavimo pavyzdį. „Tik tuomet sugebėsime skelbti ir liudyti, kai būsime artimi su Juo taip, kaip buvo Petras, Jonas ir kiti apaštalai, – mokė Šventasis Tėvas, pasiremdamas to sekmadienio Evangeliniu skaitiniu (plg. Jn 21, 12). – Mums yra svarbu gyventi intensyviame santykyje su Jėzumi, būti nuolatiniame dialoge su Juo, išpažinti Jį, kaip Viešpatį“. Toliau homilijoje aptardamas šlovinimo elementą, kuris sielovadoje neatsiejamas nuo skelbimo ir liudijimo, Šventasis Tėvas, nurodydamas Šventojo Rašto pasakojimus, akcentavo nuoširdumo ir neapsimestinio natūralumo poreikį.

„O ką reiškia šlovinti Dievą?“ – klausė popiežius Pranciškus, čia pat paaiškindamas, kad tai reiškia mokėti būti kartu su juo ir jausti Jo, kaip didžiausios tiesos, didžiausio gėrio, svarbiausio iš visų dalykų, tikrą buvimą. Visoje sąmoningai ar nesąmoningai sudarytoje prioritetų hierarchijoje Dievui turi būti skirta aiški ir neginčytina pirmenybė. „Šlovinti Viešpatį reiškia suteikti Jam vietą, kuri Jam turi priklausyti; šlovinti Viešpatį reiškia patvirtinti, patikėti (ir ne tik žodžiais), kad Jis vienintelis tikrai vadovauja mūsų gyvenimui; šlovinti Viešpatį reiškia Jo akivaizdoje būti įsitikinusiems, kad tik jis yra Dievas, mūsų gyvenimo ir mūsų istorijos Dievas“, – pabrėžė Šventasis Tėvas praėjusį sekmadienį Šv. Pauliaus bazilikoje aukotų šv. Mišių homilijoje.

Jis tvirtino, kad tokio Dievo šlovinimo tikrumui tiek dvasininkams, tiek ir visiems tikintiesiems reikia atsisakyti „daugelio didelių ir mažų stabų“, kuriuos garbindami ar jiems pataikaudami ieškome psichologinio prieglobsčio, saugumo nuo visokių kompleksų, teisiname savo dažnai prieštaringą elgesį. Visus, net ir Bažnyčios tarnus, popiežius Pranciškus perspėjo dėl slaptai garbinamų „dievaičių“ pavojingumo sielai: įvairių ambicijų, karjerizmo, mėgavimosi sėkme, bandymų save statyti į dėmesio centrą, siekių dominuoti kitiems, pretendavimo būti vieninteliais savo gyvenimo šeimininkais, įsisenėjusių nuodėmių, iš kurių nesugebame ar net nesistengiame išsivaduoti. „Norėčiau, kad šį vakarą kiekvienas iš jūsų savo širdyje paklaustų ir sąžiningai atsakytų: ar aš pasvarsčiau, koks slaptas stabas glūdi mano gyvenime ir man trukdo šlovinti Viešpatį“, – baigdamas homiliją įtikinamai kalbėjo Šventasis Tėvas. – Šlovinti, reiškia atmesti visus mūsų stabus, net ir pačius slapčiausius, ir rinktis Viešpatį, kaip centrą, kaip mūsų gyvenimo pagrindinį kelią“.

Tai – radikalus, bet būtinas asmeninis apsisprendimas, nes, išplėtojant anksčiau vienoje homilijoje išsakytas popiežiaus Pranciškaus mintis: meldžiamės, skelbiame, liudijame ir šloviname Dievą arba meldžiamės, skelbiame, liudijame ir šloviname šėtoną. Kiekvieną dieną ir akimirką Viešpats šaukia mus drąsiai ir ištikimai būti Jo mokiniais. Viešpats kviečia mus skelbti Jį, kaip Prisikėlusįjį, žodžiais, bet ir savojo gyvenimo liudijime, ryžtingai atmetant visus naujosios stabmeldystės „dievaičius“, trukdančius Jo šlovinimui. Kankinystę išgyvenusių apaštalų pavyzdys yra įkvepiantis, nes jų tvirtas tikėjimas rėmėsi mirusio ir prisikėlusio Kristaus pažinimu. Todėl apaštalai nieko nebijodami visus persekiojimus priėmė kaip garbę, įgalinusią ištikimai sekti Išganytojo pėdomis.

© 2013 „XXI amžius“