Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Lietuviškųjų viešųjų diskusijų keistenybės

Gintaras Visockas

Pats metas prisiminti, ko buvome mokomi Vilniaus universitete. Ogi svarbiausių dalykų – studijuoti pirminius šaltinius ir nesusipainioti šalutiniuose, išvestiniuose reiškiniuose. Taigi prieš du gerus dešimtmečius Vilniaus universitete studijuojant žurnalistiką teko laimė sutikti gausų būrį dėstytojų, kurie pasižymėjo protingu reiklumu – liepdavo nagrinėti būtent pirminius šaltinius. Jie siekdavo, kad mes, studentai, kūrinius skaitytume atidžiai, nepraleisdami nė vieno puslapio, nė vieno skyriaus. Principingieji dėstytojai skubėjo mums įkalti į galvas svarbiausią taisyklę – vertinant kūrinius ar reiškinius neužtenka vien anotacijų ar recenzijų skaitymo. Šiandien ši gyvenimiška išmintis Lietuvoje dažnokai pamirštama arba net ignoruojama. Taip elgiasi net tie, kurie mums kadaise draudė vertinti kūrinius ar reiškinius nesusipažinus su visa būtina literatūra. Štai tik vienas pavyzdys. Prie puikiųjų savo dėstytojų priskiriu dabartinę Seimo narę Aušrinę Mariją Pavilionienę. Jos kadaise skaitytos paskaitos apie užsienio šalių literatūrą paliko neišdildomą įspūdį. Būdama reikli, principinga dėstytoja, ji reikalaudavo, kad būtume perskaitę visą Hemingvėjų, Remarką ar Selindžerį. Seminarų, įskaitų, egzaminų metu ji stengdavosi išsiaiškinti, ar studentas susipažinęs su visu kūriniu. Ji būtinai pateikdavo „suktų“ klausimų, į kuriuos įmanoma atsakyti tik perskaičius romaną nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Jei tik dėstytoja pajusdavo, jog studento skaitymas – paviršutiniškas, toks antrakursis ar trečiakursis niekuomet nesulaukdavo aukšto įvertinimo.

Gerbiu buvusią dėstytoją A. M. Pavilionienę už rimtą požiūrį į užsienio literatūrą. Tačiau dabar, praėjus 20 metų nuo jos įžvalgių pamokymų studentams, pasigendu tokio pat principingo jos požiūrio politikoje ir teisėje. Viešojoje erdvėje parlamentarė A. M. Pavilionienė yra teigusi, esą jai užtenka trumpučio vaizdo įrašo, kurį specialiai Seimo komisijai pateikė prokurorai, siekiantys Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Visi puikiai prisimename: prieš apsispręsdama, ar leisti N. Venckienę patraukti baudžiamojo atsakomybėn, specialioji parlamentinė komisija reikalavo, jog prokurorai pateiktų visą turimą filmuotą medžiagą, o jie gynėsi negalį to padaryti, prisidengdami nepilnamečio vaiko teisėmis. Galų gale pasiektas neva protingas kompromisas: parlamentarų komisijai parodyta ne visa, o tik trumputė filmuotos medžiagos ištrauka. Suprask, tos ištraukos užtenka, kad Seimo nariai pajėgtų apsispręsti, leisti ar neleisti N. Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jos teises ir laisvę. Vadovaudamiesi Vilniaus universiteto studentams taikytu A. M. Pavilionienės principu, parlamentarai pasielgė neteisingai, pasitenkindami ištraukų peržiūrėjimu. Balsuoti parlamentarai galėjo tik nuodugniai susipažinę su visa filmuota medžiaga. O jei tėra ištraukos, vadinasi, sąžiningai balsuoti – neįmanoma. Parlamentarai privalėjo prisipažinti nežinantys, kaip balsuoti, nes jie nematė viso vaizdo įrašo. Taigi prokurorai privalėjo iš Seimo posėdžių salės išeiti nieko nepešę. Juk specialioji Seimo komisija – ta institucija, kuriai ne tik galima, bet ir privalu pateikti visą konfidencialią informaciją. Seimo specialioji komisija – ne žurnalistai. Bet Seimas balsavo nesusipažinęs su visa prokurorų surinkta informacija. Ką galėtų reikšti „Baltijos televizijos“ „Sąmokslo teorijoje“ (vedėjas Arnas Klivečka) nuskambėję A. M. Pavilionienės teiginiai, esą jai užteko ir trumputės ištraukos? Klausantis minėtoje laidoje savo poziciją dėsčiusios A. M. Pavilionienės knietėjo pasakyti: „Nebeatpažįstu Jūsų, gerbiama dėstytoja...“ Ypač keblu suvokti, kodėl prokurorai nusprendė vietoje filmuotos medžiagos parlamentarams pateikti skandalingųjų Garliavos įvykių aprašymą. Sveiku protu nebesuprantami dalykai: ar įmanoma popieriuje tiksliai aprašyti tokių konfliktų esmę? Bent jau tiems, kurie Vilniaus Universitete rimtai studijavo žurnalistiką, akivaizdu, jog, siekiant ypatingo tikslumo ir nešališkumo, protingiausia studijuoti pirminius šaltinius, ypač kai tai – vaizdo įrašas. Deja, mes vis labiau linkę apsimesti, jog nenorime žinoti, kas – svarbiausia ir aktualiausia.

