Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Miglotos žaidimo taisyklės

Gintaras Visockas

Lietuvos advokatūra kartu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu bei Nacionaline teismų administracija balandžio 26-ąją Seime surengė svarbią diskusiją. Oficiali tema – „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo ir šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“. Iš tiesų šmeižimo ir įžeidimo bylų skaičius Lietuvos teismuose auga tarsi ant mielių: nuo 2008 metų būtent tokių bylų padaugėjo beveik du kartus– nuo 289 iki 560 bylų. Nacionalinės teismų administracijos teigimu, 2012 metais lietuviškuosiuose teismuose privataus kaltinimo tvarka nagrinėta jau net 560 įžeidimo ir šmeižimo bylų. Prokurorai sako, jog ikiteisminių tyrimų skaičius dėl šmeižimo ir įžeidimo irgi įspūdingas – beveik 900 atvejų. Vadinasi, Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kurie jaučiasi įžeisti ar apšmeižti. Akivaizdu, jog ši padėtis negali džiuginti demokratiškai gyventi norinčios visuomenės. Civilizuotose, padoriose valstybėse šmeižtai ir įžeidimai turėtų tapti labai retais, pavieniais atvejais. Bet jeigu tokio pobūdžio konfliktų gausėja, belieka susimąstyti, kodėl, kas kaltas dėl šios tendencijos? Žurnalistai, bet kokia kaina ieškantys pigių sensacijų, tinklaraštininkai, internetinėse erdvėse besisvaidantys nepagrįstais kaltinimais, Seimas, sukūręs prastai veikiančius įstatymus, teisėjai, nerandantys optimalaus balanso tarp teisės reikšti savo nuomonę ir teisės į privatų gyvenimą? O gal mūsų visuomenė tiesiog tapo per mažai pakanti kritikai? Taigi minėtos diskusijos dalyviai ieškojo atsakymų į labai rimtus klausimus: ar baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą ir šmeižimą nėra saviraiškos laisvės ribojimas, ar tokio pobūdžio ginčai gali būti sprendžiami ne baudžiamojo proceso tvarka, ar šių veikų dekriminalizavimas neatvers durų dar didesniam piktnaudžiavimui žodžio laisve? Diskusijos dalyvių nuomonės buvo skirtingos: vieni manė, jog žurnalistų bei viešojoje erdvėje komentarus skelbiančių tinklaraštininkų nederėtų bausti į pagalbą pasitelkiant baudžiamąjį kodeksą, o kiti buvo įsitikinę, jog civilinio pobūdžio bylų jau nebeužtenka tramdant žurnalistus, internetinių portalų apžvalgininkus ar aštrius epitetus pamėgusius televizinių diskusijų dalyvius.

Dabar Lietuvoje susiklosčiusi keista tvarka. Nors Lietuva oficialiai priskiriama demokratinių šalių bendruomenei, žurnalistus mūsų valstybėje, pasirodo, galima bausti dvejopai – ir civiline tvarka, ir į pagalbą pasitelkiant baudžiamojo kodekso įstatymus. Skirtumas tarp šių atvejų – esminis. Pirmuoju atveju galioja trijų pakopų teismai, įskaitant ir Aukščiausiojo teismo instituciją. Antruoju atveju tėra tik dvi teisinės instancijos – apylinkės ir apygardos teismai. Lietuvoje dabar vis populiaresnis privataus kaltinimo būdas, kai nėra trečiosios teisminės instancijos (trumpesnis, paprastesnis teismo procesas, be kita ko, padedantis išvengti akistatos su Aukščiausiuoju teismu, palankiausiai iš mūsų teismų atsiliepiančio apie spaudos laisvės svarbą). Be to, privataus kaltinimo atveju galima reikalauti milžiniškų finansinių kompensacijų, kad ir milijono litų. O žurnalistas, sulaukęs apkaltinamojo nuosprendžio, visam gyvenimui lieka paženklintas teistumo žyme, tarsi būtų kriminalinis nusikaltėlis, ką nors nužudęs ar sužalojęs. Tad ar priemonės, kurių pagalba dabar teismuose vis dažniau nagrinėjami žurnalistiniai tekstai, nėra per daug griežtos? Ar galimybė persekioti žurnalistą baudžiamąja tvarka nėra perteklinė? Be abejo, tautos išmintis byloja, jog ir „viešai ištartu žodžiu galima užmušti oponentą“. Tačiau sutikite, jog drastiškos situacijos, kada „užmušama žodžiu“, – labai retos. Su viešai pareikšta užgaulia ar pikta nuomone derėtų kovoti tik adekvačiomis priemonėmis – žodis prieš žodį, – bet ne priešpastatant žodžiui antrankius, laisvės apribojimą ar įkalinimą. Priešingu atveju bus per daug išaukštinta teisė į privatų gyvenimą ir ignoruojamos ne mažiau svarbios laisvės turėti kritišką nuomonę ir ją viešai reikšti.

