Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

„Prezidentinė Lietuva...“ – naujas žodis istoriografijoje

Gintaras Visockas

Knygos viršelis

Istorikas dr. Algimantas Liekis – knygos „Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940)“ autorius Vytauto Visocko nuotrauka

Iki šiol daug kalbėta apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, kai, girdi, saujelė sąmokslininkų nuvertė demokratinę valdžią Lietuvoje ir įvedė tariamai fašistinį tautininko A. Smetonos režimą.

Panašiai dar daug kas galvoja ir šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje. Ir neatsitiktinai. Iki šiol nebuvo rimtesnės studijos apie tą įvykį ir jo įtaką lietuvių tautos ir jos nepriklausomos valstybės raidai.

Tą spragą turėtų užpildyti neseniai knygynuose pasirodžiusi istoriko dr. Algimanto Liekio beveik 900 puslapių knyga „Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940)“. Tai bene 40-oji autoriaus knyga lietuvių tautos istorijos klausimais. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.

Autorius, remdamasis gausiais archyviniais dokumentais, literatūriniais šaltiniais, įrodo, kad po to perversmo, sugrąžinusio A. Smetoną į Respublikos Prezidento postą ir įvedusio prezidentinį valdymą, nebuvo nei demokratija sutrypta, nei pasukta fašistiniu keliu, o tik pirmą kartą istorijoje ji ėmė eiti tik savu, lietuvių tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą stiprinančiu – lietuviškuoju, tautiniu – keliu.

Tai buvo atgaivos ir stiprybės kelias – po keleto šimtų metų trukusio lenkinimo, rusinimo pirmą kartą istorijoje buvo sudarytos visos sąlygos stiprėti lietuvių tautai, išsiugdyti tautinę savimonę, kuri ir lemia tautos ilgaamžiškumą, jos įnašą civilizacijos pažangai.

Beje, iš dalies prezidentinis valdymas buvo ir A. Smetonos pirmojo prezidentavimo metais. Tuo metu lietuviai savanoriai kovojo žūtbūtines kovas su įsiveržusiomis iš bolševikinės Rusijos, o netrukus ir iš imperialistinės Lenkijos bermontininkų ordomis, norėjusiomis pavergti, sunaikinti nepriklausomą Lietuvą.

Tad tais ypač Lietuvai sunkiais metais daugeliu atveju sprendimus priimdavo tik Prezidentas A. Smetona. Tik kai 1920 metų pavasarį savo darbą pradėjo visos Lietuvos išrinktasis Steigiamasis Seimas, daugumą jame turėję krikščionys demokratai Prezidentu išsirinko savo partietį Aleksandrą Stulginskį.

Jis Prezidentu buvo dar išrinktas Antrojo seimo krikščionių demokratų daugumos. Bet Trečiajame Seimo rinkimus laimėjusios kairiosios partijos ir tautinės mažumos Prezidentu išsirinko Kazį Grinių, kuris buvo paverstas kairiųjų, keleto buvusiųjų Seime tautinių mažumų atstovų valios vykdytoju.

Daug kas nesidžiaugė seimais ir dėl juose vykusių nesibaigiančių partinių rietenų. Baugino, kad nė vienai partijai seimuose neturint sprendžiamosios daugumos, sprendimų priėmimas ar atmetimas priklausė nuo atsitiktinai sudarytos koalicinės „daugumos“, kuri lėmė ir tai, kas bus išrinktas ir Respublikos Prezidentu.

Tad praktiškai niekaip nesisekė pasiekti, kad valstybinė kalba būtų tikrai lietuvių, kad būtų įgyvendinta ir tautinė švietimo sistema, ugdoma pirmiausia nepriklausomos Lietuvos interesus tenkinanti ekonomika ir t.t.

Kiekvienas mėginimas paversti Lietuvą tikrai lietuvių valstybe susilaukdavo net ir Seime kaltinimų, kad tai antisemitizmas, fašizmas ir pan. Tad, esant tokiai padėčiai, ir jokių protestų nebuvo po gruodžio 17 d. perversmo. Daug kam atrodė, kad taip ir turėjo būti, kad „Smetonėlė“ vėl atsisėstų Prezidento kėdėje. „Dabar mes Nepriklausomybės neparasime...“ – daug kas tada džiaugėsi.

A. Smetonos sugrįžimui daug kas pritarė ir dėl jo dar prieš atkuriant Nepriklausomybę ir po jos skelbtų minčių ir idėjų, ypač, kad politinės partijos, jų gausa dar nereiškia demokratijos, kaip ir negarantuoja tautinės valstybės sukūrimo.

Prezidento A. Smetonos nuomone, tautai vienybę ir gerovę gali garantuoti tik visų gyventojų renkamos valsčių ir miestų tarybos, kurios išrinktų ypatinguosius rinkikus, o jie jau ir Prezidentą rinktų. Tai prezidentinėje Lietuvoje buvo įgyvendinta.

Bet demokratija – ne tik Seimo ar Prezidento rinkimai, bet ir dalyvavimas ekonomikos valdyme, todėl Prezidentas visaip skatino kooperatyvinę ekonomikos valdymo sistemą, kaip labiausiai tinkančią „tautiniam ūkiui“.

Visos tos nuostatos prezidentinėje Lietuvoje buvo įgyvendintos. Ir SSRS okupacijos išvakarėse nepriklausoma Lietuva pagal daugelį rodiklių prilygo labiausiai išvystytoms Europos valstybėms, o lietuvis pasijuto lietuviu – savo žemės, savos valstybės šeimininku, tvirtų tautinių nuostatų, kurių nepajėgė ištrinti ir beveik 50 metų trukusi SSRS, nacių Vokietijos ir vėl SSRS okupacijos, ir tos lietuvio tautinės savimonės dėka šiandien turime Kovo 11-osios Lietuvą, kuriai atrama turėtų būti Vasario 16-osios Lietuva.

Naująjį istoriko A. Lieko veikalą „Prezidentinė Lietuva...“ turėtų perskaityti ne tik besidomintys mūsų tautos ir valstybės praeitimi, bet ir kiekvienas politikas, kiekvienas, kuriam rūpi lietuvių tautos ir jos Nepriklausomybės likimas ir ilgaamžiškumas.

© 2013 „XXI amžius“