Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Margaret Tečer religingumas

Mindaugas BUIKA

Margaret Tečer sūnus Markas su žmona Sara laidotuvių dieną

Su popiežiumi Pauliumi VI 1977 metais

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II 1980 metais

Su popiežiumi Benediktu XVI 2009 metais

Su Jungtinių Valstijų prezidentu Ronaldu Reiganu 1984 metais

Tikėjimas skirtas ne tik sekmadieniui

Neseniai mirusi buvusi Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Tečer buvo giliai religinga moteris. Jai buvo svetimas daugeliui šiuolaikinių šios lyties veikėjų būdingas feminizmas, sakralizuojantis ne meilę šeimai ir vaikams, bet karjerą „lipant per kitų galvas“ ir malonumus, nesibodint netgi negimusių kūdikių žudymo (abortų), jeigu jie trukdo tiems siekiams. Didžiąją Britaniją nuo 1979 iki 1990 metų valdžiusi ir esmingai atnaujinusi politikė, pradėdama savo, kaip vyriausybės vadovės, pareigas, padarė pareiškimą, kuris faktiškai buvo garsaus XII–XIII amžiaus vienuolio šv. Pranciškaus prasmingos maldos perfrazavimas: „Viešpats padarė mane savosios taikos įrankiu: kad ten, kur yra nesutarimas, mes neštume darną; ten, kur yra klaidos, neštume tiesą; kur yra abejonės, neštume tikėjimą; ten, kur yra nusivylimas, neštume viltį“. Šiomis nuostatomis ji vadovavosi, priklausydama vadinamajam triumviratui, kurį sudarė popiežius Jonas Paulius II, Jungtinių Valstijų prezidentas Ronaldas Reiganas ir premjerė M. Tečer, esmingai prisidėjusiam prie sovietinio komunizmo blogio imperijos sunaikinimo, šaltojo karo užbaigimo ir Europos suvienijimo. Šia tvirta veikla Vakaruose buvo gerokai susilpninta (nors galutinai nepalaužta) vadinamųjų „naudingų idiotų“ politinė dermė, kuria sumaniai iki tol naudojosi lenininė, stalininė, brežnevinė, maoistinė propaganda pasaulinės ekspansijos reikmėms.

1978 metų rudenį, likus keliems mėnesiams iki tapimo Didžiosios Britanijos ministre pirmininke, M. Tečer davė platų interviu anglų katalikų laikraščio „Catholic Herald“ redaktoriui Ričardui Daudenui, kuriame papasakojo apie savo religinį auklėjimą ir tikėjimu grindžiamos visuomenės pažiūras. Iš to pokalbio matyti, kad jos šeimoje, priklausančioje metodistų bendruomenei, didžiausią autoritetą turėjo tvirto charakterio ir labai religingas tėvas, klestintis prekybininkas Aldermanas Robertsas. Dėl to jo dukterys – Margaret ir vyresnioji Muriel – gavo griežtą religinį auklėjimą: pavyzdžiui, sekmadieniais šeima net tris kartus lankydavosi bažnyčioje, vaikams nebuvo leidžiama Viešpačiui skirtą šventadienį žiūrėti kino filmų, žaisti ar užsiimti kitomis pasaulietinėmis pramogomis. Kita vertus, M. Tečer minėtame interviu pripažino, kad „jeigu tikėjimas skirtas tik sekmadieniui, tai dar nėra tikras tikėjimas“, nes religinėmis nuostatomis reikia vadovautis visos savaitės darbuose. Jos tėvų šeimoje daug buvo kalbama apie savojo tikėjimo sklaidą, misijų veiklą užjūryje, apie kurią pasakodavo pas juos dažnai apsilankydavę iš Pietų Amerikos, Afrikos ir Indijos sugrįžę misionieriai. „Turiu pripažinti, kad man labai patikdavo jų klausytis, ypač dėl tikrų jų darbo rezultatų“, – sakė M. Tečer.

Vertybiniai įsipareigojimai viešojoje tarnystėje

Turėdama 25 metus, ji ištekėjo už anglikono Deniso Tečerio ir todėl perėjo į Didžiosios Britanijos valstybinę Anglikonų Bažnyčią, tačiau tvirtus iš šeimos paveldėtus evangelinio tikėjimo principus išlaikė visą gyvenimą. Vadovaudamasi jais, M. Tečer ypač pabrėžė kiekvieno krikščionio asmeninės atsakomybės svarbą, nepriklausomai nuo žmogaus kilmės, užimamos vietos visuomenėje ar ekonomikoje, aiškiai atskiriant gėrį nuo blogio visuose veiksmuose. „Jeigu tu neigi šią asmeninę atsakomybę, atmeti patį gyvenimo religinį pagrindą. Būtent tuo aš skiriuosi nuo marksistų. Vertybės, kuriomis mes gyvename, nėra valstybės primetamos vertybės (kaip įprasta totalitarinėje sistemoje – M. B.), – kalbėjo katalikų laikraščiui tuomet dar būsimoji premjerė, – Krikščionybė yra daugiau nei tik geri darbai: tai – gilus tikėjimas, įprasminamas tavo santykyje su Dievu“. Anot jos, krikščioniškas šventumo siekis, o ne siauros politinės ideologijos nuostatos turi daryti didžiausią įtaką kiekvieno tikro valstybininko veiklai rūpinantis visų bendrąja gerove. Ir kiekvienas kasdieninis darbas turi remtis krikščionišku tikėjimu, nes vieno nuo kito negalima atskirti. Tai būtų tas pats, jeigu žydinčią gėlę atskirtume nuo šaknų: ta gėlė galiausiai žus, nes niekas nepalaikys jos gyvybingumo, aiškino M. Tečer.

Minėtame interviu ji pabrėžė Bažnyčios mokymo svarbą, kad „demokratijos pagrindas yra moralumas, o ne daugumos balsai“. Žinoma, reikia vadovautis įsitikinimu, kad dauguma žmonių yra geri ir padorūs, bet ir laikytis moralinių standartų, kurie ateina iš Dievo, o ne iš valstybės. Kalbėdama katalikiškai žiniasklaidai, M. Tečer išgyveno dėl daugėjančių šeimų skyrybų, pastebėjo, jog kai kurios jų beveik neišvengiamos dėl išsiplėtojusios girtuoklystės, dėl kurios ypač kenčia vaikai. Ji reiškė susirūpinimą dėl tuomet Didžiojoje Britanijoje dar neseniai legalizuotų abortų skaičiaus didėjimo, reiškė pasibjaurėjimą net pačia idėja, kad abortas gali būti taikomas kaip gimstamumo (gyventojų daugėjimo) kontrolės priemonė. M. Tečer reiškė karštą paramą tikybos dėstymui, sakydama, kad „jauni žmonės niekada neišmoks (ir religinių dalykų), jei nebus mokomi mokykloje“. Paramos vargšams klausimu politikė pabrėžė, kad valstybės nuolatinė šalpa skurdo problemos išspręsti negali. Tiems žmonėms reikia padėti, kad jie ėmęsi veiklos „galėtų patys sau padėti“, taip pripažindama kiekvieno žmogiškąjį orumą ir potencialias galimybes. O perdėta valstybinė reguliacija su iš anksto numatytomis pašalpomis tik kuria marksistinę visuomenę su jai būdingu veltėdžiavimu, neefektyvumu ir korupcija. Paramos vargingoms šalims atžvilgiu, M. Tečer nuomone, dėmesį reikia skirti vietinių ekonominių struktūrų kūrimui ir jų produkcijos importui į Vakarus palankių sąlygų sudarymui, o ne paprastam aukų dalijimui (nors ir tai kartais būtina akivaizdaus bado ar epidemijos atvejais). Politinė pranašiškai reiškė susirūpinimą, jog kai kurių religinių humanitarinių organizacijų aukos faktiškai atitenka Afrikoje ir kitur veikiančioms teroristinėms organizacijoms, kurios žudo ir luošina nekaltus žmones siekdamos savų tikslų.

Mirus M. Tečer, popiežiaus Pranciškaus vardu valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės pasiųstoje užuojautos telegramoje su pasigėrėjimu pripažįstama, kad velionė „savo įsipareigojančioje viešojoje tarnystėje ir skatindama laisvę tautų šeimoje“, vadovavosi krikščioniškomis vertybėmis. „Patikėdamas jos sielą gailestingojo Dievo malonei“, Šventasis Tėvas užtikrino jos šeimą ir visus Britanijos žmones prisiminsiąs ją savo maldose. M. Tečer sėkmingai vadovavo Didžiosios Britanijos Vyriausybės operacijai prieš Argentinos karinį režimą išvaduojant jo užgrobtas Folklendų salas.

© 2013 „XXI amžius“