|
Už teisingumo ieškojimą kalėjimas?
Edvardas ŠIUGŽDA
Prieš tris savaites Panevėžio apylinkės teisme vyko posėdis, kuriame pagal baudžiamąją bylą buvo teisiamas kaltinamasis jam iškelti kaltinimai už teismo įžeidimą ir grasinimą nužudyti. Nukentėjusysis, Kauno teisėjas A. Kukalis į jo paties iškeltą bylą neatvyko, nes, kaip sakė Panevėžio apylinkės teismo teisėja Rita Bilevičienė, tokia yra jo teisė, tad jo interesams atstovavo dar grėsmingesnis teisėtvarkos atstovas prokuroras E. Šidlauskas. Kas tas žmogus, pasikėsinęs į teisėją A. Kukalį, ir kuo jis nusikaltęs? Tai du aukštojo mokslo diplomus turintis statybos inžinierius, ilgametis dviejų gyvenamųjų namų bendrijos pirmininkas kaunietis Alfredas Jankūnas. Dvylikaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos pirmininku Kaune A. Jankūnas buvo išrinktas dar 1998 metais, turėdamas 40 metų inžinieriaus-statybininko stažą. Ir profesija, ir plati gyvenimiška patirtis, ir domėjimasis viešu interesu lėmė tai, kad jis, pastebėjęs šilumos tiekėjų apgavystes, nutarė netylėti. Paaiškėjus, kad daugiabučio šilumos punkte 1999 metų pavasarį nebuvo atliktas joks šildymo sistemos hidraulinis bandymas, A. Jankūnas kartu su daugiabučio bendrijos valdybos nariais nusprendė uždaryti prieigas į namo šilumos punktą ir patys užsiimti jo tvarkymu. A. Jankūnas pareikalavo darbus pagrindžiančių dokumentų. Kauno miesto savivaldybė nuo 1996 metų buvo patvirtinusi Daugiabučių namų įgaliotinių ir komunalinių paslaugų tiekėjų tarpusavio santykių nuostatus. Šie dokumentai neleidžia šilumos tiekėjams savavališkai atlikti bet kokias operacijas, susijusias su finansinių ar materialinių lėšų panaudojimu gyvenamuosiuose namuose. Tam yra privaloma surašyti trijų pakopų darbų parengimo ir įvykdymo aktus. 1997 metais reorganizavus AB Lietuvos energija šešių didžiausių miestų šilumos tiekėjai tapo pavaldūs tų miestų savivaldybėms. Namo gyventojai aktų negavo. Negaudavo jų ir aplinkinių daugiabučių namų įgaliotiniai, nors mėnesiais ir metais neveikdavo šilumos tiekimo ir karšto vandens sistemos.
2000 metų lapkritį Kauno apygardos administracinis teismas patvirtino, kad Kauno šilumos tiekėjams lankytis Šiaurės pr. Nr. 99 gyvenamųjų namo šilumos punkte draudžiama. Tačiau miesto šilumos tiekėjai per du mėnesius surado užtarėjų Kauno apylinkės ir apygardos teismuose. Ir visai nesvarbu buvo šioms institucijoms, kad aplinkiniai namai nebuvo ruošiami rudensžiemos šildymo sezonams. Nepaisant to, kad nebuvo pateisinamų dokumentų, Šiaurės pr. 99 namo įgaliotinis vis tiek privalėjo mokėti 793,81 Lt. Tai patvirtino Kauno apygardos teisėjas A. Kukalis. A. Jankūnas prisiminė aštuonerių metų senumo įvykį, padėjusį jam tapti antros grupės invalidu. Tada, 1992 metais, Alfredas pateko į Kelių policijos rankas ir buvo gavęs sumokėti baudą už greičio viršijimą. Tačiau Kauno teisėjui A. Kukaliui nepavyko apkaltinti A. Jankūno, nes Kelių policija jo atsiprašė, vairuotojo pažymėjimą grąžino ir baudos nereikalavo. Tačiau naujoje 2001 metų byloje A. Kukaliui, padedant kolegai R. Bučmai ir šilumos tiekėjams, pavyko iš A. Jankūno dviems mėnesiams atimti laisvę. Mat trys šilumos tvarkytojai vis tiek jėga siekė patekti į namo šilumos punktą. Kauno apylinkės teisėjas R. Bučma įrodė, kad II gr. invalidas A. Jankūnas juos sumušė, nors pastariesiems seniai buvo uždrausta lankytis punkte. R. Bučma vos ne per Interpolą paskelbė A. Jankūno paiešką, nors šis ramiai gyveno tame pačiame name (Šiaurės pr. Nr. 99) su rajono policijos vadovu. Tuo laiku buvęs karininkas A. Jankūnas dėl Lietuvos teisėsaugos nuopelnų tapęs invalidu, važinėdavo į Kaliningrado karinę sanatoriją gydytis. Pasienyje buvo sučiuptas (matyt, saugant, kad nepabėgčiau į Afriką ar į kitą planetą, juokauja Alfredas) ir pasodintas už grotų Lukiškėse. Taip atsiskaityta su nusikaltėliu. Bet Alfredas paskelbė bado akciją ir jį teko išleisti namo, o kai kam nepavyko įgyvendinti didžiųjų planų.
Kodėl teisėjai neišsprendė šilumos tiekėjų apgavystės ir sukčiavimo atvejų? Jie galėjo taip pasielgti dėl dviejų priežasčių: arba teisėjams liko netekties sindromas dėl 1992 metų, arba jie neteisėtai bendradarbiavo su šilumos tiekėjais, apvagiančiais gyventojus ir valstybę. Prie šios nuostatos ir apsistojo Alfredas. Jam kilo klausimas, ar ne šilumos tiekėjų dėka kai kurie teisėjai tapo milijonieriais. Teisėjai kanceliarijos darbuotojai ir iš savo nors ir didelės algos tiek pinigų nesusikraus.
A. Jankūnas teigia, kad 1997 m. birželio 27 d. įvykdytos AB Lietuvos energijos reorganizacijos priedangoje kainos už šildymą pradėjo dirbtinai augti. Jis turi duomenų, kad Lietuvos energijoje sukauptos skolos, kurios iš tiesų slėpė lėšų švaistymo ir piktnaudžiavimo faktus, buvo permestos įkurtoms šešioms specialios paskirties akcinėms bendrovėms, priskirtoms savivaldybių pavaldumui, užkraunant Respublikos gyventojams ant pečių naują šimtų milijonų litų skolų naštą. Tačiau skolos buvo likviduojamos skirtingai. Vilniuje šilumos tiekėjai per ketverius metus sugebėjo skolas valstybei sumažinti nuo 163,7 mln. Lt iki 77,5 mln. Lt., Klaipėdoje nuo 57,8 mln. iki 39,5 mln. Tačiau Kauno šilumos specialistai per tuos pačius ketverius metus sugebėjo skolą išauginti nuo 101 mln. Lt iki 252,8 mln. Lt. A. Jankūno pastebėjimais, Kauno skolos išaugo dėl labai paprastų priežasčių. Kauniečiai šilumos tiekėjai grobstė medžiagas, darbams skirtos lėšos buvo švaistomos, atsakingi vadovai buvo nebaudžiami, ir tam padėjo Kauno teisėjai, dangstantys šias aferas, nepaisantys gyventojų turimų įrodymų ir priimantys nepagrįstus sprendimus. Nekontroliavo ir Kauno miesto savivaldybė, nes Stebėtojų taryba gaudavo atlygį (Alfredas turi tai paliudijantį dokumentą).