Štai Vilniaus administraciniame teisme tebenagrinėjamas Lietuvos greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojų skundas dėl diskriminacijos. Šio profilio medicinos specialistai mano, jog Lietuvos Vyriausybė pasielgė neteisingai sutrumpindama kasmetines jų atostogas. Teismo posėdžių salėje GMP atstovai stengdavosi konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti, kuo jų darbas skiriasi nuo medikų, kurie pluša ne gatvėje, o ligoninėse bei poliklinikose. Jei iki šiol teisėja kantriai išklausydavo konkrečius pasakojimus apie žiaurius, kraupius, pavojingus nutikimus, tai paskutiniajame teisme ji pakeitė taktiką – prašo nebepateikti konkrečių pavyzdžių. Žinoma, būtų labai puiku, jei galėtume išsiversti be pasakojimų apie žiaurumus. Bet ar įmanoma įrodyti diskriminacijos faktą neįvardinus konkrečių situacijų? Ir kaip teismui išsiaiškinti, būta ar nebūta diskriminacijos, jei nėra konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių, kuo skiriasi gatvėje plušančio mediko darbas nuo to, kuris pluša ligoninės operacinėje? Iškalbingas ir žemaitiškas pavyzdys. Plungėje šiandien teisiamas vyriškis, neva norėjęs kitų rankomis susidoroti su savo kaimynu. Plungės miesto prokuratūra kaltinamajam pareiškė rimtų priekaištų: esą jis ieškojo žmogaus, kuris sumuštų kaimyno, su kuriuo nesutariama, sūnų, paniekintų jo dukrą, padegtų garažą... Ši byla tęsiasi užtektinai ilgai. Jos tyrimui sutelktos rimtos pajėgos, tačiau pagirti Plungės ir kitų gretimų rajonų specialiųjų tarnybų už budrumą neapsiverčia liežuvis, nes į dienos šviesą išvilkti pavojai labiau panašūs į pritemptus nei į realius pavojus, kadangi balandžio 10-osios dienos teismo posėdyje paaiškėjo, kad baudžiamąsias bylas nagrinėjantis teismas neturi vieno iš svarbiausiųjų įkalčių – administracinio teismo posėdžio garso įrašo, tariamai įrodančio, jog vadinamasis blogasis plungiškis kadaise išties viešai paklausė, kas gi jam liko – gal nušauti oponentą ir pačiam nusišauti? Tada vadinamąjį blogąjį plungiškį ginantis advokatas paprašė, kad baudžiamuosius reikalus nagrinėjantis teismas apklaustų administracinio teismo atstovus, kurie girdėjo viešai ištartus žodžius apie šaudymą. Bet šio pobūdžio apklausa nebuvo surengta. Pasirodo, teismo posėdžio metu privalomai daromų garso įrašų, galinčių pademonstruoti apie viešai ištartus žodžius „nušausiu ir pats nusišausiu“, neturime! Neturime ir šiuos žodžius girdėjusių oficialių pareigūnų liudijimų. Vaizdžiai tariant, neturime pirminių šaltinių, kurie mums leistų susivokti, kada tiksliai, kokiomis aplinkybėms ir kokiomis intonacijomis tie bauginimai buvo ištarti. Užtat turime daugiau nei metus tebesitęsiančią baudžiamąją bylą, kurios narpliojimui mestos milžiniškos pajėgos – policininkai, ikiteisminio tyrimo tyrėjai, prokurorai, teisėjai, advokatai. Gal suskaičiuokime, kiek valstybei jau kainavo tokios bylos nagrinėjimas?!