Beje, Lietuva jau pavojingai kryptelėjusi drastiškos cenzūros kryptimi. Teismai sukūrė precedentą, leidžiantį žurnalistus baudžiamosiose bylose bausti ne tik už tai, ką jie konkrečiai parašė, bet ir už tai, ką apie jų rašinius gali pamanyti statistiniai skaitytojai ir rinkėjai. Deja, šio precedento kūrėjai – Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis – nepaaiškino, kaip atrenkami statistiniai skaitytojai, manantys, jog žurnalistas įžeidė ar apšmeižė viešąjį asmenį, o Aukščiausiasis teismas neperžiūrėjo šio ginčo ir, deja, nesiteikė visuomenei nurodyti principų, kuriais remiantis įmanoma nustatyti, kas dedasi statistinio skaitytojo galvoje. Taigi minėtame renginyje buvo atvirai kalbama ir apie tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo sudėtingumus. Čia – daug painiavos. Lietuvoje gausu vienas kitam prieštaraujančių teisminių normų, aktų, praktikų. Pavyzdžiui, vienaip baudžiami tie, kurie viešai įžeidė valstybės tarnautoją – gamtosaugininką, gaisrininką ar policininką, – ir kitokio pobūdžio atsakomybė numatoma tam, kuris įžeidė Lietuvos prezidentą. Kartais priimant panašaus pobūdžio sprendimus nėra logikos – už gamtosaugininko įžeidimą galima sulaukti didesnės bausmės nei už aukšto rango valstybės pareigūno įžeidimą. Mūsų įstatymuose net esama specialios normos, ginančios Prezidento garbę ir orumą. Bet juk Lietuva nėra prezidentinė valstybė. Tad LietuviaI, jei jau esame labai principingi, pirmiausia turėtume rūpintis parlamento vadovo garbe, orumu ir autoritetu. Deja, specialių teisės aktų, ginančių būtent Seimo pirmininko ir premjero garbę ir orumą, nėra. Ar šio atvejo nederėtų apsvarstyti Lygių galimybių kontrolierei? Ar oficialioje publikacijoje išdėstyti neteisingi faktai ir užgaulios nuomonės užtraukia tokią pat atsakomybę, kaip dezinformacija ir šmeižtai, atsiradę po publikacija pasirodžiusiuose komentaruose? Lietuviškoji Temidė ne sykį viešai pareiškė, jog viešieji asmenys privalo būti pakantūs net ir ne visuomet pagrįstai kritikai, tačiau galioja oficialūs teisės žinovų komentarai, jog viešieji asmenys turi teisę įsižeisti kaip ir privatūs asmenys. Taigi, kas atidžiai skaitė šiuos du išaiškinimus, supranta, jog mūsų teisininkų analizė, kokias teises ir pareigas turi viešasis asmuo, ne tiek viena kitą papildo, kiek viena kitai prieštarauja ir sudaro galimybę teismams skirtingai manipuliuoti savo sprendimais: žurnalistą, rašantį abstrakčiomis temomis ir vengiantį kritikuoti teismų darbą, išteisinti, o žurnalistui, kuris itin kritiškas valstybinėms institucijoms, pritaikyti antrąją išaiškinimo dalį, kurioje kalbama apie viešojo asmens teises, sąmoningai nutylint viešojo asmens pareigas būti pakančiam net ir ne visuomet pagrįstai kritikai.

Renginyje dalyvavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Alenas Piesliakas pripažino, kad privataus kaltinimo institutas, kuriame neatliekamas joks ikiteisminis tyrimas, yra tiesiog problematiškas. „Šmeižto ir įžeidimo bylose dažnai nei kaltinamasis, nei kaltintojas nesistengia pateikti įrodymų, todėl teisėjas tampa lyg prokuroras, kuris turi susirinkti įrodymus ir paskelbti sprendimą. Be to, kartais atrodo, kad šalys, besiskųsdamos teismui dėl įžeidimo, siekia ne ginti savo garbę ir orumą, bet nubausti asmenį, prisiteisti neturtinę žalą, o kartais ir paspausti kitą šalį dėl vykstančio teismo proceso kitose bylose“, – pastebėjo teisėjas A. Piesliakas. Labai teisingi žodžiai. Kai kuriuos dalykus net ir itin aukštos kvalifikacijos teisėjams nustatyti keblu, o gal ir neįmanoma. Mintyse turiu kad ir sąvoką „įžeidimas“. Kaip nustatyti, ar į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl įžeidimo besikreipiantis asmuo iš tikrųjų įsižeidė, ar tik apsimeta įsižeidęs? Ar po „įsižeidimo“ skraiste negali slėptis pragmatiškas siekis nutildyti kritiškai nusiteikusį žurnalistą? Juk, vadovaujantis sveiku protu, įmanoma įsižeisti net ir dėl labai teisingos bei tikslios kritikos, kuri niekad nebūna maloni. Kaip, kokiais principais ir vienetais matuojamas įžeidimas – kilogramais, amperais, promilėmis? Nežinome. Bet vis tiek sąvoką „įžeidimas“ pasitelkti siekiame net baudžiamosiose bylose, kur, beje, viskas privalo būti labai tikslu ir konkretu, tad su ironija norėtųsi pasakyti, kad pirmiausia įsižeidusio asmens nuostatas verta patikrinti melo poligrafu?

Esama ir kai kurių kitų abstrakcijų, kurių, man regis, baudžiamosiose bylose neturėtų būti. Sakykim, tokios sąvokos kaip „tyčia“ ar „netyčia“. Ši sąvoka labai svarbi. Jei žurnalistas sąmoningai siekė apšmeižti ir įžeisti – griežta bausmė. Dėl tokios logikos vargu ar galima ginčytis. Jei apšmeižė ar įžeidė nesąmoningai, neturėdamas akivaizdžios tyčios, jo laukia žymiai švelnesnė bausmė ar net visiškas išteisinimas. Tokia logika būtų suvokiama, bet kaip nustatyti, tyčia ar netyčia žurnalistas paskelbė kritišką publikaciją apie viešą asmenį, jei pagrindinė kiekvieno jų priedermė – ieškoti negerovių ir jas vilkti į dienos šviesą? Įdomių diskusijų būta dėl sąvokų, kada teiginius galima traktuoti kaip nuomonę, o kada kaip faktus? Žinome, kad už nuomonės skelbimą demokratinėse valstybėse niekas nieko nebaudžia, tačiau už neteisingo fakto paskelbimą žmogus jau turėtų sulaukti bausmės. Bet kaip atskirti faktą nuo nuomonės? Balandžio 26-osios diskusijos dalyviai pripažino, kad nuolat kartojama nuomonė ilgainiui tampa faktu, tad riba tarp jų – labai siaurutė, sunkiai apčiuopiama: tyčia – netyčia, faktas – nuomonė, įsižeidė – apsimetė įsižeidęs... Taigi čia atsiveria platūs dirvonai skirtingoms traktuotėms. O juk baudžiamosiose bylose viskas turėtų būti labai konkretu ir neturėtų užtekti įrodymų, jog šovė į kaltinamąjį labai panašus žmogus. Čia reikalingi konkretūs įrodymai, kas konkrečiai šovė. Baudžiamosiose bylose teisėjai neturėtų remtis ir „statistinio skaitytojo nuomone“. Štai kodėl Lietuva turėtų atsisakyti praktikos savo žurnalistus bausti privataus kaltinimo tvarka būtent baudžiamosiose bylose. Beje, daugumoje demokratinių Europos Sąjungos šalių šios veikos dekriminalizuotos, o jei baudžiamoji atsakomybė ir numatyta, žurnalistai tikrai nebaudžiami remiantis „statistinių skaitytojų nuomone“.

Bet ar bus atsisakyta galimybės manipuliuoti baudžiamuoju kodeksu? Kokiomis taisyklėmis vadovaudamiesi mes puoselėsime teisę turėti kritišką nuomonę ir ją viešai reikšti? Kol kas žaidimo taisyklės Lietuvoje – labai miglotos, akivaizdžiai nepalankios būtent tiriamosios, analitinės, kritinės žiniasklaidos atstovams. Todėl Lietuvos advokatūra tūkstantį kartų teisi: „piktnaudžiauti privataus kaltinimo institutu sąlygos atsiranda dėl neaiškaus teisinio reguliavimo“.

© 2013 „XXI amžius“