1996 m. birželio 18 d. Liublianos Chartija deklaruoja, jog gyventojų balsas turi būti svarbus ekonominiuose, vadybiniuose ir profesiniuose sprendimuose. Kova dėl viešojo intereso vis stiprėjo. Kauno miesto Šiaurės pr. 99-ojo gyvenamojo namo bendrijos valdyba, butų savininkai bei mikrorajono gyventojai (ir pats Jankūnas) net 80 kartų raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą bei daugybę kartų į Teisingumo ministeriją ir Prezidentą, Aukščiausiąjį teismą ir Teisėjų tarybą, TEDK ir Teisėjų garbės teismą, Seimą ir jo Kontrolierių, prašydami išaiškinti, kodėl klastojami dokumentai ir dangstoma nusikalstama veikla, bei reikalaudami patraukti atsakomybėn kaltuosius. Net apie du kilogramus sveriantis atsakymų pluoštas yra gautas iš Generalinės prokuratūros su įvairaus rango 40 prokurorų parašais, neskaitant STT, ministerijų, Prezidentūros atsakymų. Deja, niekas nieko konkretaus ir padoraus neatsakydavo, tik dangstydavo šilumos tiekėjų sukčiavimo faktus. Beje, vienas pagrindinių prokuroro E. Šidlausko pareikštų įkalčių prieš Alfredą Jankūną tie įvairūs raštai į valstybines instancijas, esą taip jis platino šmeižtus prieš nukentėjusįjį. Kur gi ne juk tokiu nusikalstamu būdu buvo išaiškintos ir paviešintos Kukalio nuodėmės, o tai daryti neturėta teisės. Pasirodo, pagal kažkieno nerašytus įstatymus rašyti pareiškimus ir skundus dėl valdininkų ir teisėjų, vengiančių daiktus pavadinti tikrais vardais (taip Alfredas remiasi filosofo Beckono patarimu), jau pasidarė pavojinga, nes bet koks prokuroras valstybės vardu gali tokiam skundikui iškelti baudžiamąją bylą. Sunkiais sovietiniais laikais galėjai pasiskųsti į rajkomą, gorkomą, LKP CK ir į Maskvą. Atvykusi komisija greitai papurtydavo įvairaus plauko vietinius veikėjus. Dabar nenurimstantis nusikaltėlis gali pats iškart gauti per galvą.
Kova už viešąjį interesą baigėsi A. Jankūno pralaimėjimu. Jam sukurpta nauja baudžiamoji byla, o dėl to vėl 2011 metais dviems mėnesiams neteko laisvės. Kauno tardymo izoliatorius ir vėl trijų savaičių bado streikas. Ir dar mėnuo Utenos psichuškėje. Ponai teisėjai persistengė, pamiršdami, ko šimtų gyventojų atstovai reikalavo, reikalauja ir reikalaus. Nepastebėjo ir to, kad 2012 metais dviejų gražiausių Kaune daugiaaukščių namų gyventojai trejiems metams naujai kadencijai (jau ketvirtą kartą nuo 2006 metų) Jankūną vėl išrinko pirmininku.
Šiais metais, prieš Velykų šventes, padedant prokurorui E. Šidlauskui, nagrinėti bylą iš esmės pradėjo Panevėžio apylinkės teismo teisėja Rita Bilevičienė. Šiandien A. Jankūnas yra kaltinamas už teismo įžeidimą ir grasinimą nužudyti už viešąjį interesą daug metų beviltiškai kovojęs Alfredas teisėją pavadino aferistu ir banditu. Jis to neneigia: Būtina daiktus įvardinti tikraisiais vardais, kaip tai nurodė anglų filosofas Beckonas. A. Jankūnas sako: Pavadinau teisėją banditu ir pasakiau, kad geruoju jam nesibaigs. Už tai esu patrauktas atsakomybėn. Banditas ne tik už kampo žmogų apiplėšti tykantis nusikaltėlis, bet ir toks individas, kuris, naudodamasis tarnybine padėtimi arba jėga ir sąlygomis, gali suluošinti žmogų, atimti jam laisvę ir lėšas, tyčiotis ir žeminti laisvus piliečius, reikalaujančius tokius teisėjus sodinti už grotų ar pan. A. Jankūnas teigia esąs kaltas tik dėl to, kad kartu su Kauno miesto Eigulių mikrorajono gyventojų atstovais patikrino, įrodė ir paviešino keturių Kauno teisėjų prisidėjimą prie ypač stambaus masto valstybės lėšų išgrobstymų, kai buvo priimami teismų sprendimai, pateisinantys įvykdytas klastotes, siekiant nuslėpti grobstymus, susijusius su šilumos tiekimo lėšomis Kauno mieste. Beje, du iš tų teisėjų šiuo metu jau perkelti į žemesnes pareigas, o vienas pašalintas iš teisėjų už veiklą, nesusijusią su šia istorija. A. Jankūnas ir savo pareiškimuose į valdiškas instancijas, ir net Panevėžio apylinkės teisme priminė atvejį, kai Europos Sąjungai priklausiančios Graikijos Salonikų miesto meras už 63 mln. litų žalos padarymą buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, tad kaip turėtų būti nubausti 500 mln. litų žalos padarę šilumos tiekėjai ir juos užtarę keturi teisėjai, beje, tuos nusikaltimus vykdę ar dangstę, A. Jankūno nuomone, kaip bendrininkai. Juk tai jau grupinis nusikaltimas, o Kaune išgrobstyta suma 8,3 karto didesnė.
