|
Pašaukimai bendruomenės gyvybingumo vaisius
Mindaugas BUIKA
Vilties ženklai pasauliui ir Bažnyčiai
Praėjusį ketvirtąjį Velykų sekmadienį, dar vadinamą Gerojo Ganytojo sekmadieniu, Bažnyčioje jau 50-ąjį kartą paminėjus dabar labai aktualią metinę Pasaulinės maldos už pašaukimus dieną, vėl buvo prisimintas 86 metų neseniai sulaukusio popiežiaus emerito Benedikto XVI iškilaus mokymo paveldas, kadangi šiai progai skirtas jo kreipimasis buvo paskelbtas dar rudenį jam einant apaštalo šv. Petro įpėdinio pareigas. Tame dokumente, pavadintame Pašaukimai tikėjimu grįstas vilties ženklas pabrėžiamas šiemetinis Tikėjimo metų šventimo ir Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-mečio minėjimo kontekstas, aptariant Maldos už pašaukimus sekmadienio steigėjo popiežiaus Pauliaus VI labai aiškų akcentavimą, kad dvasinių pašaukimų gausa arba bent pakankamumas yra tikslus ir nepaneigiamas parapijų ir diecezijų tikėjimo ir meilės gyvastingumo ženklas, krikščioniškųjų šeimų sveikos moralės liudijimas.
Kadangi galioja ir priešingas tvirtinimas, jog dvasinių pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę stoką arba, kaip dabar įprasta apibendrinti pašaukimų krizę, gerai atspindi tikinčiųjų bendruomenių veiklos apmirimas ir abejingumas bei katalikų šeimų gyvenimo moralės trūkumai, tai ši bažnytinė pašaukimų sritis turi rūpėti visiems. Nei ganytojai, nei tikintieji negali nusiplauti rankų, teigdami, jog pašaukimų nebuvimą neva sukėlė tik sekuliarizacija, demografiniai poslinkiai, žiniasklaidos sąmokslai ar kitos išorinės priežastys, nors jos, žinoma, yra svarbios ir turi skatinti ryžtingo atkirčio bei naujosios evangelizacijos pastangas. Iš tikrųjų, kur dosniai gyvenama pagal Evangeliją, ten gimsta daug pašaukimų į dvasininkų ir vienuolių luomą, cituoja Šventasis Tėvas savo pirmtako Dievo tarno Pauliaus VI mintis. Jis patvirtina poreikį, kad pašaukimų skatinimas būtų bendrojo dvasingumo ugdymo, pastoracinių iniciatyvų ir pagaliau maldos gyvenimo centras, nes sėkmingi sielovados rezultatai nuolat atnaujina tikėjimą, kad Dievas niekada neapleidžia savo tautos ir ją palaiko pažadindamas ypatingų pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, kad jie būtų vilties ženklai pasauliui. Ir, žinoma, pirmiausia atsiranda vilties ženklų dėl pačios krikščioniškos bendruomenės ateities perspektyvų, kadangi, kai kuriuose planetos regionuose, ypač sekuliarizuotoje Vakarų Europoje, dėl to tarsi atsiduriama užburtame rate, kai dvasininkų stygius slopina religinį gyvenimą, o pastarojo nykimas dar labiau sumažina pašaukimų skaičių.
Pavyzdinio tarnystės liudijimo poreikis
Kiekvienas Jėzaus mokinys, kuris priima Dievo kvietimą atsiduoti kunigiškajai tarnystei ar pašvęstajam gyvenimui, yra vienas iš brandžiausių vaisių krikščionių bendruomenės, padedančios su ypatingu pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į Bažnyčios ateitį ir jos užduotį evangelizuoti, rašo kreipimesi Pašaukimų sekmadieniui popiežius Benediktas XVI, kad tas Dievo kvietimo priėmimas yra labai individualus, nes pašaukimai į kunigystę ir vienuolystę gimsta iš asmeninio susitikimo su Jėzumi patirties, iš nuoširdaus ir pasitikėjimo kupino dialogo su Juo siekiant panirti į Jo valią. Tai lemia atsisakymą pačiam rinktis savo kelią, nes panirimas į Jėzaus valią skatina laisvos ir klusnios bendrystės su Juo prioritetą visose žemiškose gyvenimo srityse šeimos, darbo, asmeninių interesų ir savo paties atžvilgiu. Pasak Šventojo Tėvo, ta gili artuma pasiekiama per tvirto tikėjimo praktikavimo patirtį, įgaliojančią būti dėmesingus sieloje girdimam Viešpaties balsui. Tačiau vėlgi toks pilnavertis religingumo išgyvenimas kartu su gebėjimu priimti Dievo kvietimą, įmanomas ne beorėje erdvėje, bet priklausant pirmiausia toms krikščionių bendruomenėms, kurios intensyviai gyvena tikėjimu, dosniu ištikimybės Evangelijai liudijimu, aistra misionieriauti, skatinančia visiškai atsiduoti dėl Dievo Karalystei ir maitinama dažno sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, priėmimo bei karšto maldos gyvenimo!
Juk netgi ir pati malda, nors ji yra visiškai asmeniškas susitikimas su gyvuoju Dievu, tačiau ji turi būti skatinama ir ugdoma pavyzdingai atliekamos bendruomenėje liturginės maldos, kuria Viešpats mus nuolatos moko tinkamai melstis, aiškina popiežius Benediktas XVI, cituodamas krikščioniškajai vilčiai skirtą savo encikliką Spe salvi. Jis kreipiasi į tikinčiųjų bendruomenių dvasinius vadovus, ganytojus, ragindamas juos niekada neapleisti svarbios pašaukimų sielovados srities. Jis linki, kad niekada nepritrūktų uolių kunigų, mokančių lydėti jaunuolius bei padėti jiems dažnai vingiuotame ir tamsiame (tai yra, nepalankiame jų jaučiamam pašaukimui M. B.) gyvenimo kelyje atpažinti Kristų Kelią, Tiesą ir Gyvenimą (plg. Jn 14, 6) ir semiant iš Evangelijos drąsos, parodyti jiems tarnavimo Dievui, krikščionių bendruomenei, broliams ir seserims grožį. Jauniems žmonėms, ypač mąstantiems apie dvasinį pašaukimą, Šventasis Tėvas adresuoja kvietimą puoselėti potraukį vertybėms, kilniems tikslams, radikaliems pasirinkimams, tarnavimui kitiems, sekant Jėzaus pėdomis. Tai ryžtingo ir dosnaus įsipareigojimo kelias, kuriuo žengdami, nepaisant visų galimų išbandymų, pasijusite laimingi tarnaudami, liudydami džiaugsmą, kurio pasaulis neįstengia suteikti. Tuomet būsite begalinės ir amžinosios meilės gyvosios liepsnos, išmoksite įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15).
© 2013 XXI amžius
|