|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gegužės Karalienė Lina Poškevičiūtė
Gegužė gražus metų laikas, kada visa gamta atgyja iš po ilgo žiemos merdėjimo, kada visur žaliuoja, žydi, kvepia, iš kiekvieno laukų ir miškų kampelio trykšta gyvybė ir džiaugsmas. Tiesa, šiais metais gamta bunda labai lėtai... Pavasarinė gegužės nuotaika primena Marijos reikšmę žmogaus išganymui. Pirmoji mūsų tėvų nuodėmė rojuje užtraukė pasauliui šaltą, niūrią žiemą, bet jau tada Dievas pažadėjo pirmiesiems tėvams moterį, per kurią ateis pasaulio Išganytojas ir nurodys tikrąjį kelią į laimę. Marija yra žmonijos išganymo pavasaris, nes Jai teko laimė būti pradėtai be gimtosios nuodėmės ir pagimdyti Viešpatį Jėzų Kristų, kuris savo nuopelnais ir kančiomis sutaikė žmoniją su Dievu ir pelnė geros valios žmonėms Dievo malonę. Marija panaši į pavasarį savo begaliniu gerumu ir meile. Ji yra žymiausia ir garbingiausia istorijoje moteris, nors Jai šiame pasaulyje teko garbės būti tik skausmų karaliene. Jau vienas dvasios žvilgsnio pakėlimas į tą moterį nuramina sielos nerimą ir maištą, įneša į ją džiaugsmo, ramybės, vilties. Esi Tu Mama, Marija! Pirmąjį gegužės sekmadienį mamoms tariame gražiausius padėkos žodžius, šią dieną nešini pavasarinių gėlių puokštėmis sveikiname jas. Mama dažniausiai pirmas kūdikio ištartas žodis. Tačiau pripažinkime, kad Motinos diena šiandien, tokiu skubėjimo ir įtampos kupinu metu, deja, kartais sutalpinama tik į vienadienę šventę. Turėtume kiekviena proga ar be jos tiesiog kasdien sakyti: Kaip aš Tave myliu! Ir pradžiuginti turėtume mamas savo kasdieniu bendravimu, darbais ir poelgiais. Taip ir Mariją turime gerbti ne tik gėlių puokštėmis puošdami Jos statulas ir paveikslėlius, ne tik maldos žodžiais, bet gražiu, doru gyvenimu. Tada žavusis Marijos kilnumas, meilė mūsų vargams ir kančioms tikrai atneš ramų ir garbingą gyvenimą šiais neramiais laikais. Turime pripažinti, kad šiandien mūsų šeimyniniame gyvenime ne viskas gerai, vyrauja nepagarba vieni kitiems ir mamoms. Tad mums reikia daugiau ir nuoširdesnių maldų siųsti Dievui per Kristaus Motiną Mariją. Taip, mums visiems reikia Marijos globos! Pavartykime istorijos puslapius... Žmonės nuo seno įvairiose šalyse garbino moteriškąsias dievybes. Visatos gyvybė buvo aiškinama kaip pagimdyta antgamtiškos kilmės motinos. Graikai garbino Gają, romėnai Artemidę, egiptiečiai Izidę, o lietuviai Žemyną. Jos žemės deivės. Kitos moteriškos deivės buvo susietos su moterų darbais, rūpesčiais, gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Jos rūpinosi žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globojo vaikus, lėmė jiems likimą. Likimą lėmė ir sergėjo graikų Eiletija, rusų Rožanica, lietuvių Laima. Visiems gerai žinoma meilės deivė, taip pat glaudžiai susijusi su motinos funkcija, skirtinguose kraštuose vadinta skirtingu vardu: Afrodite, Venera, Milda. Įvairiuose kraštuose randama šių deivių garbinimo įrodymų moteriškos lyties statulėlių. Paplitus krikščionybei, moteriškų deivių kultas pasibaigė, bet motina vis tiek neužmiršta, pradėta