Kaip teko patirti per dvi valandas bendraujant su nusikaltėliu Alfredu, jis apsigimęs humoristas, linksmų plaučių žmogus. Jau kelionės pradžioje sakė (tam, kad niekam, kaip kai kuriems prokurorams ir teisėjams, nekiltų įtarimų apie Alfredo tariamai nusikalstamą veiką, iškart reikia paminėti, kad tai darė aiškiai juokaudamas): Ten, Panevėžyje, kai tik nuvažiuosime, mums duos kalašnikovus, o palaukęs kelias sekundes pridūrė: Ir sprogmenų dėžę pažadėjo. Nusijuokėme dėl jo išsakytų humoristinių minčių. Ir čia reikia pasidžiaugiant pridurti, kad labai gerai, jog to nenugirdo prokuroras jis tikrai tarp daugybės įkalčių Alfredui pridėtų ir šį: grasino kalašnikovais ir granatomis susprogdinti Panevėžio apylinkės teismą. Ir dar vieną įkaltį pridėtų prokuroras Alfredas kelionės draugui Juozui, kito daugiabučio namo gyventojui, sakė: Palauk, kai po savaitės būsiu prezidentas, paskirsiu tave premjeru, tada tu galėsi tai padaryti susigrąžinti tėvų žemę. Argi neatsirastų puikus įkaltis prokurorams, ieškantiems duomenų apie bet kurį potencialų nusikaltėlį (kokiu laikomas ir A. Jankūnas), esą jis siekia antikonstituciškai ir diktatoriškai tapti prezidentu ir paskirti į premjerus savo žmogų? Ar toks rimtas įkaltis nebūtų įsiūtas į jau storą baudžiamosios bylos segtuvą?
Alfredas visąlaik mėgsta juokauti, nepaisydamas patirtų neteisybių grumiantis už viešąjį interesą ir jį ištikusių asmeninių skriaudų. Jaunystėje Alfredas godžiai skaitė įvairias tuo laiku leidžiamas pažintinių kūrinių serijas: Siluetai (žymių menininkų biografiniai romanai), Horizontai (apie keliones), Zenitas (fantastinė literatūra), Drąsiųjų keliai (nuotykiniai romanai). Beveik visus juose leidžiamus kūrinius buvo susirinkęs ir visus perskaitęs. Dabartinių laikų žmogui ir vyresniems, jau daug ką pamiršusiems, reikėtų priminti, kaip sunku buvo anais laikais tokias knygas (kaip ir bet kurią gerą knygą) surasti ir įsigyti, jas tekdavo pirkti už dvigubą ar trigubą kainą, atidžiai stebėti, kada ji išeis iš spaudos ar bus pardavinėjama iš po skverno. Paveiktas fantastinės ir nuotykių literatūros, Alfredas svajojo tapti lakūnu. Ir buvo netoli to: jo biografijoje yra ir trys dešimtys šuolių su parašiutu, ir skraidymas sklandytuvu, pažintys su garsiais sklandytojais ir būsimais lakūnais. Nors ir norėdamas tapti lakūnu, vis dėlto tokio kelio atsisakė, nes išgirdo, kad sovietų kariuomenėje jam tektų tapti beširdžiu desantininku. Teko ant savo pečių nešti gyvenimo sunkumus: netekus tėvų užauginti tris jaunesnes seseris. Vis dėlto jis turi du aukštojo mokslo diplomus, įgijo inžinieriaus statybininko ir karininko specialybę. Todėl Panevėžio teisme ne veltui sakė: Aš ne kaimo bobutė, kad nematyčiau Kaune vykdytų teisėjų ir šilumos tiekėjų tandemo aferų. Pusės milijardo valstybės ir Kauno miesto gyventojų lėšų išgrobstymai yra paremti oficialiais statistikos dokumentais, inžinierių, ekonomistų, bendrijų pirmininkų paskaičiavimais.
