|
Didžioji Lietuvos negalia
Gintaras Visockas
Prieš keletą dienų teko dalyvauti Laisvosios bangos radijo laidoje, kur buvo diskutuojama apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės bėdų trūksta politikų, kurie būtų ir populiarūs, o įtakingi, ir korupcijai, nomenklatūrai bei nusikalstamumui nebijotų mesti rimto iššūkio, išmanytų, kaip tai padaryti. Žurnalisto Audriaus Antanaičio vestoje radijo laidoje tiek politologas Gintaras Ronkaitis, tiek Europos centro muziejaus atstovas Gintaras Karosas, tiek šių eilučių autorius laikėsi nuomonės, jog valstybės padėtis nepavydėtina. Valstybę kamuoja daug bėdų, o tų, kurie ne tik nebijotų, bet ir mokėtų imtis rimtų reformų, vos vienas kitas. Net ir tie vienas kitas drąsiųjų bei išmaniųjų politikų grupei priskirtini tik su išlygomis bei didelėmis abejonėmis.
Nenumaldomai artėja Prezidento rinkimai, o kandidatų į vieną svarbiausių valstybės postų teturime ne itin daug. Vienas iš realiausių kandidatų dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Tiesa, ji vis dažniau sulaukia kritikos atakų, esą pastaruosius keletą metų buvo pasyvi Prezidentė. Suprask, jai nederėtų antrą sykį siekti šalies vadovo regalijų. Būtų naivu manyti, jog ji neturi trūkumų. Tačiau ar tie, kurie jai priekaištauja, patys visuomet elgiasi sąžiningai ir nepriekaištingai? Prisiminkime neseniai paskelbtą visuomenininkų, kultūrininkų ir intelektualų laišką, raginantį Prezidentę nebesiekti antrosios kadencijos. Ypač įsiminė šie Prezidentei mesti priekaištai: Lietuvoje grėsmingai sustiprėjo valdžios savivalė, išaugo piliečių beteisiškumas, atsivėrė neįveikiamas atotrūkis tarp valdžios propagandos ir Lietuvos tikrovės, viešąją politiką išstūmė uždaras nomenklatūrinis valdymas. Jūs žadėjote išguiti veidmainystę, tačiau jos Jūsų aplinkoje ir valstybėje nuolat daugėja. Jau po pusantrų vadovavimo metų pareiškėte, kad Lietuva tampa nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybe. Tačiau visuomenei iki šiol nepranešėte, kokių veiksmų ėmėtės valstybei iš nusikaltėlių ir oligarchų valdžios išvaduoti. Susidaro nemalonus įspūdis, kad savo sprendimais ir poelgiais Jūs vis labiau stiprinate Jūsų įvardytą valdžią... Sunku nepritarti tokioms pastaboms. Realių, konkrečių Prezidentūros darbų mažoka. Tačiau skubėti pasirašyti šį laišką vis dėlto nederėtų. Mat laiško iniciatoriai nenurodė, kokį asmenį norėtų matyti vietoj dabartinės šalies Prezidentės. Nejaugi pamiršo nurodyti? Toks priekaištautojų slapukavimas įtartinas. Turime drąsos viešai pareikšti, jog D. Grybauskaitė netinkama, o ką vietoj jos norėtume matyti dar nesakysime? Bet kaip tada galima pasirašyti viešą laišką, jei ten akis bado pagrindinis klausimas ką į ką keičiame? Mums siūloma pirkti katę maiše, nė neišsiaiškinus, ko ji verta. Jei taip elgtųsi politiniai demagogai, suprastume. Bet kai tokius abstrakčius pasiūlymus teikia žymūs kultūrininkai, intelektualai, pavyzdžiui, Darius Kuolys ar Liudvikas Jakimavičius, keistoka. Kaip galima D. Grybauskaitės veiklą lyginti nepateikiant konkrečių alternatyvų? Kokios garantijos, jog taip bėgdami nuo vilko neatsidursime meškos glėbyje? Dvi paskutiniosios prof. Lauro Bielinio knygos, aptariančios Lietuvos prezidentės silpnąsias puses, įdomios, svarbios, reikalingos. Akivaizdu, jog pastaruosius kelerius metus Prezidentė bandė įtvirtinti mintį, esą ji aršiai priešinasi oligarchinei valdžiai. Bet akivaizdu ir tai, kad konkretesnių Prezidentės pergalių kapojant galvas oligarchams mažoka.
Prezidentės kalbėjimas bei mąstymas biurokratinis bei administracinis. Galima sutikti su kritišku teiginiu, kad politika pagal ją komandų vykdymas, jos kalbų svarbiausiais motyvas gana kalbų, reikia dirbti, kai tenka kalbėti ne apie konkrečius skaičius, jai sunku, todėl ji stengiasi maksimaliai išvengti platesnių politinių diskusijų. Tačiau nelygu ką su kuo lyginsime. Jei D. Grybauskaitės prezidentavimo metus gretinsime su prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus kadencijomis, tikriausiai būsime priversti pripažinti, jog D. Grybauskaitė turinti ir nuopelnų. Sakykime, tvirta laikysena bendraujant su Maskva, Varšuva, Vašingtonu, kritiškas požiūris į Darbo partiją... Nejaugi D. Grybauskaitė pats prasčiausiais pavyzdys? Manau, kad L. Bielinio knygos būtų kur kas svaresnės bei įdomesnės, jei būtų rimtų, konkrečių palyginimų. Todėl ir susidaro įspūdis, jog puse lūpų kalba visi: ir Prezidentė, ir jos oponentai. Štai čia ir įžvelgiu didžiąją Lietuvos negalią. Mažai kuo skiriamės nuo tų, kuriuos kritikuojame. Atkakliai bandome išsiversti be palyginimų, nors puikiai žinome, jog be jų išsiversti rimtose diskusijose neįmanoma. Pavyzdžiui, balandžio 23 dieną LRT studijoje Aktualijos kalbėjęs politikos apžvalgininkas Vladimiras Laucius pastebėjo, jog politikų nenoras prisipažinti, kurie kitais metais sieks Lietuvos prezidento posto, nenormali padėtis, ir pavartojo net tokius žodžius kaip maivymasis, o ne politika.
Puikų pavyzdį, kokią naudą duoda palyginimai bei gretinimai, demonstruoja lietuviškasis žurnalas IQ. Atsiverskime balandžio numerį. Beveik visas jis skirtas Estijai. Ši šalis aptariama pačiais įvairiausiais aspektais: politiniu, ekonominiu, etniniu, žvalgybiniu, lyginama su Lietuva bei Latvija. Vaizdingai pagrindinį skirtumą įvardino Balys Godauskis straipsnyje Estai: vienas didelis skirtumas. Žurnalo IQ skyriuje Satyra rašoma: Tebūnie iškart be jokių įžangų įvardytas tas didysis ir esminis estų skirtumas palyginti su visų posovietinių šalių gyventojais, jie viešai valstybiniu lygiu diskriminuoja idiotus. Tai yra tuos piliečius, kurie mosikuodami ryškiaspalvėmis vėliavėlėmis mielai kaišiotų pagalius į savo valstybės ratus. Estai be emocijų diskriminuoja tuos, kurie ragina abejoti bet kokiomis naujovėmis, kurios negrįstos Gazprom dujomis ir panašia šviesa iš Rytų. O štai Andriaus Matuliausko straipsnyje Šiaurės žvaigždė rašoma: Prieš maždaug metus kalbintas amerikiečių mokslininkas Tomas Palmeris pabrėžė, kad dabartiniams ekonominiams sunkumams įveikti prireiks labai retos rūšies politikų, kurie nebijo sakyti rinkėjams tiesos ir įgyvendinti nepopuliarius sprendimus.
Estijos ir Lietuvos skirtumai pastebimi lyginant abiejų šalių slaptųjų bei specialiųjų tarnybų darbą. Pavyzdžiui, naujienų agentūra Interfax balandžio 12-ąją pranešė, jog Estijos saugumo policijos vadovas atkreipė šalies vadovybės dėmesį į Rusijos specialiųjų tarnybų suaktyvėjimą šalyje. Oficialiu Estijos saugumo policijos vadovo teigimu, Rusija vis aktyviau verbuoja šnipus tarp estų. Interfax skelbia tokius Estijos slaptųjų tarnybų vadovo žodžius: Nors ir gavusios atkirtį, Rusijos specialiosios pajėgos vis labiau ir agresyviau tęsia verbavimo operacijas tarp šalies gyventojų, sprendžiant ir pagal dažnumą, ir pagal naudojamus metodus. Šitaip teigia pats Estijos saugumo policijos vadovas (KAPO) Raivo Aego metiniame pranešime. Šnipinėjimas ir valstybės paslapties išdavimas ne vieninteliai sistemingi kėsinimosi į Estijos interesus ir saugumą būdai. Tai daroma rafinuotesniais metodais, paminėjo KAPO vadovas R. Aegas. Kokie tie rafinuoti metodai, žinoma, neinformuojama. Tačiau turint mintyse, kad Estijos kontržvalgyba per pastaruosius kelerius metus ne tik susekė, bet ir demaskavo bei nuteisė du aukšto rango savo žvalgybininkus, slapta bendradarbiavusius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, tokie KAPO vadovybės pareiškimai įspūdingi. Oficialusis Vilnius pasirinkęs kiek kitokį kelią. Jokių oficialių pranešimų nei apie aktyvėjančią, nei apie silpnėjančią Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje nekalba. Suprask, kaip nori; gal Rusija dirba tik Estijoje, aplenkdama Lietuvą, gal Lietuvos saugumiečiai tiesiog neturi kuo pasigirti, o gal mūsiškiai gaudo rusų šnipus dar aktyviau nei estai, tik apie savo pergales santūriai nutyli? Jei neturėtume galimybės sugretinti šių variantų, neturėtume ir galimybės svarstyti, diskutuoti, vertinti. Štai kam reikalingi palyginimai. Tik lyginant įmanoma suprasti. Be palyginimų kaip be rankų.
© 2013 XXI amžius
|