Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Ganytojo avys

Kun. Vytenis Vaškelis

Praėjusio sekmadienio Evangelijoje, kai Petras tris kartus patvirtino, kad myli Prisikėlusįjį, jis buvo paskirtas visų avių ganytoju (plg. Jn 21, 17). Kristus, paguldęs galvą dėl visų žmonių išgelbėjimo, paliudijo, kad pasaulyje nebuvo ir nebus tokio ganytojo, kuris savo avis mylėtų labiau už Jį. Nors avys kaip ir visi kiti Dievo sukurti gyvūnai turi dalį išganymo ekonomijoje, nes kūrinija iki šiol tebedūsauja, laukdama geresnės lemties (plg. Rom 8, 22–23), tačiau amžinoji privilegija regėti akis į akį Tą, kuris dėl mūsų įsikūnijo ne gauruotu avinėliu, bet prisiėmė sielos, dvasios ir kūno malonėmis išaukštintą žmogaus prigimtį, bus suteikta tiems, kurie kūrybingai panaudos visus savo gebėjimus, idant savo gyvenimo saulėlydyje būtų apsivilkę Dievo Avinėlio „vilnomis“ išpuoštu gerųjų tikėjimo darbų apsiaustu.

Dievo Avinėlis – pagrindinis Jo atpirkimo aukos už žmonijos nuodėmes simbolis. Todėl žvelgdami į Gerojo Ganytojo paveikslą, vaizduojantį Jėzų, kuris neša pasiklydusią avelę, kiekvienas galime pagalvoti, kad toji avis – bet kuris iš mūsų. Nors dabar esame ant Jo rankų ir Jo Širdies malonės prieglobstyje, bet dar nepasirodė, kas būsime (plg. 1 Jn 3, 2). Nors Viešpats mus laiko savo meilės glėbyje, bet jis mūsų neslegia ir nedusina. Priešingai, juo arčiau esame prie Jo krūtinės, tuo vešlesne Jo tiesos žole mintame, Jo laisvės oru alsuojame ir Jo gerumu kitiems spinduliuojame.

O jei kas sako, kad tiki Jėzų, bet jo tikėjimo darbų medis skleidžia apipuvusių vaisių kvapą, tada jis dar ne visiškai leidosi Dievo Avinėlio malonės pagautas, nes nepatyrė Dievo artumos, perkeičiančio žmogaus būtį džiaugsmo. Jo širdis yra padalinta, nes, stengdamasis tarnauti Dievui bei mamonai, suskaldė savo vidų ir nejučiomis leido, kad į jo širdį įsėlintų klastingas priešas, kuriam būdinga negailestingai „vien tik vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10).

Direktorius, ką tik grįžęs iš seminaro apie motyvaciją, susikvietė į savo kabinetą darbuotojus ir tarė: „Nuo šiol jums leidžiama patiems planuoti ir kontroliuoti savo darbą. Esu įsitikinęs, kad tai smarkiai pakels produktyvumą“. „Ar man bus mokama daugiau?“ – paklausė vienas darbuotojas. „Ne, ne. Pinigai nėra motyvacija ir jūs nepatirsite malonumo dėl atlyginimo kilimo“. „Gerai, o jei padidės darbo našumas, ar man bus mokoma daugiau?“ „Klausyk, – tarė direktorius, – tu visiškai nesupranti motyvacijos teorijos. Imk šitą knygą ir paskaityk, ten paaiškinta, kas iš esmės tave motyvuoja“. Jau išeidamas vyras stabtelėjo ir paklausė: „Jei perskaitysiu šią knygą, ar man bus mokoma daugiau?“

Yra asmenų, kurie į gyvenimą, aplinkinius ir Dievą žvelgia vien per pragmatinės naudos akinius ir įdėmiai klausosi balsų, kurie suokia tik apie neišsipildančių materialinės gerovės  pažadų rojų. Akivaizdu, kad juos už nosies vedžioja melo agentas – velnias (Jn 8, 44). Ir yra tikinčiųjų, sugebančių atskirti netikrus balsus nuo Tikrojo, kuris negali meluoti, nes visa Jo Esybė persmelkta tiesos, meilės ir tobulos harmonijos dvasios. Jo balsas švelnus, ramus, įtaigus, ir šio balso gražiausios intonacijų dvasinės subtilybės geriausiu būdu išgirstamos maldingoje tyloje, nes, nutilus pasaulio skleidžiamam chaoso triukšmui, virpina, pakelia bei uždega klausančiųjų bei Jam paklūstančiųjų širdis...

Vartotojiškoje visuomenėje, kurioje be atvangos sklinda rafinuočiausių gundymų balsai ir žmonių vaizduotę bombarduoja apgaulingi reginiai, krikščionims kasdien žvelgti į Kristų kaip į vienintelį Švyturį, gelbstintį nuo žmogaus esaties sunykimo, yra iš tiesų nelengva. Todėl mūsų pastangos, grindžiamos konkrečiu veiksmu, yra palaimingas atsiliepimas į nuolatinį Jėzaus kvietimą: „Visada pasitikėk manimi ir sek manimi labiau, nei pasauliu“.

Kai leisime malonei mus tolydžio auginti Viešpaties tiesų vis radikalesnio laikymosi ganykloje, visi tapsime dieviškojo gailestingumo ganytojais ir išliksime tomis avimis, kurių kaktose vis ryškiau spindi Tėvo ir Sūnaus vardai (plg. Apr 14, 1). Šis įrašas bus mūsų viso gyvenimo tikėjimo apdovanojimas „ordinu“ ir įteiktas už mūsų mažėjimą sau bei veržimąsi prie Jo.

© 2013 „XXI amžius“