Prokuroras E. Šidlauskas kaip didelį savo paties surastą Alfredo nusikalstamos veikos įkaltį teisme citavo jo pasakytus žodžius teisėjui: Tu esi iš to lizdo, kur vaikus dulkina. Alfredas pridūrė ... kur šaudomi ne tik teisėjai, bet ir jų giminės, kur teisėjai važinėja girti, kur varto tik popierėlius, bet tapo milijonieriais. Jei tavo darbus atskleis, kauniečiai neatleis dėl iš kiekvieno išvogtų po 2,5 tūkst. litų, neužmirš to, nes Laisvės alėjoje auga daug šakotų medžių. Tokie grasinimai esą svarbus įkaltis prieš nusikaltėlį, sumaniusį baisius žmogžudystės planus. Prokuroras teisme tikino: Tie grasinimai realūs, nes jie vyko tuo laiku, kai buvo Kedžio nužudytas teisėjas Furmanavičius. Argi mes turime to laukti? Tikrai įtikinanti teisinė logika: jeigu, sakykime, Pranas, išsitraukęs peilį, juo smogė Karoliui į nugarą, tai ir Alfredas, turintis peilį duonai riekti, gali būti apkaltintas noru smogti kokiam nors kukaliui į nugarą. Bet juk tai gryna fantazija, o ne nusikaltėlio planai. Be to, net tuo atveju, jei prokuroras turi kokio nors teismo įrodymą ir sprendimą, kad būtent Kedys nužudė du žmones (o gal ir save patį bei su pedofilijos byla susijusį Ūsą?), tada turėtų suprasti, kad šis pavyzdys nėra tinkamas: Kedys žudė (ar grasino žudyti) ne dėl kurio nors teismo sprendimo, o būtent dėl jokio teisminio nesprendimo. Šiuo atveju buvo tik Alfredo nuomonė, kuo gali baigtis šilumininkų nusikaltimų dangstymai. Nors tokie Alfredo žodžiai ir yra iš pirmo žvilgsnio grubūs, nekultūringi, tačiau jis teisingai piktinasi banditų (gyventojus apgaudinėjančių šilumininkų ir jų nusikaltimus slepiančių teisėjų) veiksmais prieš viešąjį interesą. Ir tą savo piktinimąsi ir tariamus grasinimus visada išsako humoristiškai, su tam tikra pašaipa, tad tik humoro nesuprantantis ar labai bailus asmuo gali suprasti jo žodžius kaip realius grasinimus. Alfredo niekur nėra parašyta aš, t.y., kad būtent jis rengiasi ką nors nužudyti. Tai daryti A. Jankūnui neleidžia nei amžius, nei išsilavinimas.
Dar vienas prokuroro pateiktas Alfredo neteisingo užsipuolimo prieš teisėjų gildiją pavyzdys buvo tai, jog A. Jankūnas nepateikė dokumentų, įrodančių, kokius kyšius gavo teisėjas Kukalis, tad jo kalbos esą tėra tik šmeižtas. Ar ne juoką gali sukelti toks prokuroro pateiktas įkaltis apie Alfredo nusikalstamą veiką? Gal prokuroras nurodytų įstaigą, kuri išduoda pažymas apie teisėjų papirkinėjimą kyšiais? Netgi prokuroro ir teismo reikalaujamų aktų apie šilumininkų atliktus darbus Kauno teismas neišduoda Alfredui ir jis lieka kaltas, negalėdamas jau 15 metų apsiginti. Teismui visai nerūpi, kodėl Alfredas rašo pareiškimus prokurorams, vyriausybei, ministrams, Seimo nariams, prezidentūros kanceliarijai, STT, FNTT, visur kitur. Kovodamas už teisybę prieš dokumentų klastotojus ir prirašinėtojus, kurie griauna mūsų jau ne tokią jauną valstybę prokuratūros ir teismo surinktais įkalčiais ir įrodymais, Alfredas tampa nusikaltėliu. Teismui ir prokurorui net neįdomu, ką į Seimo nario Algirdo Patacko užklausimą atsakys Generalinė prokuratūra: Jankūnas jau tapęs nusikaltėliu, grasinusiu, kad kauniečiai ant medžio šakos pakabins vaikus dulkinusį teisėją, rašęs pareiškimus į prokuratūrą, į Seimą, į Vyriausybę, tikras nusikaltėlis, tautos priešas. Kadangi nusikaltėlis įsitikinęs savo teisumu, kaip tai patvirtino Utenos ir kiti jį tyrę psichiatrai, todėl apsaugoti visuomenę nuo tokio nusikaltėlio galima tik patalpinant į pataisos koloniją, kaip jau nusprendė prokuroras, pateikdamas svarius įrodymus ir įkalčius. O gal geriau patalpinti Alfredą į psichiatrinę, kaip jau buvo padaryta? Tada būtų visai susitvarkyta su triukšmautoju. Juk tai galima traktuoti kaip sovietinių metodų patikrintą išradimą, kurio taikymas pratęsiamas ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Įdomu, kokius veiksmus toliau darys teisėja R. Bilevičienė. Visus Alfredo ir jo advokatės prašymus ji prie bylos atsisakė pridėti, o bet kurį prokuroro prašymą mielai sutiko patenkinti. Prokuroras, kurio užduotis būtų ne tik išsiaiškinti, kuo nusikalto teisiamasis, bet ir kokios aplinkybės bei priežastys atvedė į nusikaltimą, atrodo, turėtų visomis priemonėmis siekti surinkti visus dokumentus, ir ne tik juos, tačiau siekė atmesti viską, kas esą netiko šiai baudžiamajai bylai, nes Alfredo elgesį (nusikalstamą veiką) aiškinantys dokumentai esą priklauso anksčiau nagrinėtai civilinei bylai. Atrodo, kad prokurorui (o gal ir teismui) tiesos išsiaiškinimas nėra pagrindinis klausimas. Jis siūlo nusikaltėliui bent pusantrų metų kalėjimo. Jeigu tokiam prašymui pritartų Panevėžio apylinkės teismas, galima būtų manyti, kad teisingumui nepriklausomoje Lietuvoje suklestėti jokių perspektyvų nėra.
O gal tai tik paprasčiausias savojo klano gynimas? Duok Dieve, kad taip nebūtų...
Beje, kai prieš kelias dienas paskambinau Alfredui dar susitikti pasiaiškinti kai kuriuos klausimus, jis sakė sunkiai surasiąs laiko turi susitikimą su keliais liftų specialistais, nes tiria liftininkų savivaliavimo klausimus. Iš tiesų visi žinome, kaip ši institucija nepateisinamai lupa pinigus iš mūsų visų didžiulių mokesčių pavidalu. Ir Alfredas, jau teisiamas dėl vieno klano savivaliavimo, imasi doroti kitą. Galima būtų palinkėti jam sėkmės, bet ar tai realizuosis Lietuvoje, kur teisėtvarka sukaustyta tų pačių savivaliaujančių, iš piliečių vargo turtėjančių klanų?..
Kaunas Panevėžys
© 2013 XXI amžius
|