Panaši tradicija, kai nagrinėjami ne pirminiai, ne svarbiausi šaltiniai, vyrauja ne tik teisinėse, bet visose Lietuvos sferose, įskaitant ir politinę, ir ekonominę. Prisiminkime, ką balandžio 16-ąją per LRT televizijos laidą „Įžvalgos“ pasakė Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, ieškodamas rimtų ir nerimtų politinių Lietuvos aktualijų. Šis politikas stebėjosi, kodėl Lietuva nuo ryto iki vakaro analizuoja scenarijus, kokių poreikių vedini bando susijungti Rolando Pakso „tvarkiečiai“ su Viktoro Uspaskicho darbiečiais, tarsi ši tema būtų valstybei gyvybiškai svarbiausia, tarsi nebūtų aišku, jog čia didelės įtakos turinti baudžiamoji „juodosios buhalterijos“ byla. Atsakydamas į žurnalisto Virginijaus Savukyno klausimus buvęs saugumo vadovas nuoširdžiai stebėjosi, nejaugi Lietuva nematanti, jog susijungimo sumanytojai blefuoja, siekdami dirbtinai „atkreipti dėmesį į save“ ir trukdydami piliečiams sukoncentruoti dėmesį į gyvybiškai svarbias temas. Sakykim, premjero Algirdo Butkevičiaus susitikimai su Rusijos politikais ir pokalbiai su „Gazprom“ vadovybe tūkstantį kartų svarbesni bei aktualesni, bet Lietuva noriai studijuoja ir pašalinius, ir šalutinius reiškinius, prarasdama daug jėgų, reikalingų svarbiausioms temoms.

Panašiu būdu nutylėtas ir Seimo nario Ryto Kupčinsko vizitas pas Lietuvos Kultūros ministrą dėl vadinamųjų lenkiškųjų reikalų. Šių eilučių autoriui interviu davęs parlamentaras R. Kupčinskas išsamiai papasakojo, kaip Lietuva praranda Vilniaus kraštą, atiduodama jį į lenkiškas rankas. Kas tai – jei ne tragedija? Juk prarasdami Vilniaus kraštą, mes išduodame savo brolius latvius, kuriuos politinės rusakalbių jėgos spaus pasiremdamos tokiais pat argumentais, kaip dabar mus spaudžia Lenkų rinkimų akcija. Deja, triukšmas dėl prarandamų pozicijų Rytų Lietuvoje – ne toks didelis, lyginant su diskusijomis dėl „tvarkiečių“ ir darbiečių nuoširdžios ar tariamos sąjungos. Kaip paaiškinti tokias viešųjų diskusijų disproporcijas? Bijome už mus keliolika kartų didesnės kaimynės? Be abejo, niekas nepaneigs, jog Lenkija – ir didesnė, ir įtakingesnė. Mes jos tikrai nesulietuvinsime, o mus sulenkinti ji yra pajėgi. Tačiau toji maža Lietuva, kai nori, moka vis dėlto parodyti dantis net ir labai didelėms valstybėms, pavyzdžiui, Rusijai. Susiraskime šių metų kovo rusišką mėnesinį leidinį „Soveršenno sekretno“. Ten rasite išsamų Dmitrijaus Florino straipsnį „Heda ir kiti, belaukiantys vaikystės“. Publikacijos autorius pasakoja apie Vilniaus SOS vaikų namuose auginamus čečėnų tautybės mažylius. Juos buvo įsivaikinę prie Kauno ne vienerius metus gyvenę Hadižat ir Malikas Gatajevai. Bet jie nežinia dėl ko neįtiko Lietuvos specialiosioms tarnyboms, buvo įkalinti ir galų gale priversti politinio prieglobsčio prašyti Suomijoje ir šiandien jie ten ir gyvena. Bet į Suomiją drauge su jais išvažiavo ne visi jų globoti našlaičiai. Šeši liko Lietuvoje. Akivaizdu, jog šešiems čečėnų našlaičiams geriau gyventi su tais, kurie turi čečėniško kraujo. Tik Lietuva tų šešių mažylių neatiduota nei Helsinkyje nuo lietuviškų persekiojimų pasislėpusiems Gatajevams, nei Lietuvoje reziduojantiems Rusijos diplomatams, primenantiems, jog minėti vaikai – Rusijai priklausančios Čečėnijos gyventojai. Neatiduoda ir dabartiniam Čečėnijos vadovui Ramzanui Kadyrovui, tvirtinančiam, kad čečėnų vaikus turi auklėti tik čečėnai. Šiuo konkrečiu atveju Lietuva elgiasi labai drąsiai, įžūliai, net akiplėšiškai. Nebijome nei Rusijos diplomatų spaudimo, nei karingojo R. Kadyrovo grasinimų. Žinoma, turėtume pripažinti, jog čečėnų mažyliams išties geriau gyventi su savais. Ši tiesa – kaip aksioma, nereikalaujanti papildomų įrodymų. Taigi, kai norime, sugebame būti užsispyrę, atkaklūs ir drąsūs. Bet savąjį užsispyrimą, atkaklumą ir drąsą kažkodėl demonstruojame ne ten, kur gyvybiškai svarbu.

© 2013 „XXI amžius“