garbinti Jėzaus motina Marija. Turime pripažinti, kad motinos sąvoka ir funkcijos nuo senų laikų iki dabar labai pasikeitė. Iš tautosakos žinome, kad visi darbai ir rūpesčiai buvo ant motinų pečių: jos valdydavo ūkį, prižiūrėdavo samdinius, dirbdavo visus namų ruošos darbus, augindavo vaikus. Jos išgyvendavo sunkų išsiskyrimą su dukromis, išleisdamos jas už vyrų, sunkų išsiskyrimą su sūnumis, išleisdamos į karą bei išgyvendamos skaudžią jų žūtį. Lukšietis poetas Vincas Korsakas apie savo mamą rašė: Daug gyvenime skausmo patyrus dėl likimo tautos ir sūnaus / Ji šiandieną jau amžiams nurimus, tačiau jos užmarštis neapgaubs. Patarlėse apie motiną sakoma: Mama gali devynetą vaikų viena adata išpenėti, o tėvas ir šešiais žirgais nė vieno; Gerbk tėvą ir motiną savo, jei nori, kad ir tave gerbtų vaikai tavo; Ašarų vanduo už jūrų vandenį sūresnis, motinos ašaros už akmenį sunkesnės; Už pinigus viską gali gauti, tik tėvo ir motinos negausi; Vaikai be tėvo pusiau našlaičiai, be motinos vargšai; Maži vaikai motinos sijoną drasko, dideli vaikai motinos širdį. Šiandien motinos tapo namų šeimininkėmis. Jos savarankiškos, dirbančios darbą, kopiančios karjeros laiptais, politikės, tačiau visos motinos nuolat jaudinasi dėl savo vaikų, yra mylinčios ir mylimos... Aš labai žaviuosi savo mama. Ji vis dar energinga, dirba savo namų ūkyje, augina daržoves, gyvulius... Suprantu, kad ji nori labai man padėti, nes jai atrodo, kad aš turiu daug rūpesčių, darbų. Matau, kaip ji užsiėmusi, daug dirba, dažnai net neprašoma stengiasi man padėti... Už tai ir dar daug už ką esu jai dėkinga... Apie senąsias šeimos tradicijas Lietuvoje muziejininkė, Šakių dekanato muziejaus fondų tvarkytoja Bronė Sakalauskienė pasakoja: Prieškario Lietuvoje tokio oficialaus Motinos dienos paminėjimo kaip dabar nebuvo. Tuomet Motinos diena buvo bažnytinė šventė, tapatinama su Dievo Motina Marija. Tądien po šv. Mišių, visiems grįžus į namus, motina būdavo vienaip ar kitaip pagerbiama. Tačiau tai nebūdavo ypač išskirtinė diena, nes anuomet motina šeimoje buvo visada gerbiama, jos žodis buvo šventas. Mamą vaikai ne tik gerbdavo, bet ir be atsikalbinėjimų jos klausydavo. Prasikaltę bučiuodavo mamai ranką ir taip jos atsiprašydavo (cit. iš Šakių 2009 metų kalendoriaus). Pacituosiu kažkieno parašytus žodžius: Šiandien mano Mamai lygiai 91 metai! Susitaikiau su jos Alzhaimerio liga. Tarsi jau nebepastebiu jos nusikalbėjimo, baimės ... Tapau dėmesingesnis. Dažniau sakau: kokia Tu šiandien graži, kokie gražūs Tavo plaukai, kaip žvaliai atrodai. Patikinu, kad niekada neatiduosiu globai į senelių namus. Mama klausia: kodėl? Ir tikisi maloningo atsakymo. Sakau be užuolankų: todėl, kad Tave myliu, kad Tu mane pagimdei, davei gyvybę, išmokei pirmų gyvenimo žingsnių. Todėl, kad dabar mano eilė Tave apsaugoti, pamaitinti, padėti nueiti bent iki lovos. Kartais, žiūrėdama į mane ji paverkia. Dėl negalios. Gal dėl to, kad nėra vieniša, kad esu šalia. Kas žino, dėl ko ir kada drėksta mūsų Mamų pavargusios akys...
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |