|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šlovink Jį ir gyvensi Jame Kun. Vytenis Vaškelis
Kai Paskutinės vakarienės metu Judas Iskarijotas, nebedvejodamas pasuko Kristaus išdavystės keliu ir, atverdamas širdį šėtonui, sudegino savojo išganymo vilties tiltą, jungiantį žmogaus ir Dievo širdžių krantus, prabilo tiesakalbis Jėzus, asmeniniu pavyzdžiu paliudydamas, kad nevalia kiaulėms mesti perlų, nes jų turinys gali būti šventvagiškai paniekintas (plg. Mt 7, 6). Akivaizdu, kad piktoji dvasia, kaip juoda dėlė įsisiurbusi į Judo vidų ir piktdžiugiškai šėldama dėl sumedžioto nekasdienio laimikio, trukdė Jėzui išlieti savo širdį Tėvo bei Jo mokinių akivaizdoje. Todėl tik dingus Judui, Jis galėjo atviriausiai tarti žodžius (žr. Jn 13, 3132), kurių tiesa pranoksta kiekvieno žmogaus mąstymo ribotumą bei vaizduotės spalvingumą, nes Žmogaus Sūnaus šlovinimo viršūnė pasiekiama ne ant žemės paviršiaus, o ten, kur nebėra jos traukos jėgų, kurios maldininkui, pavyzdžiui, įkopusiam į kalnus ir pakerėtam jų viršukalnių bei saulėlydžio žaismo, užsimiršusiam bei pernelyg prisiartinusiam prie skardžio briaunos, galėtų grasinti gyvybės netekties pavojumi. Deja, matome kai kuriuos talentingus visuomenės narius, ypač pramogų šou verslo atstovus, kurie ekscentriškais, drastiškais, tuštybės, paviršutiniškumo ir absurdiškų linksmybių siautulio elementų pripildytais renginiais taip apkvailina didelę dalį jaunimo, kad jam pramogų bei įvairiausių malonumų vaikymasis tampa liguistu užsiėmimu, nustumiančiu į antrą ar dar tolimesnį planą realios tikrovės dalykus rūpestį savo esatimi ir šeima, motyvaciją mokytis bei dirbti; atima sielos jautrumą pastebėti bei savaip pasidžiaugti pavasarį atgijusios darbštuolės bitutės nesustabdomo skrydžio veržlumu... Antai neseniai savo gyvybės siūlą nutraukęs aktorius Vytautas Šapranauskas ne tik sau padarė nepataisomą klaidą, bet ir visiems, kurie jį gerbė bei vertino kaip įvairių šou improvizacijų atlikėją ir gabų pramoginių laidų kūrėją, suteikė progą iš naujo perkainoti vertybes. Nors minėtas aktorius buvo darbštus ir populiarus, bet, pasak jo kai kurių kolegų, kentėjo dėl augančio sielos vienišumo kartėlio... Kiekvieno žmogaus vidus iš prigimties yra taip Aukščiausiojo sukonstruotas, kad tol jaus egzistencinį sielos vienišumo nerimą, kol jos vakuumas nebus pripildytas transcendentinių potyrių dieviškojo gailestingumo šviesos, kuri vienintelė išsklaido pirmapradės kaltės liekanų rūkus ir suteikia asmeniui galimybę širdimi suvokti: kas iš to, kad savuoju kūrybingumu pakilau į aukštai danguje skrajojančius populiarumo debesis, bet, nesusimąstydamas, iš kur atėjau ir kur link einu, užmiršau savo tikrosios paskirties šaknis ir atsidūriau prie susinaikinimo lemtingiausios briaunos (plg. Mt 1626). Išmušė valanda suskambėti tiesos varpui: žmogus, kuris pakelia prieš savo gyvybę ranką, po šio gyvenimo nepateks į kažkokias nebūties dausas ir neatras besikamuojančios sielos palengvėjimo neegzistuojančios reinkarnacijos užutekyje, bet akis į akį neišvengiamai atsidurs Visagalio Dievo akivaizdoje, kad galutinai paaiškėtų, ko iš tikrųjų yra vertas visas jo gyvenimas, buvęs Žemėje. Remdamiesi Biblija ir Bažnyčios mokymu nesakome, kad V. Šapranauską ir visus kitus savižudžius anapusybėje tikrai ištiko amžinasis fiasko, bet jų rizika prarasti savo tikrąją tapatybę Dieve ir per amžius nebeturėti galimybės gėrėtis Jo artuma bei būti įrašytais į Jo Karalystės narių begalinės šlovės knygą (plg. Apr 20, 15) iš tiesų yra didžiulė. Savižudybė moralės atžvilgiu neleistina taip pat kaip žmogžudystė. Bažnyčios tradicija visada ją atmetė, laikydama dideliu blogiu. Objektyviai vertinant, savižudybė yra giliai nemoralus veiksmas net tais atvejais, kai tam tikros psichologinės, kultūrinės ir socialinės sąlygos gali veikti taip, kad atliekant žmogui šį veiksmą, radikaliai prieštaraujantį įgimtam polinkiui gyventi, sumažinama ar naikinama subjektyvi atsakomybė. Savižudybe faktiškai atmetama meilė sau ir paniekinama teisingumo bei meilės pareiga artimui, bendruomenėms, kurioms žmogus priklauso ir visai visuomenei. Giliausia savo esme savižudybė reiškia, kad atmetama absoliuti Dievo valdžia gyvybei ir mirčiai (...). Gyvenimo paviršutiniškumas yra didysis meilės priešas ir artimiausias savižudybės draugas, nes jis taip iškreipia jos tikrąją prasmę bei ją suvulgarina, kad daugelio protavimas tampa pernelyg stereotipiškas bei trumparegiškas, jų širdys apželia dvasinio drungnumo samanomis, ir jie visiškai nepajėgia suvokti, koks kiekvienam yra Aukščiausiojo duotas planas, iš Kristaus meilės šulinio gelmių kasdien malda bei meditacija semtis tiesos vandens, kuris nuplauna visas žmogaus melo dulkes ir dovanoja viltingą naujo ryto pragiedrulį. Kai nuodėmė priverčiama kapituliuoti, o dorybėms išauga eiklios kojos, atkerpamas gabalėlis Dangaus ir kaip mažas medelis įterpiamas į žmogaus širdies žemę, idant nuolatos augtų ir ilgainiui taptų tokiu Viešpaties šlovinimu, kuriame gyvybė visada ryžtingai atmeta bet kokį mirties gundymą.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |